Sėlos rytinės rinkiminės apygardos kandidatų į Seimo narius atsakymai į klausimus (video) (48)

Publikuota: 2020-09-13 Kategorija: Politika
Sėlos rytinės rinkiminės apygardos kandidatų į Seimo narius atsakymai į klausimus (video)
Rokiškio Sirena nuotr. / Sėlos rytinės rinkiminės apygardos kandidatai į Seimo narius

Seimo rinkimai nenumaldomai artėja. Tačiau Sėlos rytinėje vienmandatėje rinkimų apygardoje į parlamentą kandidatuojantys politikai dažniausiai matomi renginiuose. O „Rokiškio Sirena“ pakvietė juos pakalbėti apie šalies ir rajono aktualijas. Politikams iš anksto buvo pateikta 30 klausimų. Kiekvienas jų, pagal abėcėlę, išsitraukė po tris klausimus. Į kiekvieną klausimą kandidatai į Seimo narius galėjo atsakinėti lygiai tris minutes. Nors rinkėjai skundžiasi, kad politikai saldžiabalsiai daugžodžiautojai, nė vieno jų, pasibaigus laiko limitui, neteko nutraukti.  Politikams leidome pasisakyti netrukdomiems, jų pasisakymų kalbos bei stiliaus netaisėme. Pokalbyje dalyvavo septyni iš aštuonių Sėlos rytinėje rinkimų apygardoje kandidatuojančių politikų: Robertas Baltrūnas atvykti negalėjo. 

PRISISTATYMAS IR PIRMASIS KLAUSIMAS

Dalia Janulienė, Nacionalinis susivienijimas:
– Laba diena, gerbiamieji Sėlos rinkėjai. Esu Dalia Janulienė, atstovauju Nacionalinį susivienijimas partiją. Ir šiame rinkimų etape noriu pristatyti save kaip partijos atstovę. Ir būtent į rinkimus einu tik todėl, kad, manau, turiu patirties, didelės patirties viešajame administravime ir savivaldoje. Šiose srityse esu stipriausia, todėl manau, kad būčiau naudinga Jums visiems.
1 klausimas: trys prioritetinės sritys, kurioms būtina didinti finansavimą?
Mano manymu, atsižvelgiant į šiuolaikines situacijas, labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į jaunimą. Pradedant švietimo sistema, į kurią tikrai reikėtų investuoti papildomai. Aš galvoju, kad tai būtent ta sritis, kurioje reikėtų didinti finansavimą. Sekanti logiška sritis būtų jaunų šeimų rėmimas. Nes jaunos šeimos, iš tiesų, jas remiant ir didinant galimybes sulaukti didesnių šeimų gausos, gausesnių šeimų. Tai reiškia skatinti gimstamumą, nes tai yra mūsų valstybės pagrindas, vaikai yra mūsų ateitis. Ir trečia sritis, į kurią, manyčiau, vis tik reikėtų investuoti ir skatinti – verslo persikėlimą į regionus. Tai būtent ir mūsų partijos pozicija yra tokia, kad verslas regionuose turėtų būti skatinamas, turėtų būti einama per mokesčių politiką. Ir netgi kažkokios dotacijos, jeigu jisai keltųsi iš didmiesčių, iš centrų, į tokius kaip, sakykim, mūsų regionas, rajonas. Tai, vėl gi, didintų gyventojų užimtumą, gyventojai turėtų, atitinkamai, pajamas. Galbūt ir sumažėtų nedarbas, ir skurdo lygis mažėtų.

Jonas Jarutis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga:
– Sveiki, gerbiami rokiškėnai. Esu Jonas Jarutis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas 2020-ųjų Seimo rinkimuose Sėlos rytinėje rinkimų apygardoje. Šituose kraštuose gyvenu jau 35-erius metus. Aktyvioje politikoje dalyvauju nuo 1990-ųjų metų. Perėjau visas grandis vietinės politikos. Darbą pradėjau 1990-aisiais metais kaip Skapiškio apylinkės viršaitis. Buvau ne paskirtas, ne konkurso būdu, bet tiesiog žmonių išrinktas. Po to tapau rajono tarybos nariu, mero pavaduotoju, dvi kadencijas buvau rajono meru. Ir 2016-20 m. esu Seimo narys. Tikiu, kad savo įgytą patirtį galiu panaudoti kuriant Lietuvos gerovę, kuriant gerovės Lietuvą.
1. klausimas: ką manote apie internetinį balsavimą rinkimuose?
Mano nuomonė apie internetinį balsavimą yra neigiama. Kadangi šios kadencijos Seime dirbu Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, tai tos informacijos apie galimybę internetinėj, kibernetinėj erdvėj manipuliuoti rinkėjų balsavimais, turiu pakankamai daug. Lietuvoje per metus būna maždaug 50 tūkstančių bandymų įsilaužti į įvairias valstybines institucijas, į verslo įmones, kas yra mūsų Kibernetinio saugumo centro sėkmingai užkardoma, bet pats faktas byloja tai, kad mūsų nedraugai šalia vis stengiasi, bando įsilaužti, matyt, ruošiasi tokiems dalykams kaip rinkimai, kuriuos galėtų atitinkamai paveikti. Taip pat turiu pasakyti, kad nedaug valstybių naudoja internetinį balsavimą, nu mūsų artimiausi kaimynė yra Estija ir tas sakymas, kad galbūt internetinis balsavimas padidins žmonių aktyvumą, estų pavyzdys neparodė to. Galbūt pirmais metais buvo šiek tiek suaktyvėjimas, o po to įprastiniai skaičiai. Todėl, manau... Šiemet Seime buvo iškilusi iniciatyvų įteisinti internetinį balsavimą bent jau užsienio apygardose, bet aš manau, kad šių rinkimų metu to tikrai nebus, nes tam reikia ne tik administracinių, bet ir techninių pasirengimų. Tai, manau, kad artimiausioj ateity šito nebus. Ir jeigu klaustumėt mano nuomonės, kaip ir sakiau, aš būčiau prieš. Nes, tiesiog, savo valią žmonės turi atiduot ateidami, susipažindami, matydami, galų gale kandidatus, žinodami jų programas. Ir įvertindami.

Vidmantas Kanopa, Socialdemokratų partija:
– Laba diena, rokiškėnai, Sėlos apygardos rinkėjai. Aš esu Vidmantas Kanopa, rokiškietis. Pagal amžių jau galima suprasti, turiu arti 40-ies metų darbo patirtį. Ir praktiškai visą laiką buvau susietas ir darbine patirtimi su Rokiškiu, nes turiu savo šeimos verslą. Su politine veikla irgi esu susietas irgi labai ilgą laiką, nes buvau renkamas nuo tarybos nario, dvi kadencijas buvau renkamas rajono meru. Taip pat teko darbuotis Žemės ūkio ministerijoje valstybės sekretoriumi, tai tolygu praktiškai kaip administracijos vadovas. Žemės ūkio ministerijoj ten pradirbau per šešis metus, teko kurį tai laiką dirbti Žemės ūkio ministerijoj viceministru. Anykščių vyno generaliniu direktoriumi. Ir taip pat, nuo pradžių, nuo nulio, prieš dvidešimt penkis metus įkūriau nuosavą, savo, verslą. Kuris nuolat augo, ir šiuo metu įmonė toliau sėkmingai dirba. Turime per du šimtus įmonėje dirbančiųjų. Ir aš manau, kad įgijęs tokią patirtį, pilnai galėčiau atstovauti, ir savo žinias pilnai pritaikyti, jeigu būsiu išrinktas, darbui Seime.
1. klausimas: kokie Lietuvos ir užsienio šalių politikai yra jums pavyzdžiai?
Daug žinau pavardžių, kiekvienas yra ir asmenybė, ir skirtingi, bet galbūt pradėčiau nuo Algirdo Brazausko, taip pat Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė, na ir dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda. Iš užsienio politikų man imponuoja Angela Merkel, Donaldas Trampas, kaip kas jį vertintų kitaip, bet tai yra asmenybė, ir daug gerų darbų padaro, taip pat ir mūsų valstybės atžvilgiu. Taip pat Margaret Tečer, Džordžas Bušas. Galbūt tos pavardės man labiausiai imponuoja.

Danielius Kuprys, Darbo partija:
– Labas vakaras, esu Danielius Kuprys, esu iškeltas Darbo partijos kandidatu Sėlos rytinėje rinkimų apygardoje. Esu gana jaunas, tačiau esu jau nemažai patyręs. Tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuje. Turiu pakankamai patirties tiek darbe su žmonėmis, su teisės aktais, su įvairiomis sritimis. Ir manau, kad aš esu tinkamas kandidatas į Seimą šiais metais. Aš manau, kad reikalinga pakankamai jaunų žmonių, kadangi mes matome, kad Seime trūksta jaunų žmonių, veržlių žmonių, iniciatyvių žmonių. Pakankamai nemažai yra iniciatyvų, kurios yra nepalaikomos, vien tiktai dėl to, kad žmonės nėra jauni ir pakankamai veržlūs, ginantys savo nuomonę ir savo poziciją. Ačiū. Tikiuosi Jūsų pasitikėjimo.
1. klausimas: kodėl nusprendėte kandidatuoti į Seimą?
Per trisdešimtį Nepriklausomybės metų, tai, ką aš tikėjausi išvysti vaikas, aš nepamačiau. Man trūksta, iš tikrųjų, informacijos apie tai, kaip galėjo šalis pajudėti į priekį. Tačiau aš matau, kad lūkesčių mano nepatenkino. Dėl to šiais metais kandidatuoju į Seimą Sėlos rytinėje apygardoje. Ir vien tiktais dėl to, kad mano lūkesčiai yra nepatenkinti, aš manau, kad daugelio lietuvių lūkesčiai nėra pilnai patenkinami. Nes per trisdešimt metų mes galėjome žymiai daugiau pasiekti. Ir Darbo partija, su kuria kandidatuoju šiais metais, tikrai pilnai atitinka mano išsikeltus asmeninius tikslus, ir aš matau, kad Darbo partijos programinės nuostatos patekti į penketuką Europos valstybių, kurios galėtų būti tinkamos investuotojams, ir tinkamos gyventi, elementariai, žmogui, tai atitinka mano lūkesčius ir mano viltis. Aš manau, kad mes Lietuvoje galėjom pasiekti žymiai žymiai daugiau. Dėl to nusprendžiau šiais metais nelaukti kažko, kol man bus atnešta ant lėkštutės, tačiau kandidatuoti ir stengtis tai pasiekti savo jėgomis, nepriklausomai nuo nieko. Nes tiktais jeigu žmogus norės, jis galės tai pasiekti. O jeigu mes norėsime sėdėti namuose ir nenorėsime nieko daryti, tai visos durys bus mums atviros. Todėl šiais metais reikalinga kandidatuoti, ir aš kviečiu kuo daugiau jaunimo, kuo daugiau veržlių, iniciatyvių žmonių eiti, kandidatuoti į Seimą, ir nebijoti. Kadangi bet koks naujas žingsnis tai yra iššūkis ir yra atsakomybė. Aš manau, kad kandidatuoti į Seimą ir tapti Seimo nariu ir atstovauti Aukštaitijos, Rytų Aukštaitijos, regioną, yra ir iššūkis, ir didelė atsakomybė. Ačiū.

Raimundas Martinėlis, išsikėlė pats:
– Laba diena, gerbiami Sėlos rytinės rinkiminės apygardos žmonės. Esu Raimundas Martinėlis, gimęs Rokiškio rajone, Kamajuose, dalį gyvenimo pragyvenęs Panemunėlio apylinkėse, baigęs Panemunėlio vidurinę mokyklą, baigiau Kauno medicinos institutą, gydytojo profesiją, esu gydytojas otorinolaringologas, ausų, nosies, gerklės ligų gydytojas, paskutinius 15-ka metų iki 2016-tųjų metų Seimo rinkimų dirbau Rokiškio rajono ligoninės direktoriumi. Esu baigęs sveikatos vadybos magistrantūrą. Kandidatuoju į Lietuvos Respublikos Seimą 2020-ų metų rinkimuose todėl, kad matau daug pakankamai problemų sveikatos srityje, švietimo. Tikrai nėra nacionalinio susitarimo nei švietimo srityje, nei sveikatos reformų srityje. Taigi tas dabartinio, kaip Seimo nario, išrinkto Sėlos vienmandatėje rinkimų apylinkėj, apygardoj, darbų tęstinumas, manau, būtų tikrai didelis privalumas mano tolimesnėj veikloj.
1. klausimas: kaip įsivaizduojate tolesnę regionų raidą?
Regionuose, aišku, mažėja gyventojų skaičius. Iš tikrųjų, tai yra didelė problema. Bet aš manau, kad regionų tolesnė raida priklauso nuo verslo, kuris kuria darbo vietas. Tai aš ir dirbčiau, kad verslui būtų sudaromos sąlygos, lengvatos, kurtis ir smulkiam, vidutiniam verslui, ir lengvatos kuriant darbo vietas stambiem verslam. Rokiškio rajone tikrai yra daug gamyklų, kurios turi savo didelę istoriją, yra tvirtos ir stiprios, ir sukuria daug darbo vietų. Kad regionuose, kad regionai vystytųsi, tai, aišku, reikia kurti ir infrastruktūrą, ir švietimas, ir sveikata, ir ikimokyklinis ugdymas, mokyklinis ugdymas, kad visi žmonės, ir jaunimas norėtų atvažiuot į regionus, matydami, kad yra sukurta infrastruktūra, kurioje jie galės laisvai gyventi, kurti, auginti savo vaikus. Ir rast savo vietą būtent regionuose.

Julius Panka, Krikščionių sąjunga:
– Sveiki, gerbiami Sėlos rytinės apygardos rinkėjai. Esu Julius Panka. Mane iškėlė Krikščionių sąjunga. Į Seimą einu tiek aš, tiek partija, kuri mane iškėlė, tam, kad grąžintume tradicines krikščioniškas tautines ir patriotines vertybes į mūsų politiką. Manau, kad mano turimas išsilavinimas, tai yra istorikas esu, esu pedagogas, esu sociologas. Šiuo metu dar kremtu teisės mokslus. Manau, kad tai pakankamas išsilavinimas, kad galėčiau Seime kurti teisės aktus, prisidėti prie jų taisymo. Taip pat mano darbo patirtis, bendravimas su žmonėmis, yra pakankamai, na, turiu pakankamai didelę patirtį. Ir manau, kad galiu suprasti kiekvieno problemas, ir atstovauti visus gerbiamus Sėlos rytinės apygardos rinkėjus.
1.klausimas: ką manote apie krašto apsaugos sistemą? Įvardinkite, kokios, jūsų manymu, didžiausios grėsmės valstybei, ir kaip reiktų jas mažinti?
Na, krašto apsaugos sistema tai yra labai svarbi valstybės politikos dalis. Aš pats dar dvyliktoje klasėje daviau savanorio priesaiką. Ir, nors tarnauti šauktinių kariuomenėje neteko, tačiau trejus metus tarnavau tuometiniame SKAT‘e, dabar vadinasi KASP‘as, Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Dėl to šią sistemą šiek tiek suprantu ir iš vidaus. Manau, kad pagrindinis dalykas krašto apsaugos sistemoje yra pateisinti piliečių pasitikėjimą, užtikrinti mūsų valstybės saugumą, kariniu požiūriu. Na, kad daugiau niekada neišlįstų tokie kaip „auksinių šaukštų, auksinių puodų, auksinių samčių“ skandalai, nes tai žemina tiek kariuomenės vardą, tiek silpnina mūsų piliečių pasitikėjimą ja. Tačiau ne tik kariuomenė gali apsaugoti valstybę. Mes žinome, kad Lietuvos kariuomenė XX a., deja, valstybės negalėjo apsaugoti. Ir ją apsaugojo paprasti, patriotiškai nusiteikę jaunuoliai. Todėl, manau, visų pirma, svarbiausias dalykas stiprinant kariuomenę, stiprinti patriotizmo, tautiškumo, meilės savo tėvynei jausmus mokykloje. Mokyklos suole, tarp studentų. Ir tada mes tikrai turėsime potencialą tai kariuomenei. Nes samdytos pajėgos, nei vokiečiai, nei amerikiečiai, nei italai ar prancūzai mūsų neapgins. Mes apsiginsim patys, aišku, su mūsų NATO partnerių pagalba.

Irmantas Tarvydis, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis:
– Laba diena, Rokiškio, Kupiškio, Zarasų rinkėjai. Aš esu Irmantas Tarvydis. Gimiau, užaugau Rokiškio rajone, Pužonių kaime, baigiau 3-ąją vidurinę, Rokiškio, paskui baigiau Žemės ūkio universitetą, Inžinerijos fakultete. Jau 25-eri metai kuriu savo verslą, prekiaujam žemės ūkio technika. Ir mane paskatino eiti į Seimą ta padėtis, kuri susiklostė per eilę metų regionuose. Tai, ta prasme, nebuvimas regionuose jokios politikos, regionai traukiasi, ir, tuo pačiu, turint verslą Rokiškis yra gan verslus kraštas, visi turim problemų dėl to. Tai žemės ūkyje situacija ta paskatino eiti, irgi nebuvimas aiškios politikos.
1.klausimas: su kokia politine jėga nė už ką nebendradarbiautumėte?
Pagal tą situaciją, kuri dabar susidaro Seime, pagal šių dienų aktualijas, nematau jokio bendravimo su lenkais. Nes, sakykim, šiai dienai, nu, pasisakymas, kad Baltarusijoj kas vyksta yra, ta prasme, teisėta, ir paminamas demokratijos supratimas, net nesutinka lenkų, lietuvių lenkų pozicija su oficialia Lenkijos politika, ir su mūsų, sakykim, Prezidento ir užsienio reikalų ministro, kai yra palaikomas demokratinis procesas Baltarusijoj, o lenkai pasisako, kad tai viskas teisingai, tvarkoj. Kažkuo kvepia prorusišku kažkokiu kvapu, ir taip toliau. Tai šita jėga, man atrodo, neturėtų būti ir Seime, bet, aišku, rinkėjai sprendžia. Ačiū.

ANTRASIS KLAUSIMAS

Dalia Janulienė, Nacionalinis susivienijimas.
Klausimas: Jūsų požiūris į neapmokestinamų pajamų dydžio didinimą?
– Kadangi dabar didžioji dalis žmonių, kurie dirba ir sudaro branduolį mūsų ekonomikoje, uždirba pakankamai neaukštus atlyginimus, gauna ne per didžiausius atlygius, todėl skatinant jų pajamų dydį, aš manau, kad būtent šis neapomokestinamų pajamų dydis dar galėtų būti padidintas. Nes nuo to tiktai žmonės gauna didesnius atlygius, kas, aišku, leidžia žmonėms truputį solidžiau, gal net ne solidžiau, bet nu šiek tiek geriau gyventi ir gauti didesnes pajamas. Tai aš už padidinimą. O kadangi jau ir šiuo metu įstatymas numato, kurie gauna dideles pajamas, jiems netaikomas būtent tas mokestis, tai būtent šitą nuostatą išlaikyti.

Jonas Jarutis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Klausimas: Kaip reikėtų reformuoti socialinę sistemą, kad nebūtų kuriamos pašalpų gavėjų dinastijos?
– Pirmiausia noriu pasakyt, kad šios kadencijos Seimas ir valdančioji dauguma, kurios pagrindas buvo Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, visą tą laikotarpį mažais žingsneliais ėjom prie to, kad būtų kiek įmanoma sumažintas santykinis skurdas Lietuvoje. Tas skurdas sumažėjo maždaug 6 procentais, per tą laikotarpį didėjo pensijos, žmonių pajamos augo, mažėjo atskirtis. Bet, deja, tenka pripažinti, kad dar apie 4 procentai mūsų visuomenės nesugeba savim pasirūpinti, todėl valstybės parama jiems yra būtina. Žinoma, sistema nėra tobula. Ją reikia reformuot, ir ne veltui kartais žmonės pripažįsta, kad užaugo pašalpinių armija, kad žmonės tingi dirbti, kad žmonėm neapsimoka dirbti dėl to, kad gauna dideles socialines išmokas. Drįstu abejot dėl didumo. Nes socialinės išmokos yra pagrįstos bent jau minimaliu žmonių pragyvenimo lygiu ir jos tokios ir yra skiriamos. Vienas iš sprendimo būdų – manyčiau, galėtų būti dar daugiau teisių atiduoti administruoti savivaldai. Man dirbant rajono vadovu, prieš jau keliolika turbūt metų, prasidėjo diskusijos, kad socialines išmokas reikėtų atiduoti administruoti savivaldybėms. Vyriausybę reikėjo ilgai įtikinėti, iš pradžių buvo pilotinis projektas, tris metus penkios savivaldybės tai darė. Po to, kai pasiteisino, visą tą socialinių išmokų mokėjimą atidavė savivaldybėms. Ir mano savivaldybė, Kupiškio rajono savivaldybė, kurioje aš tuo metu dirbau, tai per pirmus metus mes sutaupėm apie 20-25 procentus socialinių išmokų, nes arčiau žmogaus esantis biurokratas, kuris vertina poreikį turėti, gauti tą socialinę išmoką, iš tikrųjų būdavo atliekamos apžiūros, įvertinimai, ir, dažniausiai, matydami žmonės, kad juos kritiškai vertina, net nesikreipdavo tų pašalpų. Nes nu kartais būdavo taip, kad tas bedarbis sąlyginai kabutėse, gerokai geriau gyvena už dirbantį visą savaitę ir gaunantį ne tokį didelį atlyginimą. Manyčiau, dar vienas žingsnis, kas padėtų tikslingiau ir tiksliau skirti tas socialines išmokas, galėtų būti bedarbio pašalpos išmokėjimą atiduoti savivaldybėms. Tai, kiek man teko susidurt ir kiek rodo praktika, visos didesnės problemos su kuriom valstybė nesusitvarko, atidavus savivaldybėms, ta situacija gerokai pagerėja. Taip pat manau, kad ir šios kadencijos Seimas, ir turbūt ateinantis galvos apie tai, kad socialiniai darbuotojai, ypač dirbantys su socialinės rizikos žmonėmis, kurie turintys neypatingai sveikų polinkių, būtų atidžiau vertinami, žiūrimi. Yra numatyta šitiems darbuotojams didinti atlyginimus, kad ir jų motyvacija būtų susijusi su tuo. Tiesiog, mano manymu, žmonės pašalpą turi užsidirbti. Gauti ją turi tie, kurie tiesiog negali: vaikai, neįgalūs žmonės ir kurie negali pagal savo sveikatos būklę.

Vidmantas Kanopa, Socialdemokratų partija.
Klausimas: Tyrimų duomenimis, tik 57 proc. šalies gyventojų turi sutaupę 3 mėn. atlyginimo rezervą. Likusieji gyvena nuo algos iki algos. Kaip manote, ar tai didelė problema? Kaip siūlote ją spręsti?
– Problema yra. Aš sakyčiau, net ne trys mėnesiai, o iki pusė metų tai reikia susitaupyt ir turėt, kaip sako, juodai dienai. Mano tėvų pavyzdžiu, žinau, būdami pensininkai, visada kapeiką prie kapeikos, litas prie lito, turėjo atskiras lentynytes, podėlius, kad galėtų pataupyt. Anūkam dovana, juodai dienai, žino kasdienines išlaidas, ir visada rasdavo galimybes susitaupyt ir iš pensijos. Dažnai bendraujant su žmonėm mes matom, nusipirkau vieną, kitą daiktą, pinigų nebėra. Kalbam: oj, galėjau apsieit ir be to. O kitas dalykas, yra žmonių, kurie paima greitųjų kreditų, auga procentai, ir nepagalvoja, kad juos reiks grąžint. Tada perkreditavimai ir taip toliau. Ir kiek kokių būna bėdų išsišaukia tos šeimos arba asmenys, kurie nemoka taupyt. Aš manau, yra ir bankuose šeimos ekspertai, pagrinde tai būtina švietėjiškas darbas, padėt šeimom, kurie tai nesugeba taupyt. Turtingas ne tas, kuris daug uždirba, o tas, kuris sugeba skaičiuoti ir savo išlaidas. Tai manau, kad tai yra problema. Ir dar kartą noriu pasakyt, kadangi ir pats sąsajas turiu su savo įmone, su savo darbuotojais, pasitaiko ir tokių žmonių, kurie nesugeba pragyvent nuo atlyginimo iki atlyginimo. Turbūt tiek...

Danielius Kuprys, Darbo partija.
– Klausimas: Kokie didžiausi šiandieninės Lietuvos politinės sistemos privalumai ir trūkumai?
Manau, kad Lietuva yra demokratinė valstybė. Tai yra didžiausias privalumas. Kadangi mes esame parlamentinė valstybė, ir parlamentą sudaro įvairios į parlamentą išrinktos partijos, manau, kad tai yra gerai. Tačiau buvo kažkada tai iškelta idėja, ir aukščiausių valstybės vadovų noras padaryti Lietuvoje dvipartinę sistemą, galbūt tripartinę sistemą, tačiau demokratijoje turėtų būti daugiau. Ir ne tiktais dvi partijos, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose, turėtų eiti į rinkimus, kadangi kuo daugiau partijų, tuo daugiau žmonių yra atstovaujami. Tuo platesnis spektras yra atstovaujamų santykių. Tačiau, kas Lietuvoje pastebima, tai yra tie trūkumai, kurie Lietuvos politinėje sistemoje yra akivaizdūs, pas mus partijos keičiasi. Jeigu būtų kažkoks stabilumas didesnis, tada būtų viskas tvarkoj. Tačiau tai, ką žmonės mato, kodėl nepasitiki parlamentu, yra elementaru. Ateina su viena partija, kaip sakant, politinės prostitucijos laikais, pakeičia partiją, pakeičia koalicijas, pakeičia pažiūras. Tai neturėtų būti toleruojama, ir tai neturėtų būti palaikoma. Jeigu rinkėjai išrenka į parlamentą, į Seimą kažkokį žmogų, kažkokį atstovą tam tikros partijos, tas asmuo ir privalo pilnai laikytis savo politinių pažiūrų, ir neužsiiminėti visokiais perbėgimais, persikėlimais. Kad žmogus būtų garantuotas, kad jeigu jis išrinko atstovą į Seimą, jis ir bus tinkamai atstovaujamas, jis nekeis pažiūrų. Aš manyčiau, Lietuvoje yra tokie trūkumai, ir tokie privalumai. Ačiū.

Raimundas Martinėlis, išsikėlė pats.
Klausimas: Ką manote apie idėją mokytojo specialybę padaryti prestižine? Ar apskritai tai reikalinga? Ir ar tai įmanoma?
– Aš manau, kad mokytojo specialybė ir profesija tai ir dabar yra iš tų profesijų, kurios tikrai pagarbos vertos, ir jos, tikrai nemanau, kad būtų kažkokios nuvertintos. Ta profesija tikrai yra labai reikšminga, nes yra, kaip sakyt, tas ugdymas ikimokyklinis, mokyklinis formuoja vaikų pasaulėžiūrą. Ir, manyčiau, kad mokytojo profesija yra, ir bus, ir turi būt prestižinė. Ir, manau, kad Seime sekančioj kadencijoj tikrai turėtų būt priimtas Nacionalinis susitarimas švietimo srityje, švietimo strategijoj, kurioj tikrai turėtų būt apibrėžta visi kriterijai dėl ugdymo, ir ikimokyklinio, mokyklinio, koleginio, universitetinio, ir mokytojo profesija ne tik tai, kad būtų atlyginimai didesni mokytojams, kas yra tikrai, manau, privaloma, bet ir pagarba mokytojams. O ta pagarba žiūrint dabar, aš manau, tikrai iš mokinių, kurie mokėsi pas mokytojus, tikrai yra pakankama: visi mylim, gerbiam savo mokytojus, juos prisimenam. Tai aš manau, kad mokytojai nėra ta profesija, kuri yra nuvertinta. Aš manau, kad tikrai labai reikšminga, gera profesija, kuri ugdo jaunąją kartą, formuoja visuomenę, ir kaip tik tai susiję su daugeliu dalykų po to. Ir su ta pačia, tuo pačiu požiūriu į socialinius dalykus, į švietimą, sveikatą tų vaikų, ir į verslą, sakykime, nes ugdo visuomenę, ugdo asmenybę. Tai manau, kad mokytojo profesija ir privalo, ir yra, ir turi būt pagarboj ir prestižinė. Ačiū.

Julius Panka, Krikščionių sąjunga.
Klausimas: Per pusmetį Rokiškio rajone gimė 57 vaikai. Kokias išvadas iš to apie rajono situaciją ir perspektyvas galite padaryti?
– Iš tikrųjų nenorėčiau susikoncentruoti į konkretų vieną rajoną. Nes ar paimsim Rokiškio rajoną, ar Kupiškio, ar Zarasų, ar netgi bet kurį kitą Lietuvos provincijos rajoną, situacija bus panaši. Vaikų gimsta stipriai per mažai, kad užtikrintų, na, demografinį augimą, kad užtikrintų tautos išlikimą. Ir tai yra labai skaudi ir rimta problema, todėl, kad nesvarbu, kiek mes dabar išasfaltuosim kelių, kiek mes atrestauruosim pastatų, kiek mes įrengsim infrastruktūros objektų, jeigu po penkiasdešimties metų nebebus lietuvių, kurie tuo naudosis. Aš nenorėčiau, kad naudotųsi imigrantai iš trečiųjų šalių, nes vis dėlto šitą žemę jau daugiau kaip 9 tūkstančiai metų čia gyvena baltai, čia gyvena lietuviai, na, jeigu norim, galim pasakyt – sėliai. Tai iš tikrųjų tam reikėtų ir regioninės politikos, tam reikėtų ir socialinės politikos. Matau dvi problemas: viena problema apskritai visai Lietuvai, tai reiškia, kad šeimos turi jaustis saugios. Jos turi jaustis saugios tiek socialiai, tiek darbo požiūriu, tiek teisiniu požiūriu. Ir tik tada, kai šeima jaučiasi saugi, ji gali sau leisti susilaukti daugiau vaikų. Kitas dalykas tai yra regionai. Regionuose tas nesaugumas ypač didelis. Dėl darbo vietų netvarumo, dėl darbo vietų, sakykim, stygiaus. Ir aš manau, kad čia į pagalbą gali ateiti centrinė valdžia, parlamentas, Seimas. Priimti tokius įstatymus, kartu su Vyriausybe derinant, kad darbo vietos būtų kuriamos, kad tik verslui būtų palengvinta kurti provincijoj darbo vietas. Tiek, sakykim, valstybės įstaigos, kur, sakykim, nebūtina būt sostinėj, gali būt keliamos į regionus. Dabar mes matom, valdanti valdžia buvo pasižadėjus iškelti visą ministeriją, vieną, tiesa, tik ministeriją. Ir tai į Kauną. Deja, jiem nepavyko. Aš manau, kad turi ateiti tokia politinė valdžia, kuri ne tik kad į Kauną ministeriją iškeltų, bet, pavyzdžiui, kodėl gi negalėtų būti centrinio archyvo iškelti į Rokiškį ar Kupiškį. Sakykim, arba Sodros į Šiaulius? Arba mokesčių inspekcijos į Marijampolę? Tai tikrai būtų, ypač dabar, kai mes po karantino, turim tokią patirtį su nuotoliniu darbu, tai būtų tikrai rimtas atgimimas regionams. O šiaip tai šeimoms reikia darželių infrastruktūros, šeimoms reikia gydytojų vaikų pediatrų, ir visos sistemos arti, šeimoms reikia stabilios, na, studijų politikos, kad žinotų jau tėvai, norėdami susilaukti vaikų, kad galės užauginti pilnavertį pilietį, pilnavertį žmogų, ir kad valstybė ne trukdys, ne kažkaip tai kaitalios ir apsunkins, o padės šitam sunkiam darbe.

Irmantas Tarvydis, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis.
Klausimas: Kokia, Jūsų manymu, turėtų būti minimali alga, ir kodėl?
– Manau, kad šiuo momentu visi būtų patenkinti, jeigu ji būtų 700 kokie eurų Lietuvoj. Bet ką aš galiu pasakyti? Kaip tik mes tai padarysim, pabrangs paslaugos, pabrangs produkcija ir taip toliau. Yra šalių, kur minimali alga yra trys su puse tūkstančio, kai pašneki, kas ją gauna, sako kad jinai maža. Tai ir butų kainos, ir pragyvenimas, ir taip toliau kyla. Ekonomika susidėlioja: ta minimali alga, kokia ji bebūtų, ji nebus didelė. Noriu ką pasakyt: nes viskas brangsta perskaičiuojant, ir realiai tos minimalios algos daugiausia gauna biudžetinių įstaigų, nu ta prasme, savivaldybės darbuotojai, ir net šalies, ta prasme, išlaikymas, administravimas brangsta. O tas atsiliepia į mokesčius. Ta prasme, verslui didesni mokesčiai ir taip toliau. Ta prasme, tas algos pakėlimas, šiuo metu jei pakeltų, 700 turbūt būtų, visus tenkintų ir būtų visi patenkinti. Bet tai turbūt mėnesį, pusę metų truktų, o paskiau susikoreguotų kainos ir vėl ji būtų maža. Tai mano toks matymas. Tai tiek turbūt...

TREČIASIS KLAUSIMAS

Dalia Janulienė, Nacionalinis susivienijimas.
Klausimas: Kokią Rokiškio viziją matote po penkerių metų?
– Labai puikus klausimas. Kuris stipriai koreliuojasi su mano dviem aptartais klausimais.Tai, vis tik tai, Rokiškio, kaip miesto, kaip rajono gyvenime penki metai nėra daug. Tačiau žiūrint į žmonių gyvenimo aplinką, į gerėjančią aplinką, tai manau, aš bent jau norėčiau, kad matyt pilnus pilnus darželius, užpildytas grupes, ir kad vėl darželiai, kurie buvo paversti archyvais... Archyvus mes paieškotume kitoj vietoj. Darželiai vėl būtų pilni vaikų. Taip pat norėtųsi, kad pildant tą pirmąjį klausimą, ką skatinti, tai būtent skatinti verslą, kuris steigtų darbo vietas, ir iš to žmonės galėtų gyvent. O šiaip mūsų rajonas yra be galo gražus, ir puošia jį ne gatvės, o žmonės. Tai iš tiesų ko reikėtų, kad grįžtų iš užsienio išvažiavę žmonės, kurtųsi čia, plėstųsi rajonas, pildytųsi nutolę kaimai, kadangi žemės ūkis šiuo metu nėra prasčiausioje būklėje, gauna rėmimą. Žinoma, norėtųsi, kad būtų sulyginta su Europos Sąjungos išmokomis, bet iš plačiojo žemės ūkio galima gyvent. O jaunimas taip pat turi daug inovatyvių pasiūlymų, ir išradingi. Kurie grįžta, tiesiog randa savo nišas. Tai aš matyčiau po penkių metų iš tiesų dar stipriau klestintį Rokiškį, ir besišypsančius žmones. Tai yra malonu.

Jonas Jarutis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Klausimas: Ar Jūs patenkintas Lietuvos universitetuose ruošiamų specialistų ugdymo kokybe?
– Geras klausimas. Kiekvienas į šitą klausimą galėtume atsakyti per savo patirties prizmę. Tai gal tiesiog aš ne per tą kalbėsiu. Tiesiog pasakysiu taip, kad mūsų universitetuose apie 50-57 proc. visuomenės turi vienokį ar kitokį aukštąjį išsilavinimą. Mūsų universitetai ruošia įvairiausių: nuo fizikos, biotechnologijos, medicinos, astronomijos mokslų absolventus. Mūsų Vilniaus Universitetas yra tarp šimto geriausių Europos universitetų, ir papuola į penkišimtuką geriausių pasaulio universitetų. Mūsų jaunuoliai, baigę mūsų universitetus, dalyvauja įvairiose tarptautinėse programose, tokioj kaip kosminėj programoj, NASA, keletas lietuvaičių ten dirba, kuria įvairias sistemas, kurios skraido į kosmosą. Taip pat turbūt esam visi girdėję, kad lietuvaičiai yra sukūrę keletą Žemės palydovų, kurie sėkmingai testuojami ir bus panaudoti, ir karinėj technikoj, kas užtikrins mūsų, galbūt, galų gale gynybą. Ir medicinos tikslam biotechnologijos ir biomedicinos moksle, taip pat yra žymių žmonių, galbūt aš dabar neišvardinsiu pavardžių, bet tikrai skaitom kiekvieną vos ne mėnesį, kad vienokius ar kitokius pasiekimus mūsų, Lietuvos universitetų absolventai, žinoma, jie toliau mokosi galbūt ir užsienyje, turi gerus pasiekimus ir atsiliepimus. O ką jau kalbėt apie puslaidininkių fiziką, kur Lietuvoj galbūt mažai kam žinoma, Lietuvoj gaminami tiksliausi pasaulio lazeriai ir įvairios technologijos, vėlgi toms pačioms kosminėm programom. Taip kad manau, siekti tobulumo visada yra kur, bet pagal dabartinę situaciją... Žinoma, problematikos yra ir aukštajame moksle, ir valdyme universitetų. Mes šioj kadencijoj pabandėm šitą pradėti keisti, aš manau, kad tai bus daroma ir ateityje. Bet, bendrąja prasme, manau, kad suteikiamas universitetinis išsilavinimas Lietuvoje yra pakankamai aukšto lygio.

Vidmantas Kanopa, Socialdemokratų partija.
Klausimas: Ką manote apie Lietuvos užsienio politiką? Ką joje reikėtų išlaikyti ir ką keisti?
– Lietuva yra Europos Sąjungos narė, tai didžiąja dalimi mūsų užsienio politika priklauso nuo Europos Sąjungos vertybių ir pozicijų. Aš pasisakau už labai gerus santykius su kitomis valstybėmis, kurios neprieštarauja mūsų valstybės nepriklausomybei, saugumui. Mes gyvename ir turime gerus kaimynus Baltijos šalis, kur esminių takoskyrų nėra. Bet paskutiniai įvykiai Baltarusijoje, taip pat šalti santykiai su Rusija, tai, žinoma, reikalauja ir atskiros drąsios Lietuvos pozicijos. Nes santykiai yra šalti. Nors ir maža mūsų šalis, bet Lietuva drąsiai, ryžtingai pasisako šių šalių atžvilgiu. Ir maža šalis gali, ir yra saugi, kai matome lyderystę, ir pasisakymą aktyvų saugumo klausimais.

Danielius Kuprys, Darbo partija.
Klausimas: Jūsų siūlymas: laisvai įsivežti darbo jėgą iš užsienio, ar susigrąžinti savuosius emigrantus?
– Manau, šį klausimą reikėtų dar papildyti. Politikai jau daugelį metų kalba apie tai, kad reikėtų įsivežti kažką tai, galbūt nekvalifikuotos darbo jėgos trūkumas atsiranda ir panašiai, galbūt emigraciją reikėtų stabdyti. Aš manau: pirmiausia reikėtų atsisukti į savą žmogų. Pirmiausia reikėtų atsisukti ir išlaikyti tuos žmones, kurie yra dar likę Lietuvoje. Kadangi išliko ištikimiausieji, tie, kurie nori dirbti Lietuvos labui, dirbti Lietuvoje, čia auginti vaikus, oriai sulaukti senatvės, todėl primiausiai reikėtų žiūrėti į šiuos žmones. O jeigu grįžtant prie klausimo, ar laisvai įsivežti užsieniečius, ar išlaikyti kažkokią emigracijos stabdymo bangą, manyčiau, kad šitoj vietoj reikėtų pirmiausiai, aš palaikau Darbo partijos programines nuostatas, kad reikėtų kurti darbo vietas, kurios skatintų ne tik vietos žmones dirbti Lietuvoje ir Lietuvos labui, tačiau ir sugrįžti dalį emigrantų. Ypač kvalifikuotą darbo jėgą. Tuo tarpu, jeigu mes užtikrinsime sąlygas kvalifikuotai darbo jėgai dirbti oriai, ir gyventi oriai Lietuvoje, tuo tarpu mes galėsime nekvalifikuotą darbo jėgą, statant naujas gamyklas, kuriant naujas darbo vietas, įsivežti jau papildomai iš užsienio. Tuo tarpu pagrindinės nuostatos Darbo partijos yra kurti darbo vietas, išlaikyti darbo vietas sukūrus kvalifikuotai darbo jėgai Lietuvoje. Ir aš manau, kad tiesiog motyvuoti žmones. Žmonės nėra kvaili, juos reikia motyvuoti pasilikti Lietuvoje, čia kurti savo gerbūvį. Ir, manau, tie patys emigrantai, kurie dar nėra įsitvirtinę užsienio šalyse, jie su mielu noru grįš. Nes pakalbinus emigrantus, jie sako: jeigu mes gausime tas pačias sąlygas, jeigu mes gausime atlyginimą, kurį galėsime dirbti oriai, oriai auginti vaikus, mes su mielu noru sugrįšim. Tuo tarpu, jei mums trūks nekvalifikuotos darbo jėgos, mes ją visada galėsim įsivežti. Tiek baltarusiai, tiek ukrainiečiai, tiek tie patys kinai, jie visada galės atvykti. Tačiau mes pirmiausiai turime užtikrinti darbo vietas gyventojams ir Lietuvos piliečiams. Ačiū.

Raimundas Martinėlis, išsikėlė pats.
Klausimas: Kiek, Jūsų manymu, turi uždirbti žmogus, kad jis pasiliktų Rokiškio rajone?
– Aš manau, kad, iš tikrųjų, kad pasiliktų Rokiškio rajone, tikrai ne pagrindinis dalykas yra darbo užmokestis, bet, aš manau, kad tai yra gerbūvis, infrastruktūra rajono, kiekvienas jaunas žmogus, ieškodamas darbo, rajone žiūri, iš tikrųjų, koks yra verslas, kokios yra galimybės darbo vietai, koks yra, sakykim, jo vaikam infrastruktūra: darželiai, ikimokyklinis ugdymas, mokyklos, medicinos įstaigų lygis. Iš tikrųjų, koks aptarnavimas būtų. Tai pagrindiniai dalykai, kurie aktualiausi žmogui. Tai aš manau, kad tai yra gerbūvis, infrastruktūra rajono, darbo vieta, kaip jau minėjau, vaikų išsilavinimas, kas yra labai svarbu. O pragyvenimo lygis Rokiškyje ar kažkuriame tai iš regionų, rajonų yra tikrai mažesnis, negu didmiesčiuose, tai tikrai ir butų nuomos kainos, ir pragyvenimas šiek tiek pigesnis yra. Bet aš manau, kad pagrindinis dalykas, iš tikrųjų, yra infrastruktūra, gerbūvis, rekreacija. Iš tikrųjų, kaip jis gali savo laisvalaikį leisti, pas mus Rokiškyje yra tikrai ir kultūrinis gyvenimas labai aktyvus, ir tiek teatrų festivalis, ir pats Rokiškis, kaip kultūros sostinė Lietuvos, dabar, sakykime, Juodupė kaip mažoji Lietuvos kultūros sostinė, tai yra tikrai pakankamai daug galimybių žmogui ir praleist laiką, ir su šeima. Tai aš manau, kad pagrindiniai dalykai tie, o Rokiškyje yra tikrai pakankamai stipri ir švietimo sistema, ir kultūra, ir sveikatos apsaugos sistema. Tai, manau, kad tai yra pagrindiniai dalykai, kad žmonės grįžtų, ir, svarbiausia, kad turėtų darbo vietą. Tai reikia, kad būtų skatinamas ir verslas. Tai yra labai svarbu. Ačiū.

Julius Panka, Krikščionių sąjunga.
Klausimas: Kai kurios politinės jėgos siūlo diskusijas dėl narkotinių kanapių įteisinimo. Kokia Jūsų nuomonė?
– Iš tikrųjų man šis klausimas skamba gana žiauriai. Nes dirbu socialiniam sektoriuj, ir matau tragedijas žmonių, tragedijas šeimų, kurios kenčia būtent nuo priklausomybių. Tai tiek alkoholis, tiek narkotikai. Ir man labai keista, ir kartu liūdna, kad Lietuvoj yra tokių politinių jėgų, kurie savo politinį kapitalą, savo politinę reklamą stato ant žmonių kančių, ant mirties kultūros. Ir, iš tikrųjų, XXI amžiuj susiduria dvi tokios ideologijos: gyvybės kultūra ir mirties kultūra. Ir tos pačios partijos, kurios kalba apie narkotinių kanapių įteisinimą, jos kalba ir apie eutanazijos įteisinimą, išžudant žmones, kurie sulaukia garbingo amžiaus, ir jau nebegali savim pasirūpint. Jie kalba apie visokių vienalyčių šeimų vaikų įsivaikinimą, sakykim, formuojant vaikui nuo pat mažumės iškrypėlišką kultūrą, jie kalba apie abortus kaip apie įprastą, paprastą dalyką. Ir daugybę kitų dalykų, kurie priklauso tai vadinamajai mirties kultūrai. Tiek aš, tiek mano atstovaujama Krikščionių sąjunga tikrai nepasisako už tokius dalykus. Bet, jeigu konkrečiai kalbant apie narkotines kanapes, jos turėtų būti lygiai taip pat naudojamos, kaip ir morfinas medicinoje. Ta prasme, kai žmogui jau yra diagnozė, kai tikrai yra ketvirta vėžio stadija ar panašiai, kai jau yra leidžiamas morfinas, kad nuslopinti skausmus, tikrai, aš manau, kad kanapės narkotinės nebus tas dalykas, kuris bus baisiau už morfiną. O galbūt kažkam palengvins? Bet, aš kaip supratau klausimą, mes kalbam apie tai, kaip visuomenei. Na, kaip cigaretes kioske, ar prekybos centre galima būtų nusipirkti, tai tikrai ne. Ir tikrai, aš manau, kad aš ir mano atstovaujama partija atstovauja tą gyvybės kultūrą. Ir tikrai mes nepasisakysim už jokių, sakykim, mirties kultūros dalykų legalizavimą, skatinimą ar įteisinimą Lietuvoje.

Irmantas Tarvydis, Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis.
Klausimas: Ar šalies savivaldybės pajėgios spręsti švietimo problemas, ar jos turi būti sprendžiamos valstybiniu lygmeniu?
Aš manau, daug turi galimybių savivaldybės spręst šitas problemas. Tik, aišku, labai priklauso nuo to, kokia ateina komanda: koks meras, koks išsilavinimas, koks mentalitetas ir taip toliau, koks supratimas. Teko dalyvaut abiturientų išleistuvėse Kaune, tai, sakykim, atėjo Kauno meras, tie, kas gavo dešimtukus, gavo premijas, olimpiadų laimėtojai gavo premijas. Visi buvo patenkinti. Lyginant Rokiškio, sakykim, Kamajų mokyklos Matmintinio komanda turi važiuot į pasaulio čempionatą, nėra pinigų. Tai, ta prasme, labai skirtingi supratimai, vieni, ta prasme, prioritetą turi, kiti kitus prioritetus, ir taip toliau. Bet, aš manau, kad vis tiek Lietuvos tikslas turėtų būt. Mes neišlyginsim tų merų ten išsilavinimo, supratimo ir taip toliau, tai turi būt tas lyginimas per valstybinį sektorių. Tai yra iš viršaus nuleidžiama ir, ta prasme, užtikrinamas, ta prasme, išsilavinimo lygis, tam tikro, nu, standarto, kuris yra priimtas Lietuvoj. Negali būt, kad jeigu Kaune mokaisi, tai aukštesnį gavai kažkokį išsilavinimą, jeigu Rokišky – mažesnį. Tai prieisim prie to, kad, ko gero, iš Rokiškio niekas negalės įstot, nu, jeigu čia pas mum lygis neatitiks, įstot į aukštąsias, o ten, sakykim, Kaunas, Vilnius okupuos aukštųjų mokyklų suolus. Ir taip toliau. Tai tikslas, manau, valstybės turėtų būti užtikrint tą, nu, lygį vienodą, ar Kaune, ar Vilniuj, ar Rokišky ir taip toliau. Bet gali savivadybės tą spręst. Tik, sakau, daug lieka tada laisvės ir, ta prasme, nu, aišku, galima iš to turėt ir naudos kaip rajonui, Rokiškiui ar Kupiškiui, jeigu sukurt aukštesnį lygį negu Kaunas, Vilnius sukuria. Tai gal galėtų atvažiuot ir daugiau jaunimo su vaikais, dėl to, kad aukštesnis lygis, mokslo lygis čia yra. Bet, aišku, turi būt specialistai tam tikro lygio, vadovai, ir taip toliau. Čia galima pafantazuot. Ačiū.

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą