Dešimtosios „Duokiškio baladės“: „Milijonai žmonių miršta, taip ir nežinodami, kur yra Duokiškis“ (foto + video) (0)

Publikuota: 2020-07-28 Kategorija: Renginiai
Dešimtosios „Duokiškio baladės“: „Milijonai žmonių miršta, taip ir nežinodami, kur yra Duokiškis“ (foto + video)
Linos Dūdaitės-Kralikienės nuotr. / „Duokiškio baladėse“ koncertavęs „Vėtrungės“ trio sužavėjo rusišku romansu a capella.

„Milijonai žmonių miršta, taip ir nežinodami, kur yra Duokiškis“, – tai citata iš Sauliaus Šaltenio apysakos „Duokiškis“. Tačiau Duokiškį garsina ne tik ši apysaka, bet ir „Duokiškio baladės“. Kurios jau dešimtą kartą sukvietė kraštiečius praleisti popietę su poezija ir muzika.

Krikštatėvis ir krikšto mama

Į šventę atvykę duokiškėnai dairėsi, ar neišvys šventės krikštatėvio aktoriaus Ferdinando Jakšio. Deja, garbaus amžiaus maestro šįkart į šventę negalėjo atvykti. Jo šilčiausius linkėjimus duokiškėnams ir miestelio svečiams perdavė sesuo Žaneta Kibickienė. Ji užsiminė, kad po Duokiškio bažnyčios skliautu, kurioje kitados F. Jakšys buvo patarnautoju, o ji pati – adoruotoja, brolis būtinai pacituotų Antano Strazdo ar Juozo Tumo-Vaižganto kūrybą. O ji tiesiog perdavė šiltus brolio linkėjimus ir šventės dalyviams, ir „Duokiškio baladžių spiečiaus bičių motinėlei“ – Duokiškio kultūros namų administratorei Giedrei Dagienei. Ją duokiškėnai laiko šio unikalaus renginio krikšto mama.

Pasikeitusi aplinka

„Duokiškio baladėsׅ“ – jauki erdvė atlikėjams ir kolektyvams. Šiemet ji tapo dar šiltesnė ir jaukesnė. Mat Duokiškio parapijos aktyviems tikintiesiems ir parapijos administratoriui kunigui Andriui Šukiui pavyko pasiekti svarią pergalę: pradėti bažnyčios atnaujinimo darbai. Ji jau nebėra ryškiausias miestelio objektas, pro medžių lapiją šviečiantis ryškiai geltona spalva. Šiemet pavasarį ji buvo nusmėliuota. Ir duokiškėnai vis rimčiau ima dvejoti, ar beverta apskritai bažnyčią dažyti: gal užteks tik lentas impregnuoti. Mat dabar ji tokia jaukiai graži...

Po savo skliautu bažnyčia priėmė gausų būrį atlikėjų. Pradėta, žinoma, nuo savųjų. Duokiškio krašte užauginto muzikos perliuko Vasilij Kaliužnyj. Vaikinukas savo muzikinį kelią pradėjo šiame miestelyje, skatinamas G. Dagienės. Vaikinas pasidžiaugė pastarųjų metų sėkme: išleido pirmąjį savo albumą ir romantiška muzika džiugino klausytojus.

Eilėmis džiugino duokiškėnas Alvidas Žukauskas.

Savųjų gerbėjų ratą gerai žinomomis ir naujomis dainomis pradžiugino Vilija Radvilė. Kuri yra mūsų rajonodainuojamosios poezijos vizitinė kortelė. Tik šįkart ji grojo ir dainavo ne su bendražyge ir bendraminte smuikininke Oksana Sadauskiene. Įdomių, netikėtų sąskambių pridėjo dainininkės giminaitė violončelininkė Kornelija Petkutė.

Grupė iš Anykščių „Vyriškas požiūris“ stebino ne tik įdomiu požiūriu į dainuojamąją poeziją. Ne vienas žiūrovas čiupo į rankas mobilųjį telefoną, kad galėtų įamžinti ir žmonai priminti smagią dainą, kurią galima drąsiai pavadinti „vedusio vyro laisvės himnu“. Joje dainuojama apie didžiausias svajones tų, kuriems negalima net gailėtis, kad vedė“: namus be žmonos papuošalų, kosmetikos ir... plaukų, teisę eiti pas draugus ir mergas, truputį padauginti, ir, žinoma, drabužius kabinti tiesiog ant kėdės, ir kojinių teisę laisvai mėtytis po kambarį... Po tokių smagių dainų renginio vedėjui Jonui Buziliauskui teko žiūrovams priminti, kad per daug su ovacijomis neįsijaustų: „Nepamirškit, kad bažnyčioje esat“, – pusiau rimtai įspėjo jis.

Labai šiltas ir jaudinantis buvo „Vėtrungės“ trio iš Didžiasalio pasirodymas. Švelnūs romansai žavėjo klausytojus. O štai a capella atliekamas rusiškas romansas apskritai užgniaužė žadą. Nenuostabu, kad pasak renginio vedėjo J. Buziliausko, kad žaviosioms viešnioms nereiktų skubintis palikti sceną: žiūrovai tikrai norės išgirsti kokią nors dainą bisui.

Už šventoriaus tvoros: kermošius

O štai už šventoriaus tvoros: stilizuotas „kermošius“. Savo firminius gėrimus bei duoną pristatė Jūžintų bendruomenės žmonės. Gardžiais kepiniais: pyragais, kibinais ir kitokiais skanumynais vaišino duokiškėnai. Šalia šurmuliavo edukacijų erdvė: Rokiškio jaunimo centro savanoriai patiems mažiausiems siūlė nupiešti savo kaimą. O vyresniems ant plokščio akmenėlio akriliniais dažais nupiešti piešinį. Kaip sakė savanorė Enrika Pavilonienė, jei taip nutapytumėte ant didesnio akmenėlio piešinį, jį padengtumėte specialiu laku, galėtumėte tokią puošmeną net lauke eksponuoti.

Ir mažiems, ir dideliems labai patiko ir šalia esančioje palapinėje surengta vilnos vėlimo edukacija. Namudinėmis priemonėmis, nesugaišdamas daug laiko, kiekvienas galėjo sukurti unikalią staltiesėlę kavos puodeliui.

O pailsėti nuo kūrybos mažieji rinkosi dvi atrakcijas: vieni šėlo ant batuto, o kiti karstėsi po šventoriaus puošmeną: užrašu „Duokiškio baladės“ padabintus ratus.

O išalkusiems lauko virtuvėlėje buvo siūloma pasigardžiuoti pagal specialų močiučių receptą virta koše.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą