Švietimo sistemos aukos (10)

Publikuota: 2021-04-09 Kategorija: Politika
Švietimo sistemos aukos
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Už tai, kaip gyvename šiandien, turime padėkoti tris dešimtmečius trunkančiai švietimo reformai. Už tuos šaunius politikus, žibančius socialiniuose tinkluose, ministrus, organizuojančius virtualias ekskursijas po ministerijas. Matyt, tuo pačiu tebeieškančius žadėtosios paramos verslui ir, žinoma, garsiojo pandemijos valdymo plano. Ir visiškai susimaunančius bet kuriuose rimtesniuose debatuose. Bendraujančius su savo rinkėjais tik iš ekranų, mat gyvų žmonių ir jų klausimų tiesiog bijo. Jie sprendžia neegzistuojančias problemas, mat tas, kurios yra čia ir dabar, išspręsti nesugeba.

Laikas ir erdvė – žmogaus būties dimensijos. Kad ir kaip betrintume snukelius influenserių reklamuojamais kremais, kad ir kiek nutolstančią jaunystę bandytume prisivyti mindami bėgtakius ir blerbdami moderniausiais motociklais, vis tiek negailestingas laikas daro savo. Tiems, kam 1990-aisiais buvo trisdešimt, šiemet sueis 61-eri. Priešpensijinis amžius. Kaip sakė kardinolai, konklavoje rinkdami popiežiumi Karolį Vojtylą, jaunystė yra trūkumas, kuris greitai praeina...

Taip jau negailestingai Dievo sutverta, kad pasaulį turime perduoti ateinančioms kartoms. Ne išimtis ir verslas, politika. Atiduoti pasaulį ateities kartoms, tikėti, kad jos padarys jį geresniu, saugesniu, ramesniu – kiekvienos kartos pareiga.  Tam perdavimui reikia sukurti tvirtus pagrindus. Kaip sakoma, sunkūs laikai kuria tvirtus žmones, tvirti žmonės – gerus laikus, geri laikai ugdo silpnus žmones, kurie sukuria sunkius laikus. Panašu, kad kaip tik tai dabar ir stebime.

Mūsų politinė erdvė panaši į turgaus ir „Mis Klumpiabaliai“ konkurso hibridą. Kur į politinius postus pretenduojantys asmenys bando sužibėti viešaisiais ryšiais, ir kaip visos misės iš vieno populiaraus filmo svajoja „apie taiką visame pasaulyje“.

Mūsų politikai ir visuomenė beviltiškai įtikėję viešųjų ryšių galia. Jie tiki, kad atskris dizaineris mėlynu malūnsparniu, ir nemokamai parodys kiną. Kitaip sakant, paburs kažką socialiniuose tinkluose ir sukurs tokių spalvų lankstinuką, kad visi puls balsuoti už jame reklamuojamus veikėjus. Taip lankstinukuose ir atsiranda, cituoju, „moksliškai pagrįsta politikė“. Ir ko čia persistengti, jei šitas „bajeris“ kaskart suveikia. Tačiau laimėjus rinkimus ateina viena neišvengiama blogybė: reikia kažkaip tai bandyti tą valstybę valdyti. O valdyti – tai, atleiskite, ne mintinguoti prieš rasizmą JAV ir prieš abortų uždraudimą Lenkijoje. Spręsti problemas, kurios, sakykime tiesiai šviesiai, mūsų nekaso, ir dar priemonėmis, kurios niekam neįdomios, didelio proto nereikia. Kaip ir badyti pirštais Aurelijų Verygą su šaulio berete.

Pirmiausia, paaiškėja, kad valdyti valstybę... nėra kam. Štai klausimas salei – kas yra mūsų švietimo ministrė? Žinoma tik tiek, kad kažkur kažkokia tokia lyg ir yra. O juk tiek buvo žadėta reformų, permainų. O ką gavome? Metus bardako, oficialiai vadinamo nuotoliniu ugdymu. Apie jokį nacionalinį susitarimą, apie švietimo reformas nekalbama. Matyt laukiama, kad matematikos valstybinio brandos egzamino neišlaikys jau ne trečdalis, o pusė abiturientų.

Nejuda ir kitos žadėtosios reformos. Ne iki jų. Dabar svarbiausia ratifikuoti Stambulo konvenciją ir įvesti cenzūrą.

Netgi mūsų valdančiųjų mėgstamiausia ir numylėta sritis – viešieji ryšiai – tapo viena ilga nesibaigiančia katastrofa. Kurios kodinis pavadinimas „Kad ne diena, tai naujiena“. Panašu, kad dabartiniai valdantieji sugeba sumauti viską, prie ko prisiliečia. Karantino klausimai sprendžiami taip, kad liaudis juose jau seniai pametė siūlo galą. Tai važiuoti negalima, bet galima susitikti, tai galima važiuoti, bet negalima susitikti. Tai dirba parduotuvės, tai nedirba, tai, kaip „Eurokos“ mūsų Rokiškyje – centre dirba, o „Norfoje“ – ne. Aplankyti močiutę – uždrausta, o va lakstyti po visą pasaulį – prašom. O paskui stebisi: plinta britiškasis, braziliškasis, Pietų Afrikos covid-19. Absurdas pasiekė tokį lygį, kad pamatę žinomus veidus televizoriuje, žmonės numoja ranka ir tiesiog išjungia žinias. Ir daro savaip.

Tas pats ir su vakcinavimu. Atrodytų, tai viena svarbiausių nūdienos aktualijų, gyvybinis poreikis. Tačiau viešojoje erdvėje jis virto karu tarp vakserių ir antivakserių, kuriuose abiejų pusių rimčiausias argumentas ginče su oponentais yra tiesiog – „durnius“. Ir besiriejant pamirštama, kad ginčas, atleiskite, bergždžias – vakcinų nepakanka net tiems, kurie nori skiepytis. O tuos kitus, pirma išvadinus „durniais“, „plokščiažemiais“ ir kitais panašiais epitetais, įtikinti bus kur kas sudėtingiau. Tačiau mūsų vyriausybė panaši į hamake meilę plėšiančią komjaunuolių porelę – ji mėgsta sunkumus.

Ir ji juos kepa kasdien. Štai prie vyriausybės piketuoja policijos pareigūnai, kuriuos kas savaitgalį grūsdavo tikrinti tūkstančių automobilių, bet „pamiršo“ paskiepyti. Piketus organizuoja viešojo maitinimo įstaigų savininkai, kurie tiesiog nori atviro atsakymo: kiek jie dar stovės kartuvėse ant kaladės su virve apie kaklą? Būtų malonu žinoti, pakars juos pagaliau, ar paleis?

O kur žadėtoji parama verslui? Kur bent paskaičiuoti nuostoliai, kuriuos šalies ekonomika patiria kas savaitę? Duomenų nėra. O kam? Akys nemato, širdis neskauda?

O juk ūkis – šalies kūnas ir kraujas. Tai visos valstybės išgyvenimo pagrindas. Bet ar suka galvą dėl to tie, kurie visą laiką sukosi dosnių fondukų ir projekčiukų pavėsyje? Kas jiems kaulyti dar vieno „lokdauno“? Juk susirgimų skaičius vėl auga. Vadinasi, jų kurmiarausio ploto akiračiams šviečia, kad per mažai dar draudimų ir ribojimų. Kuo daugiau ir kuo garsiau uždrausti, ir jau visai nesvarbu, kaip tuos draudimus įgyvendinti. Svarbu apsimesti, kad kažkas daroma. Daug triukšmo dėl nieko.

Visišką nekompetenciją bent iš padorumo reikia kažkuo užmaskuoti. Tam priemonių krūva. Stambulo konvencija, partnerystės įstatymai – tik dūmų uždanga visuomenės dėmesiui nukreipti. Ir ką? Pavyko. Tikriausiai visa LGBT bendruomenė dabar turėtų nuoširdžiai „padėkoti“ tokiems savo „gynėjams“: tokio supriešinimo jau seniai nebuvo. O pajutusi sėkmės skonį, valdžia sumanė pakasti dar giliau: darbą pradėjo virtualūs policijos patruliai, bandyta prastumti, atvirai sakykime, cenzūrą.

Kodėl taip daroma? Nes mūsų politikoje visiška krizė. Gili, sunki krizė. Jos ženklai: kone kiekvieną dieną viešojoje erdvėje stebime konkursą kodiniu pavadinimu „Kas labiau susimaus“. Strateginės ir taktinės naujosios valdžios klaidos bado akis. Užteko pusės metų, kad visuomenė nusiviltų dešiniųjų vyriausybe. Kurią gelbsti tik vienas niuansas: ir kairiąsias jėgas kamuoja tokios pat ligos. Senieji lyderiai nuėjo, o juos pakeitė... švietimo sistemos aukos. Politikai, nesugebantys strateguoti, numatyti savo žingsnių pasekmių, analizuoti, argumentuotai kalbėti. Iš viešosios erdvės faktiškai išnyko debatai. O ko juos rengti, jei politikai nemoka diskutuoti, argumentuoti. Kur vienintelis argumentas – filosofę išvadinti „latentine fašiste“. Tai vadinasi politika?

Už tokius politikus padėkokime savo šlubai švietimo sistemai. Kuri mokė istoriją ne suprasti, ne iš jos mokytis, ne studijuoti praeities politikų, filosofų tekstus, o rikiuoti testuose, kas buvo anksčiau – Chotino ar Žalgirio mūšis. Kuri paleido ištisas kartas mokinių, neskaičiusių ne tik Platono, Aristotelio kūrinių, bet ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, Konstitucijos. Sistemos, kuri mokė rašinius rašyti taip, kad įtiktų juos taisančiai tetai. Sistemos, kurioje viskas buvo kuriama testukui, popierėliui, diplomėliui, o ne žmogui, ne jo akiračiui, inteligencijai, bendrajam išprusimui. Sistemoje, kurioje sėkmingai buvo apeita pažintis su bet kurios valstybės esminiais gyvavimo principais.

Ir tik dabar, jau gavę valdžią, šitie politikai mokosi: klaidų ir bandymų metodu, kaip sakoma „ant katinų“, tiksliau ant mūsų visų kailio. Ir arogantiškai vaiposi: jei jie nepatinka, po ketverių metų galėsime išsirinkti ką nors kitą. Deja, deja, ir po ketverių metų nieko gero nebus. Sužalota švietimo ir bergždžia politinė sistema negali pagimdyti stiprių lyderių. Tik biurokratus. Įsakymų ir nurodymų klusnius vykdytojus. Be savo nuomonės, be nuovokos, be sveiko proto. Kurių visas protas, žinios ir patirtis tesugeneruoja sėdijimą  ant grindinio protestuojant prieš kitoje Žemės pusėje esančias problemas. Nes plakatą nusipiešti lengva. Parašyti feisbuko postą – lengva. Nusifilmuoti ministerijoje – lengva.  O išspręsti problemas panosėje – sunku.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video