Vis neiššokantis velniukas iš tabokinės (17)

Esame įdomi tauta. Tauta, tikinti, kad stebuklas yra kasdienis reiškinys. Kad bet kokiai problemai yra paprastas, pigus ir akimirksniu veikiantis sprendimas. Kad tik užtenka išsirinkti „tuos“, kurie kažkokio apreiškimo būdu tą sprendimą žino, ir gyvenimas per penkias minutes taps rojumi žemėje.

Realybėje ne taip paprasta. Mes jau trisdešimt metų it paparčio žiedo ar dobilėlio penkialapio ieškome „to“ asmens, ir „to“ sprendimo. Ir vis niekaip. Nors sena sentencija skelbia, kad tas, kuris daug kartų kartoja tuos pačius veiksmus, tikėdamasis kitų pasekmių, yra mažų mažiausiai kvailas.

Bėda ta, kad prieš pat rinkimus dauguma politinių jėgų užsiima „galvų medžiokle“ ir giriasi, ką iš visuomeninės erdvės tuometinių „žvaigždžių“ sugebėjo pritraukti. Naiviai manydami, kad toks svaigus „atsinaujinimas“ padeda laimėti rinkėjų balsų. Atsimenate, netgi viena partija ištisai iš „žvaigždžių“ buvo. Kur ji šiandien?

„Galvų medžioklė“ yra bjaurus politinės desperacijos žingsnis. Nė viena „galva“ tuo „velniuku iš tabokinės“ netampa. Kodėl? Nes, visų pirma, jis buvo paimtas kaip sąrašo planktonas. Kuris rūpi tik tiek, kiek žioplių balsų atneš. Jo nuomonė, jo idėjos, mintys – o kam tai labai rūpi? Yra senbuvių branduolys, va jie ir varo sena vaga. Ir tai yra teisinga. Nes kiekvienoje organizacijoje, įskaitant ir partiją, yra darbų pasidalinimas. Ir sąraše turi būti ir lyderiai, pasirengę „lipti ant bačkos“, ir tylūs kurmiai, rausiantys įstatymų ir poįstatyminių aktų krūvas. Kai yra tik „žvaigždės“, neturinčios politinio darbo patirties, kitaip sakant, mokančios išrėkti idėją, bet paversti ją įstatymu su lydinčiais poįstatyminiais aktais, neišeina, gresia katastrofa.

Mūsų politikams apskritai to padaryti neišeina. Įstatymai kepami didžiuliu greičiu, o po to taisomi, pertaisomi ir dar perpataisomi. Kodėl? Nes ne visos mielos idėjos įgyvendinamos praktiškai. O gyvename mes ant nuodėmingosios žemės, o ne idėjų pasaulyje. Ir geriausias to pavyzdys – vis dar niekaip nepabaigiama (o realiai – dar nė nepradėta švietimo reforma). Kadangi mūsų politikos menkame patiems gražių pasaulėlyje naujų veidų vis daugėja, tačiau papildymai neretai būna ne pačios geriausios kokybės, ima tvenktis dešimtmečiais nespręstų problemų pasekmės. Į pensiją išeina, ar mandagiai išlydimi politikai, kurie turėjo bent menkas strateginio mąstymo užuomazgas. Ateina feisbuko kostiumėliai. Ir jei anksčiau problemos buvo sprendžiamos bent jau reagavimo į jas būdu (kas jau savaime yra blogai. Politikas turi būti strategas. Ir gebėti numatyti visuomenės raidos ir savo veiksmų pasekmes bent 5 metams į priekį), tai dabar problemos sprendžiamos „paviešinus“ jas socialiniuose tinkluose, „išreiškus didelį susirūpinimą“. Ir padarius Archimedo vertus atradimus švietimo ar medicinos sistemoje: apie per kelias įstaigas dirbančius medikus, apie didelį sistemos popierizmą. Tik pamirštama pažiūrėti į veidrodį: o kas gi tas problemas sukūrė, mielieji? Ar tik ne jūs, po kelis kartus buvę valdžioje? Žadėję proveržius ir revoliucijas. O rezultatas – evoliucijos į niekur arba didesnio biurokratizmo link. Mes trisdešimt metų kalbame apie tas pačias problemas, bet jų nesprendžiame. Todėl ir su kritika kai kurioms politinėms partijoms reikia būti atsargesnėms. Rinkėjai nekvaili, jie puikiai atsimena, kad ir prieš dvylika, ir prieš šešerius metus gydytojai labiau žiūrėdavo į popierius, nei į pacientą. Ir švietimo bėdos lygiai tos pačios kaip prieš septyniolika metų. Todėl kai kuri kritika atskrenda bumerangu kritikuotojams tiesiai į kaktą.

Nesinori būti bambekliu, kurio jaunystėje ledai buvo skanesni ir žolė žalesnė, tačiau artėjant rinkimams imu ilgėtis „senosios gvardijos“ politikų. Kurie mokėjo veikti. Ne tik būti feisbuke patys sau ir dviems šimtams etatinių padlaižių gražūs. Bet praeitis turi vieną bjaurią savybę: ji – būtasis laikas. O mes politikus turime rinkti net ne šiandienos problemoms spręsti. O projektuoti ir įgyvendinti sprendimus, kurie vaisius duos ilgus dešimtmečius.

Štai dabar rajono verslininkų klausiama: ar rasti kvalifikuotą specialistą misija įmanoma? O kas prieš dvidešimt metų inžinieriaus specialybę pavertė pajuokos verta? Kas mūsų vaikams leido nesimokyti fizikos, chemijos, matematikos? Natūralu, kad dauguma moksleivių, pajutę, kad galima eiti lengvesniu keliu, staiga panoro būti humanitarais ir teisininkais bei vadybininkais. Ir priveisėm jų be galo be skaičiaus. Mes mokslą grąžinome į vienuolių laikus, kai tyrimais užsiėmė auditorijose užsidarę asketai. Kurių pietūs tada buvo pasninko košė, o dabar – bomžpakis už 30 centų. Kas šiandien pristatomas kaip visuomenės sėkmės etalonas? Mokslininkas išradėjas? Inžinierius, ar influenserė? Ir įmonė mieliau moka kas savaitę tūkstantį už buką jos postą feisbuke ar instagrame, nei tiek pat skiria mokslo raidai. O paskui stebimės: turim per daug influenserių ir nebeturim mokslininkų.

Šias problemas spręsti reikia šiandien. Skubiai. Kiek metų kalbama apie universitetų reformą. O kas, dovanokit, jų priveisė? Ar tik ne netoliaregiškas noras įtikti rinkėjams, kad kiekvienas abiturientas turėtų po savo universitetą. Išblaškėme lėšas, žmogiškuosius išteklius, prikabinome lentelių, pripirkome inventoriaus, užuot turėję kelias stiprias aukštąsias mokyklas, turime krūvą pasaulio uodegoj besivelkančių. Kodėl? Nes smegenų nėra. Ir čia tik vienas strateginio nemąstymo pavyzdžių. Jie visur, kur tik besi pirštu. Dabar jungiame. Teoriškai, pavadinimais.

Nemąstymas, nestrategavimas kainuoja labai brangiai. Viena iš svarbiausių politiko savybių – ne būti pačiam sau ir keliems šimtams padlaižių gražiu. Politikas turi būti ne tik klastingas, sumanus, bet ir ryžtingas ir veiklus. O veikti nesinori. Pas mus visa politika virsta mažais projekčiukais: čia pritrypė, ten patapsėjo, pamiršo ir vėl eina projekčiuko rašyti. Kur tęstinumas?

Ir spręsti šių klausimų nebėra kam. Ateitis, iš to, ką matome politikos naujokyne, dar baisesnė už praeitį. Ateitis – problemų „išviešinimas“ socialiniame tinkle taip, kaip patarė viešųjų ryšių specialistė (kokia nors mergelė-avelė, ar berniukas-vėpliukas). Teisinga nuotrauka su teisingu ženkliuku atlape ir teisingu šlipsu. Teisingas postas su daug veržlumą ir šiuolaikiškumą liudijančių ikonėlių. Bet be turinio. Trys sakiniai poste, nes ketvirto suregzti jau neišeina. Pasiteisinimas: vis tiek niekas neskaito. Moralinio analfabeto postas tokiems pat analfabetams, be esmės ir prasmės. Kuris užsimiršta po trijų sekundžių. Ir gaila tik, kad to posto jau nebegalima „atmatytׅ“. Klausimas toks: kaip šitie analfabetai ruošiasi įstatymus kurti? Apibrėžti sąvokas?  Kuriame politiko poste buvo truputėlis bent jau statistinių duomenų analizės, bent jau kažkokių vienos ar kitos srities tendencijų aptarimas kiek išsamiau ir argumentuotai? Pasiteisinimas – rinkėjams neįdomu. Tikroji priežastis – iš tiesų nebesugebama to daryti. Jei publikacija didesnė, tai dažniausiai tarp eilučių juntamas noras „kaip kažką pasakyti nepasakius nieko“. Atleiskit, bet tai niekam neįdomu. Dėl tos pačios priežasties išnyko politinė diskusija kaip reiškinys. Nes diskusijai reikia analizuoti duomenis, girdėti pašnekovo argumentus ir staigiai parengti kontrargumentus. Ir netgi politiniai debatai pastaruoju metu tampa nebe diskusija o kelių prasikaltusių „mokinukų“ egzaminu atsakinėjant į renginio vedėjo klausimus.

Todėl politiko darbas virsta ištisa reklamine kampanija. Kritika – iš esmės tik ad hominem. O krizės akivaizdoje vienintele bėda tampa ministro beretė. Nes prastame universitete paskubomis parengti viešųjų ryšių specialistai ir tesugeba tiek pamatyt: kas neteisingos, nemadingos spalvos kostiumu atėjo. O ką padarė ar nepadarė, iki tiek jau riešuto dydžio proteliai neprisigalvoja. Ir politinė kampanija tampa ne idėjų ir asmenybių varžytuvėmis, o vieno viešųjų ryšių specialisto kova su kitu. Politika tampa nebe politikų, nebe lyderių, o viešųjų ryšių specialistų reikalu. Kai didžiausia problema tampa kažkieno trys sakiniai feisbuke. Ir bandoma rinkėjui tuos tris sakinius „parduoti“. O nepardavus piktintis: ne taip parašė, ne tokius žodžius panaudojo... O liaudis žvengia ir sukioja pirštais apie smilkinį. Ir laukia to, kuris pagaliau ims trijų dešimtmečių problemas spręsti.