Rajono tarybą – atgal į mokyklos suolą (33)

Kitados teko diskutuoti su viena mokytoja, kuri labai pasipiktino, kodėl klausimas apie Kristijoną Donelaitį buvo įtrauktas ne į lietuvių kalbos, o į istorijos valstybinio egzamino klausimyną. Juk čia lietuvių literatūra, prie ko ta istorija – piktinosi ji. Kaip istorikas-profesionalas atsakau: prie to, kad istorija yra viskas: nuo literatūros, religijos iki atomo branduolio fizikos. Tai apie mūsų buitį ir būtį, apie mūsų sprendimus. Kitas pavyzdys iš tos pačios serijos. Mus, tuometinius Vilniaus universiteto pirmakursius magistrantus dėstytojas vyskupas Jonas Boruta (beje, puikus fizikas ir puikus istorikas, kaip netikėta, ar ne?) nusivedė į Katedros požemius. Jo klausimas: kodėl Barboros Radvilaitės kaulai žaliai mėlynos spalvos? Kelios sekundės nejaukios tylos ir pyptelėjau: nuo vario, nes laidojant buvo uždėta karūna, kurios pagrindinė sudedamoji dalis buvo varis (netgi karaliai aukso atsargas įkapėms naudojo taupiai). Reaguodamas su rūgštimis (kūno irimo produktais) varis sudaro druskas, turinčias išskirtinę ryškią žaliai mėlyną spalvą. Ačiū chemijos mokytojai Danutei Ramanauskienei. Štai praktinis istorijos ir chemijos sąlytis. Istorikui mirtinai reikia matematikos skaičiuoti procentams, tikimybių teorijos žinių. Biologijos, fizikos, geografijos ir daugybės kitų dalykų žinių. Tai vadinama bendruoju išsilavinimu. Bendrasis išsilavinimas – tai ne supratimas, kad google paieškosiu. Tai terpė, rėmai, kurioje žmogus atlieka sprendimus. Jei rėmai siauri, supratimas, akiratis menkas – tai ir sprendimai bus menki ir riboti.

Štai ir dabar: visą mūsų švietimo sistemos fiasko rodo visuomenės reakcija į korona virusą. Google karta nemoka pasiskaičiuoti tikimybių teorijos, kokia tikimybė gatvėje sutikti infekuotą žmogų. Pasekmės: be reikalo paskelbta ekstremali situacija, kaukių paradai oro uostuose ir reikalavimai uždaryti mokyklas, atšaukti koncertus bei krepšinio rungtynes. Nors gatvėje sutikti sergantį šia liga šiuo metu yra maždaug nulinė. Bet panika kerta per finansus. Štai prie straipsnelio apie keliones įsibaiminę kvailiai rašo komentarus apie tai, kad reiktų uždrausti keliones į Italiją. Italijoje yra 60 mln gyventojų. Užsikrėtusiųjų – 2 tūkst. su trupučiu. Kokia tikimybė užsikrėtusį žmogų sutikti gatvėje? Patikėkite, jūs turite didesnę tikimybę teleloto laimėti aukso puodą, nei užsikrėsti virusu. Tereikia galvoti ir skaičiuoti.

Štai dabar būsimos mamytės verkia: ligoninės nebeleidžia į gimdyklas vyrų. Nebus kam už rankytės palaiko. Juk vyras, o ne medicinos personalas yra svarbiausias asmuo tuo ypatingu momentu. Atsakymas – patys to norėjote. Tokia ekstremalios situacijos kaina. Buvo sunku suprognozuot? Mokytis reikia. Istoriją ir matematiką.

Grąžinti į mokyklą dvejiems trejiems metams reiktų ir kone pusę mūsų rajono tarybos. Bent jau priversti pakartot 12 klasės istorijos ir politologijos kursą (šitas mūsų politikams būtų naujas, mat daugelis jų mokyklas baigė sovietmečiu). Kad pagaliau mūsų išrinktiesiems daeitų, ko jie kas mėnesį renkasi į salę su mėlynomis kėdėmis. Pasufleruosiu: sprendimų priimti. Mieliems ponams ir ponuliams labai praverstų pakartot visą istorijos kursą, ypač didžiųjų karvedžių biografijas. Prisiminti, ką reiškia peržengti Rubikoną, ką reiškia ale jacta est (burtas mestas) ir Hannibal ante portas (Hanibalas prie vartų).  Apie tai, kas skiria didžius žmones, politikus, nuo tiesiog tokiose kėdėse atsisėdusių.

Skiria gebėjimas priimti sprendimus. O ne numesti juos kitiems, net jei tie sprendimai yra kokius 5-8 metus pavėluoti. Ir jei politikas visiškai aiškioje ir akivaizdžioje situacijoje nesugeba priimti sprendimo, jis – ne politikas.

Politika – valstybės valdymo menas. Jei kas įsivaizduoja, kad Mindaugas Lietuvą kūrė surengęs sritinių kunigaikštukų referendumą, tai jis labai klysta. Mindaugas Lietuvą vienijo metodais, kurie šiandieninėje visuomenėje būtų smarkiai smerkiami. Lygiai taip pat elgėsi ir Julijus Cezaris, ir Aleksandras Makedonietis. Ir Spartos karalius Leonidas ne iš didelio noro, o iš didelio reikalo su 300 savo karių žuvo Termopilų perėjoje, užkirsdamas kelią dešimčių tūkstančių persų armijai į Graikiją. Tai visiems 300 karių kainavo gyvybę, ir valdovas prisiėmė atsakomybę už sprendimą savo ir savo karių kūnais užtverti kelią persams. O juk galėjo sau ramiai drybsoti kur pavėsyje su vaizdu į dorėnines kolonas, ragauti vyną ir... tikėtis susitarti. Bet visuomenė būtų nesupratusi. Net jo paties žmona būtų nesupratusi. Juk spartietės palinkėjimas mylimam vyrui – lakoniškai taiklus: su skydu, arba ant skydo. Arba grįžti su pergale ir skydu, arba tave negyvą kovos draugai parneša ant skydo. Didžiausia gėda – bėgant pamesti skydą.

Tie pavyzdžiai – sprendimų pavyzdžiai. Kiekvienas valdovas nuo mažens buvo mokomas: teks juos priimti. Nes baisiausias prakeiksmas šaliai – silpnas, neryžtingas valdovas.

Demokratinė visuomenė šiek tiek pakeitė sampratas. Dabar jau ir rajonui nebeužtenka vieno sritinio valdovo, o reikai mažiausiai 25 vadovų. Mažiausiai 25 žmonių, galinčių priimti sprendimus. Kad būtų iš ko juos renka, reikia daugybės žmonių, turinčių protą ir stuburą. Jei to nėra, turime pavyzdį – Abiejų tautų respublikos bajoriškąją demokratiją su jos liberum veto. Ar neprimena jos seimelių paskutinysis rajono tarybos posėdis? Kai tautos išrinktieji nesugeba, dovanokit, uždaryti mirusios mokyklos su 7 vaikais. Kai savo bejėgystei ir politiniams žaidimams gyvuoju skydu atsiveda vargšes mamas (kurios apskirtai nesuprato, į kokį cirką papuolė). Bežiūrint kyla labai nemalonus klausimas – tai ką mūsų rajono tarybos nariai apskritai sugeba? Ką tik draskęsi dėl tūkstančio mokinių stipendijoms, dabar ištaškantys dešimtis kartų daugiau. Nes bijo prisiimti atsakomybę. Kaip jie priims sunkesnius sprendimus? Vėl atidės ateities kartoms?

Pervadinti aikštę, paskelbti naują krašto garbės pilietį didelio proto ir valios nereikia. Nuspręsti, ar įrašyti į savivaldybės balansą naują kompiuterį – irgi didelio proto nereikia. O štai prisiimti atsakomybę ir savo kailiu pajusti, kad sprendimas patinka ne visiems, čia jau kur kas sudėtingiau.

Politiko darbas – ne būti geram. Mindaugas nebuvo geras. Ir Vytautas nebuvo geras, užrašinėdamas žemaičius Kryžiuočių ordinui. Ir Lietuvos tarybos vyrai nebuvo geri. Jie buvo rakštis uodegoj didžiosioms pasaulio valstybėms. Užtat turėjome savo valstybę. Ir Vytautas Landsbergis nebuvo nei geras, nei patogus pasaulio didiesiems, kurie tikėjosi susitarti su Michailu Gorbačiovu, jei ne tos Baltijos šalys. Bet mes turime valstybę.

O mūsų rajono politikai buvo ir tebėra „geri“. Liežuviu. Kai reikia juo seilėtai apglostyti kaimo bendruomenes, tikintis už tai balsų rinkimuose. Kai neužtenka drąsos ir pagarbos tiems patiems kaimo žmonėms pasakyti: viskas, liepto galas. Kai užtenka šlykštumo tyčiotis iš tribūnoje stovinčio Kriaunų seniūno, kad jis per dvi dienas nepataisė seniūnijos demografijos. Kai užtenka įžūlumo iš tribūnos aiškinti, kad jungtinės klasės – gėris. Nors ta pati bendruomenė puikiai supranta, kad viskas baigta. Kodėl tie kaimo žmonės, dovanokite, laikomi durneliais, kuriuos pačius ir jų vaikus galima panaudoti kaip šachmatų figūrėles politiniuose žaidimuose? Kodėl rajonas tampa šachmatų lenta figūrų (net ne politikų, iki politikų kai kuriems reikia gerokai užaugti) pasistumdymams? Jeigu nesugebama priimti sprendimų tokiais klausimais, apie kokią rajono strategiją, ateitį, viziją galima kalbėti?

Apie strategiją apskritai atskira kalba. Strateginį mąstymą turinčius žmones rajone galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Ir jų absoliuti dauguma, deja, ne politikai. Rajono politikoje katastrofiškai trūksta žmonių, gebančių matyti ne dešimt, ne penkis, o bent tris ėjimus į priekį. Apie kokį strateginį mąstymą galima kalbėti, kai net diplomatiškajam rajono Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjui trūksta kantrybė ir žmogus rėžia: dėl tokių ir nori Švietimo, mokslo ir sporto ministerija perimti švietimo įstaigų valdymą, kad optimizuotų jų tinklą. Ir tada jau nebebus apsiribota Kriaunų mokyklėlėmis. Kris kaimo gimnazijos.

Apie kokį strateginį mąstymą kalbama, kai sprendimai pavėluoti ne metais ar dviem, o ištisu dešimtmečiu? Kai rajono politikai nesugeba suvokti paprastos statistikos: rajone 2019 m. gimė apie 180 vaikų. Ir jų daugiau nebus.

Ir nereikia čia kišti gelbėjimosi rato – verslo. Rajono politikams reiktų išmokti dar vieną pamoką: suvokti, kokiame rajone jie gyvena. Kad šitas rajonas – mažas. Ir kiekvienos įmonės algos yra puikiai žinomos visuomenei. Kad kiekvienas geras ir nelabai geras darbdavys yra kaip ant delno. Ir prieš kišant verslo įmones kaip to regiono gelbėtojus, jaunimo ir šeimų traukos vietas, reiktų pirma pasiskaičiuoti, kiek laiko darbo biržos tinklalapyje „kabo“ skelbimai, kad tos įmonės ieško ir neranda darbuotojų. Ir kad dar ne visas darbo biržos kontingentas, bet bent jau nemenka jo dalis tas įmones praėjo. Kartu išsinešdami žinias ir apie atlyginimus, ir apie darbo sąlygas. Ir pasiskaičiuoti, kiek vaikų galima išauginti už ten mokamas algas. Ir, pirmiausia, reikia pradėti gerbti savo pačių rinkėjus. Ar bent jau nereikia jų laikyti durniais.

Kita vertus, ar visuomenė, nesugebanti suvokti teksto, nesugebanti pasidaryti išvadų paprasčiausiuose dalykuose, gali išrinkti kitokius politikus? O ir pasirinkimas, dovanokit, jau nebe kažkoks.  Ir švietimo reformos reikia tam, kad jei jau ne mes, tai bent mūsų rajono vaikai nebebūtų tokių rinkėjai.