Seimo narys Jonas Jarutis: „Kritikuojant reikia teikti ir pasiūlymus“ (0)

Seimo narys, vienas ryškesnių opozicijos veidų, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Jonas Jarutis pastebimas ir Seimo darbe, ir žiniasklaidoje nuolatos matomi jo straipsniai, komentarai aktualiais politikos klausimais. Paklaustas, ar užtenka kantrybės stebėti dabartinės valdančiosios daugumos darbą, politikas neslepia: jei neturi kantrybės, politikoje nėra vietos. Visgi natūralu, kad griežtumas ir kritika atsiranda tuomet, kai artėjama prie raudonų linijų. Tačiau jis pabrėžia: kritikuojant reikia teikti ir pasiūlymus.

– Taigi, pirmasis klausimas apie kantrybę. Ar kartais jos nepritrūksta matant valdančiosios daugumos darbą? Juolab, kad jos kritikais tapo netgi tie apžvalgininkai, kurie po rinkimų ją gyrė?
– Politikoje turi būti kantrybė. Jei jos neturi – neik į politiką. Visgi būna atvejų, kai oponentai priartėja prie neleistinų peržengti raudonų linijų. Tada jau kyla natūralus pyktis. Tačiau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politikų pozicija tokia: jei kritikuojame, turime teikti ir pasiūlymus. Pakartosiu tai, ką pasakė opozicijos lyderis Saulius Skvernelis: „Su tokia komanda į jūrą neplaukčiau“. Atvirai sakau, lūkesčius turėjome didesnius.
– Ar ne pikta, kad valdančioji dauguma daro būtent tai, už ką jūsų Vyriausybę kritikavo?
– Iš tiesų pikta. Su tokiu iššūkiu, kaip covid-19, susidūrėme pirmieji. Ankstesnės Vyriausybės neturėjo tokio iššūkio, ne tik pas mus, bet ir pasaulyje nebuvo patirties, kaip su juo susidoroti. Galbūt klysdami, sukūrėme, kad ir ne visai tobulą, bet veikiančią sistemą, epidemija buvo valdoma.
– Vienas rimtesnių kaltinimų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai buvo tai, kad dėl epidemijos nenukėlėte Seimo rinkimų, aktyviai vyko jų kampanija, tuo laikotarpiu nebuvo diegiami apribojimai...
– O kaip mes galėjome rinkimus nukelti? Juk jie skelbiami taip, kaip reikalauja Konstitucija. Jų datą patvirtino Seimas. Jei būtume nukėlę, būtume apkaltinti valdžios uzurpacija. Taigi, Seimo rinkimai turėjo vykti tuomet, kai jie buvo numatyti. O ir rinkiminės kampanijos ribojimas sunkiai derinamas su demokratiniais principais.
– Kaip vertinate dabartinės Vyriausybės veiklą valdant epidemiją?
– Pirmiausia, Vyriausybė bijo priimti sprendimus. Juk dabar skelbiami covid-19 atvejai, bet nutylima, kiek tyrimų per parą atliekama. Kodėl atvejų mažai? O ar kas paklausia, kiek atliekama tyrimų? Mūsų Vyriausybės valdymo metu per dieną buvo paimama ir po 14-15 tūkst. mėginių. Dabar – po maždaug 9 tūkst. Faktiškai covid-19 epidemijos valdymas atiduotas Ekspertų tarybai, kuri, veikia pagal patarlę „trys lietuviai – penkios partijos“. Trūksta aiškumo, žinojimo, kokie veiksmai seks, kokius rodiklius reikia pasiekti, kad būtų priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Kalbėkime atvirai: valdyti epidemiją neužtenka gebėjimų, o prisipažinti apie tai niekas nenori. Taip pamažu, patyliukais, garsiai neskelbiant eisime į Švedijos modelį.
– Bet juk yra 130 žingsnių planas...
– Rimto ir aiškaus plano nėra. Yra 130 žingsnių programa, kurios iš tiesų niekas taip ir nematė. Nė vieno aiškiai įvardinto žingsnio. Sveikatos apsaugos ministro Seime gyvai nematyti. Apskritai, aš jį gyvai mačiau tik kartą – kai paskyrė eiti šias pareigas.
– O kaip vertinate skiepijimo nuo covid-19 proceso organizavimą?
– Šis procesas vyksta be jokio aiškumo. Tai vienur skiepijami 65-erių ir vyresni, tai peršokama prie 55-erių ir vyresnių. Su skiepijimo eiliškumu – politikavimai. Skandalą dėl „AstraZeneca“ vakcinos įplieskė patys valdantieji, lygioje vietoje. Raginau kolegas: skiepykimės, rodykime žmonėms pavyzdį. Į mus gi žiūri rinkėjai – nesiskiepiji, vadinasi, bijai. Surinkau 44 Seimo narių parašus, kad skiepysimės. Turim rodyti pavyzdį visuomenei. Jei nepasieksime, kad pasiskiepytų 70 proc. Lietuvos gyventojų, nesulauksime reikiamo skiepų efekto visuomenei. Nuliūdino ir naujausia problema dėl skiepų: jei suplanuota skiepyti rajonų žmones, nereikėjo jų vakcinų staiga ir be jokio įspėjimo atiduoti sostinės gyventojams.
– O kaip ekonomikos gaivinimo planas? Ir Finansų ministrės Gintarės Skaistės pasisakymai vieną dieną, kad planas yra, bet slaptas, kitą dieną, kad reikia diskusijų... O juk kalbama apie 2,2 mlrd. Eur.
– Yra toks RRF planas, planuojama skirti lėšų ekonomikai po covid-19 epidemijos gaivinti. Mes nesuprantam, ką valdantieji iki šiol darė, visi jų veiksmai – tarsi po paklode. Jokio aiškumo, jokių apčiuopiamų detalių.
– Ar valdančioji dauguma yra stabili? Ar Laisvės partija ir jos kontraversiški siūlymai neišjudins jos?
– Tokia tikimybė yra. Jei valdančioji dauguma nesuvaldys covid-19 epidemijos. Taip pat į Seimo Rudens sesiją nukelti kontraversiškai vertinami Stambulo konvencijos ratifikavimo, Partnerystės įstatymo priėmimas. Jei nebus sutarta tais klausimais, gali būti ir skilimas. Apskritai, seniai sakiau, kad stabilios valdančiosios koalicijos turi būti sudaromos iš dviejų partijų. Ir anksčiau, ir dabar manau, kad „valstiečiai“ tikrai turi nemenkų galimybių sėkmingai dirbti kartu su konservatoriais.
– Ar valdančiosios koalicijos negelbsti tai, kad ir opozicija yra pakankamai susiskaldžiusi, politinės jėgos yra be ryškių lyderių?
– Na, man šiek tiek nesuprantamas socialdemokratų elgesys. Jie tarsi „pasiklydę vertime“, gal tai tąsa bendrų su konservatoriais veiksmų, matytų ankstesnėje Seimo kadencijoje. Ir dabar kai kuriais klausimais jie kalba vienu balsu su valdančiąja dauguma. Kvietėme socialdemokratus jungtis į plačią opoziciją. Bet pas juos juntama lyderystės problema.

– Lietuvoje faktiškai visos didžiosios partijos stokoja ryškių lyderių...
– Reikia pripažinti, tokia problema išties yra juntama. Lyderių stoka susijusi su sovietmečio paveldu ir vis dar visuomenėje juntamu postsovietiniu mąstymu.
– Kalbant apie lyderystę, kokia jūsų nuomonė dėl tiesioginių mero rinkimų? Ką manote apie Konstitucinio teismo sprendimą?
– Manau, kad turiu teisę apie juos drąsiai kalbėti. Prieš kelias dienas su konservatoriumi Andriumi Kupčinsku apie tai diskutavome televizijos laidoje. Abu esame politikai, kurie pralaimėjo pirmuosius tiesioginius mero rinkimus. Pralaimėjimo priežastys buvo įvairios: tarsi nieko blogo ir nepadarėme, tačiau jutome, kad ilgą laiką Kupiškio rajonui vadovavusi mūsų partija lyg ir šiek tiek atsibodo, žmonės norėjo politikoje matyti naujus veidus. Mano kolega A. Kupčinskas buvo vienas pirmųjų, kurie 2019 m. pasirašė kreipimąsi į Konstitucinį teismą.
Kalbėsiu atvirai, kai prieš 2015 m. socialdemokratai ir darbiečiai skubėjo įteisinti tiesioginius merų rinkimus, nes tai buvo savo programose įsipareigoję rinkėjams, buvo rizikų, kad bandymas apeiti Konstitucijos keitimą gali nepavykti. Kokios tos rizikos? Tiesiogiai rinktiems merams buvo suteikti didesni įgaliojimai, atiduota dalis savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų. Domėjausi, kaip yra kaimyninėje Lenkijoje. Ten meras yra vykdomoji valdžia. Tarsi savivaldybės administratorius.
– Tai kaip reikėtų spręsti tiesioginių merų rinkimų klausimą?
– Konservatoriams, teoriškai, jei pavyktų susitarti ir su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, galbūt ir pavyktų pakeisti Konstituciją taip, kad tiesioginiai merų rinkimai būtų įteisinti. Bet... Mes turime netgi tokį terminą „Diagnozė – konservatorius“, kai norima sugriauti gerai veikiančią sistemą... Ir ne pirmą kartą taip daroma. Pavyzdys – kad ir atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimai, kai gerai veikusią, paprastą, lengvai administruojamą rinkliavą „nuo galvos“ sugalvota keisti painia dvinare.
– Kaip apskritai dabar Seimas dirba nuotoliniu būdu? Ar jo darbas efektyvus?
– Nekenčiu nuotolinio darbo. Taip galime dirbti ir dirbame tik iš bėdos. Ir kitose Europos šalyse nuotolinis parlamentų darbas nebuvo toks efektyvus ir sklandus, kokio tikėtasi. Kai buvo sunki epidemiologinė situacija, iš dalies jis gelbėjo. Bet jau turime galvoti, kad reikia grįžti prie tiesioginio darbo Seime.
– Su kokiomis problemomis susiduria Seimo nariai nuotoliniuose posėdžiuose?
– Pirmiausia, su techninėmis. Ne visuomet yra stabilus interneto ryšys. Ne visuomet pavyksta prisijungti, kartais stringa sistemos, trinka interneto ryšys ar pats kompiuteris ima „ožiuotis“. Tos problemos atsispindi ir balsavimuose Seime. Kartais parlamentaras nebalsuoja ne todėl, kad nedalyvauja posėdyje, o dėl techninių nesklandumų.
– O kam patogūs Seimo posėdžiai nuotoliniu būdu?
– Visų pirma, valdantiesiems. Posėdžio vedėjams yra galimybė manipuliuoti: pavyzdžiui, apsimesti, kad nepastebėjo, kad Seimo narys nori pasisakyti. Jiems patogu ir dėl to, kad nuotoliniu būdu vienas žmogus gali dalyvauti bent keliuose posėdžiuose, susitikimuose. Nepamirškime, kad valdančiųjų turimų balsų kiekis tik nedaug viršija sprendimams priimti reikalingą daugumą. O nemažai tos daugumos narių – ministrai. Gyvuose posėdžiuose jie ne visada galėtų dalyvauti. Formaliai dabar Seimo narys gali dalyvauti posėdyje, net nebūdamas Lietuvoje. Štai dabar buvo atvejų, kad į Seimo posėdį jungėsi net vizito Ukrainoje metu.
– O ar tai nepavojinga: jungtis į posėdį iš kitos valstybės, galbūt nesaugiu ryšiu? Juk kalbame ne apie naršymą internetu, o apie valstybinės reikšmės sprendimų priėmimą...
– Be abejo, kad tokių klausimų kyla. Ir tokio darbo patirtis rodo, kad galbūt vertėtų kritiškiau žiūrėti ir į elektroninį balsavimą rinkimuose. Man dėl to kyla vis daugiau abejonių. Žinoma, jo labai norėtų užsienyje gyvenantys lietuviai. Vienas galimų privalumų būtų didesnis rinkėjų aktyvumas. O štai Estijos pavyzdys rodo, kad toks suaktyvėjimas buvo neženklus ir trumpalaikis. O ir kitos šalys neskuba įteisinti tokio balsavimo. Manyčiau, kad ir mums nėra kur skubėti. Ir tikėtis, kad kiek galima greičiau rinksimės į gyvus Seimo posėdžius. Žinoma, reikia saugotis, saugoti vieni kitus, bet tas saugumas neturi peraugti į paranoją. Aš dvi dienas Seime sėdėjau šalia covid-19 užsikrėtusio kolegos. Saugumo priemonės atliko savo darbą: nesusirgau. O dabar jau aš ir nemažai kolegų esame pasiskiepiję. Taigi, laukiu gyvų posėdžių, kad parlamento darbas būtų efektyvesnis.
– Dėkojame už pokalbį.
Užs. 1321