Seimo rinkimų strategija: nu gi vis tiek kažką išrinks, nu negali nieko neišrinkti (28)

Publikuota: 2020-08-24 Kategorija: Politika
Seimo rinkimų strategija: nu gi vis tiek kažką išrinks, nu negali nieko neišrinkti
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Artėjantis ruduo nenumaldomai primena: ant nosies Seimo rinkimai. Apie juos kalba ir du plakatai ant „Rokiškio sūrioׅ“ sandėlio sienos. O toliau? Toliau ramu. Dar liepos viduryje iš pašto dėžutės iškrapščiau lygiai tris padalomosios politinės reklamos pavyzdžius. Va ir viskas. Panašu, kad mūsų mieli kandidatai į Seimo narius sugalvojo rinkimų išvakarėse pažaisti partizaninį karą ir gilų pogrindį.

Vienmandatininkai pagal aktyvumą – dar pusė velnio. Renginiuose dažniausiai matomi trys, kartais – ir ketvirtas. Lygiai pusė tų, kurie, jei tikėtume gandais, dalyvauja Seimo rinkimuose. Vyriausiosios rinkimų komisijos puslapyje, skirsnyje „Politinės kampanijos dalyviai“ prie mūsų, Sėlos rytinės apygardos, puikuojasi skaičius „4“. Trys – daugmaž matomi, o va ketvirtasis – naujokas. Kuris net per renginius neranda reikalo tautai prisistatyt. Tuščią pašto dėžutę ir plikas reklamos erdves dar suprasti galima: ne visi turi pinigų rinkiminei kampanijai. Bet dalyvavimas renginiuose, agitacija facebooke, liaudies lankymas namuose – tai  visiškai nemokama politinė reklama. Trauk juos perkūnas, tuos vienmandatininkus, kaip sakant.

Tačiau vienmandatėse rinkimų apygardose išrenkama tik 71 Seimo narys. Dar beveik antra tiek – 70 – bus išrinkta daugiamandatėje. O čia dar linksmiau. Savo politinės programos, likus pusantro mėnesio iki rinkimų, dar nepristatė nė viena politinė partija. Artimiausiu metu nėra jokių žinių apie tai, kad planuojami kokie nors susitikimai su rinkėjais, kurių metu tokios programos apskritai bus pristatytos. Pusantro mėnesio – tai jau, faktiškai, ceitnotas. Įskaitant tai, kad daugėjant susirgimų korona virusu, ko gero bus įvesti dar griežtesni apribojimai susirinkimams. Taigi, man nenumaldomai kyla durnas klausimas: kada gi dar politikai ruošiasi pristatyti savo planus ir siekius rinkėjams?

Kol, kas žiūrint į esamą politinę komunikaciją, panašu, kad rinkimai nuoširdžiausiai nerūpi netgi tiems, kurie norėtų tapti Seimo nariais. Tai juk jie turėtų būti suinteresuoti vilioti rinkėją bent jau pažadais. Pradžiai. O dabar – nei darbų, nei pažadų. Visiškos nykumos.

Ko mūsų virtualiojoje erdvėje pilna – tai kritikos. Pelnytos ar nepelnytos, teisingos ar neteisingos, čia jau kaip sakoma, spręsti kiekvienam. Ta kritika lydėjo šios kadencijos Seimą ir Vyriausybę nuo pirmosios dienos. Ir tapo nykiu, nuobodžiu foniniu triukšmu. Ko tik neprisiklausėme per tuos ketverius metus... Kad ir kaip besikapotų liaudis internetinėje erdvėje, faktai yra kaip blynai: pasaulio pabaiga neįvyko, Rusijos orbitoje neatsidūrėme, mainais į trąšas mūsų nepardavė, Vyriausybė, nepaisant pranašysčių nesulaukti pirmųjų šviežių bulvių, realiai jas ragavo keturis sezonus. Didelių proveržių, žinoma, nėra, kaip ir didelių fiasko. Vyriausybės net ir kritikuot labai nėra už ką: ji ramiai kinkavo pirmtakų vaga, kantriai tempdama įsisenėjusių problemų plūgą. Švietimo bėdos jau trisdešimt metų tokios pat, tiek pat – medicinos, kultūros ir kitoms problemoms. Ir regionų klausimu jokių proveržių nėra. Ir socialinėje politikoje, dovanokite, ta pati politika: ir toliau dosnia parama stabiliai veisti pašalpinius, ir toliau negerbiamas tas, kuris stengiasi save išlaikyti pats ir mokėti mokesčius. Niekas nesikeičia. Todėl dirbantieji ir toliau balsuoja kojomis iš Lietuvos, o mažėjant mokesčių mokėtojų skaičiui, išlaikytinių armija vis sunkesniu jungu gula ant valstybės pečių. Bėda tik ta, kad trisdešimt metų iš inercijos pakalnėn riedėjęs valstybės vežimaitis pamažu ima lėtinti apsukas.

Pirmieji to ženklai akivaizdūs. Tai visiškas politiniame gyvenime dalyvaujančiųjų abejingumas ir bejėgiškumas (abejingumas net per švelnus žodis, labiau tiktų padorioje visuomenėje nevartojamas terminas „po***izmas“). Trūksta kryptingo veikimo, pastangų, siūlymų, sprendimų. O labiausiai trūksta elementarios pagarbos rinkėjui.

Pastaruoju metu socialiniai tinklai davė mūsų visuomenei daugybę įrankių. Ypač politikams. Atsirado daugybė kanalų pranešti apie save, pristatyti savo mintis, idėjas. Tačiau yra viena būtina sąlyga: jas reikia pirmiausia turėti. O kai neturi ką pasakyti, tai ir belieka tapti „moksliškai pagrįsta politike“ (kas ana per žvėrelis toks?), agituojančia už kanapių legalizavimą. Suprantu, kad tam tikrai visuomenės daliai ši idėja aktuali. Nors man tai neaktualu, bet visgi nieko prieš, kad ir tokia diskusija egzistuotų, greta kitų. Bet kai valstybės didžiausia bėda tampa kanapių legalizavimas, tai arba mes kitų problemų nebeturim, arba tas, kuris tai siūlo, nemoka susidėlioti prioritetų. Kad tik idėjų stoka būtų mūsų politikų bėda...

Dar didesnė bėda yra smegenų stygius. Ir čia jau facebook, kaip sakoma, įdavė vėliavą į rankas. Kartą manęs interviu paklausė, ką reiškia turėti daugiau nei 500 feisbuko draugų. Visiškai nieko, atsakiau. Nors pas mus dabar žmogaus (ypač politiko, apžvalgininko, ir, apsaugok Viešpatie, influenserio) kokybę kaip tik ir linkstama vertinti draugų ar patiktukų skaičiais. Ir čia politikai kuo nuoširdžiausiai mina ant grėblio. O didinga pagunda, net šventieji suklumpa, yra suburti stiklinį kubelį, kuriame yra pririnkta etatinių padlaižių. Tokiame kubelyje renkasi žmonės, panašūs savo išsilavinimu, patirtimi, pažiūromis. Tie, kas ilgainiui paaiškėja esą „ne tokie“ yra pašalinami.

Tuo užsiima atskira veiklių padlaižių grupė, kitaip sakant, su iniciatyva. Tokie pusglušiai kaip mat susiburia į grupes, kurias sąlyginai galima pavadinti feisbuko dorovės policija. Jie užsiima politinių priešų (tikrų ir įsivaizduojamų) paieška virtualioje erdvėje. Kitaip sakant, jei negiedi ditirambų tos jėgos vadui ar pačiai jėgai, tai būsi priskirtas mažų mažiausiai valstiečių draugams (valstiečiai šitiems kažkodėl yra kaip buliui raudonas skuduras). Labai „protingas“ sprendimas, pavyzdžiui, valstiečių pakaliku apšaukti žinomą šalies žurnalistą. Kai tokiems „su iniciatyva“ priminiau, kad rinkimai už pusantro mėnesio, ir pats laikas nebe svetimus rinkėjus terorizuot, ne tikrus ir tariamus tautos priešus gaudyti, o pasivarginti bent programą provincijos rinkėjams pristatyti, gavau va tokį atsakymą: „Kodėl manote, kad jums kažkas skolingas, kažkas turi jums paaiškinti kaip gyventi, pristatyti programą? Pasiagituokite patys“. Tiesiog feisbuko šmaikštučiai visu grožiu.

Tai va, mieli feisbuko dorovės policijos pareigūnai, tiek jums, tiek jūsų partijos vadovams reiktų atsiminti labai bjaurią tiesą: kas ketverius metus išaušta tokia šviesi diena, kai vienas tamstos ir jūsiškės aplinkos balsas prilygsta vienam tos Lietuvos, kurią kasdien vadinate runkeliais, žmogaus balsui. Bėda ta, kad jūsų chebrytės yra gerokai mažiau, nei tų, iš kurių arogantiškai tyčiojatės.

Aš suprantu, kad daug smagiau ir patogiau diskutuoti su savo bičiulių kompanija, kurios ir tikslai, ir vertybės, ir žodynas vienodas. Suprantu, kad darbininką, kasininkę ar ugniagesį iki tol mačius tik paveikslėlyje, su tokiu sunku bendrauti. Jam nerūpi naujausios siaurų ir per trumpų kelnyčių mados, einamiausi elektriniai paspirtukai ir organinė kava popieriniame puodelyje. Jam rūpi kitos problemos: kaip dirbant nenusmukti žemiau skurdo ribos, kaip nupirkti vaikui batus ir sutaupyti nenaujam ir labai neekologiškam automobiliui. Tačiau politikas ateina spręsti ne patogios „savo chebros“, o visos šalies problemų. Ir jos yra ne feisbuke. Ne virtualioje erdvėje mes dirbame, gyvename, mokame mokesčius, organizuojame valstybės gyvenimą. Ir mūsų trimis bereikšmiais sakiniais nesuagituosi. O daugiau pasakyti tokiems tiesiog neišeina. Čia jau viešųjų ryšių teoremos, dovanokit, nebegroja. Todėl jie ir nevažiuoja į tą nelemtą Lietuvos provinciją. Jie šventai įsitikinę, kad į Seimą išrinks vien tik dėl to, kad tokie šaunūs ir protingi yra.

Tiesiog Lietuva atsidūrė tokioje situacijoje, kurioje reikia lyderių ir strategų, o ne trimis sakiniais viauksinčių siaurakelnių „šmaikštučių“. Kurie nuoširdžiai nesupranta, kodėl niekas į juos, tokius šaunius, mielus ir teisingus, rimtai nežiūri. Dar daugiau, tokie asmenys, kaip minėtasis žurnalistas, atvirai trolina ir tyčiojasi. O politinių partijų lyderiai į tokius saviškių „pašaudymus į nugarą“ žiūri tiesiog pro pirštus... Nesuvokdami, kad tokie „su iniciatyva“ retina ir taip negausias potencialių rinkėjų gretas.

O liaudis nesityčioja. Jie tiesiog neina į rinkimus. Nes juose nieko nepametė. Jie seniai susitaikė su tuo, kad kalbančios galvos televizoriuje – sau, o gyvenimas – sau. Ir bus taip, kad kažką į tą Seimą išrinks, nes vis tiek turės kažką išrinkti. Po rinkimų vėl viešojoje erdvėje skambės griaudūs verksmai, kad išrinko ne tuos. Liaudis vėl pyks ir burbės, kad kalbančioms galvos siauromis kelnytėmis turėtų pagaliau „dašusti“, kad rinkėjas yra visada teisus, ir jei tamstos neišrinko, vadinasi, tai visuomenės sprendimas, ir prašom jį gerbti. O jei norite, kad išrinktų jus, tai gal vertėtų pagaliau ir, dovanokit, užpakalį nuo kompiuterio pakelt, ir kalbėti bei rašyti daugiau nei trimis sakiniais išmokt. Čia pradžiai. O paskui jau bus galima ir apie idėjas pakalbėti. Kai tokių atsiras. O kol tokių nėra, patogiausia atrodyti sau patiems gražiais ir protingais rinktinių ir patikrintų padlaižių kompanijoje. Iki tos stebuklingos rinkimų nakties, kai iš balsadėžių pabirs ne virtualūs patiktukai, o labai realūs rinkimų biuleteniai. Kuriuose, kaip ir prieš ketverius metus, vėl bus pažymėti ne tie...

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą