Pro kietai sukąstus dantis (III) arba Matildos ir inkiliuko dilema (11)

Publikuota: 2020-06-03 Kategorija: Politika
Pro kietai sukąstus dantis (III) arba Matildos ir inkiliuko dilema
„Rokiškio Sirena“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Mūsų rajono tarybos pozicijos ir opozicijos santykius puikai apibūdintų Matildos ir inkiliuko atvejis.

Matilda yra jauniausia iš keturių mūsų kačių, paaugliukė. Smulki plėšri laukinukė. Nuo pat kūdikystės (jei taip, aišku, galima sakyti apie kates), jaučianti silpnybę inkiliukams. Kurių mūsų sodybos buvę šeimininkai prikėlė į kiekvieną iš gausybės medžių. Taigi, kai kieme išgirstame įnirtingai čirškiančius varnėnus, mūsiškai špokus, paprastai išvystame tokį vaizdą: jiems pikiruojant apie katės ausis, ši tupi ant obels šakos, ir, įkišusi letenėlę į inkiliuko angą, ramiausiai bando išžvejoti jame esančius paukštyčius. Kiek špokai bečirkštų, Matilda puikiai žino, kad jie jai nieko nepadarys, tad nekreipdama dėmesio į intensyvų špokų puolimą, toliau sau makaluoja letena po inkiliuką.

Lygiai tokie pat ir mūsų opozicijos (špokų) santykiai su pozicija (kate). Kad ir kas beatsitiktų, vis tiek visi daro savo: opozicija garsiai ir daug čirškia, pozicija nelabai į tai kreipia dėmesio.

Apskritai, manau, kad turėdamas tokią opoziciją, rajono meras mažų mažiausiai turėtų paprašyti kurio dvasininko šv. Mišias paaukoti už šios opozicijos sveikatą ir gerovę. Mat tai yra ideali opozicija kiekvienam vadovui. Rodos ir aktyvi, ir triukšminga, ir erzina, kaip katę erzina apie jos ausis pikiruojantys špokai. Tik va naudos iš to pikiravimo ir čirškimo, kaip čia mandagiau pasakius...

Jis vargina. Žiauriai. Bergždumu. Kalbomis, kad tik kalbėti. Ginčais, kad tik ginčytis. Seniai pametus būtųjų nesutarimų esmę ir prasmę. Kita vertus, darbas špilkuoti rajono opoziciją ir jos asmenybes būtų lengvas. Jie tam duoda nemažai pagrindo kiekvieną posėdį. Tik štai naudos iš to... Net nebeįdomu.

Norint geriau suvokti dabartinės pozicijos ir opozicijos santykius, reikia vertinti prieš maždaug dvejus metus vykusius dalykus. Patys prisimenate: meras Antanas Vagonis be daugumos, dauguma – opozicija merui. Parodomieji rajono tarybos posėdžių darbotvarkių nepatvirtinimai, apsižodžiavimai spaudoje ir kitos panašios linksmybės. Nuo tiesioginio valdymo rajoną išgelbėjo aplinkybė, jog Vyriausybė tiesiog nedegė noru skelbti pirmalaikius rinkimus tuomet, kai iki savivaldybių tarybų rinkimų bebuvo likę mažiau nei metai. Žodžiu, vyko šaltasis rajono tarybos karas prieš merą, ir mero prieš tarybą.

A.Vagonis buvo pirmasis tiesiogiai išrinktas rajono meras. Jo kadencija turėjo būti lengva ir šviesi. Iš vienos pusės jį saugojo šalies įstatymai: pareikšti interpeliaciją merui buvo galima tik tuo atveju, jei jis, vaizdžiai sakant, gerokai „prisidirbtų“. Paprasto daugumos pasikeitimo, kaip ankstesniems, rajono tarybos rinktiems merams, jau nebepakako. Tačiau ir tai A. Vagoniui negrėsė. Socialdemokratų partija turėjo septynis mandatus ir aštuntąjį – mero – kai valdančiai daugumai sudaryti reikia 13 balsų. Nepaisant mero elgesio įdomybių, už kurias jį vieni vertino, o kitus jos erzino, didesnių problemų pirmuosius maždaug dvejus su puse metų nekilo. Nemaža rajono gyventojų dalis bent jau kadencijos pradžioje jį laikė tam tikru reformatoriumi, kuris galėtų išjudinti ramią rajono politikos pelkę. Ir A. Vagonis ją išjudino, kaip sakoma, sau ant galvos. Ypač skambus buvo konfliktas su mero patarėju Tadu Barausku. Kuris buvo ne tik vienas artimiausių bendražygių, bet rajono socialdemokratų lyderis. Toliau – dar linksmiau. Iš Pirminės asmens sveikatos priežiūros centro direktorės pareigų atleista taip pat socialdemokratė, buvusi administracijos direktorė Danguolė Kondratenkienė. Kaip sakoma, mušk savus, kad svetimi bijotų?

Tai rodo A. Vagonio, kaip politiko potencialą – nebuvo nei strategijos, nei taktikos, ir dar sugebėjo susipjauti su tais, kurių nemažų pastangų dėka jis ir pasiekė mero kėdę. Panašu, kad jo politikos principas yra „divide et impera“: skaldyk ir valdyk, tačiau A. Vagoniui nepavyko suvaldyti šio proceso. Visgi rajono tarybos konfliktai nemažai rajono rinkėjų daliai padarė įspūdį: A. Vagonis pernai laimėjo pirmąjį mero rinkimų turą, o antrajame ture surinko 48 proc. balsų.

Lyg ir būtų logiška, kad su tokiais rezultatais A. Vagonis bandytų laimę ateinančiuose Seimo rinkimuose. Jei atvirai, to iš jo ir tikėtasi. Nedalyvaudamas juose (A. Vagonis viešai pareiškė remiąs Vidmantą Kanopą), jis prarado galbūt rimčiausią galimybę save įtvirtinti kaip stiprų politiką. Tačiau dalyvauti rinkimuose reikalingi ir finansiniai, ir žmogiškieji ištekliai. O negebėjimas apie save vienyti ir telkti žmones yra vienas didesnių A. Vagonio kaip asmens ir politiko trūkumų.

Rajono socialdemokratų skyrius suskilo į dvi dalis: vieni liko jo gretose, kiti nuėjo į A. Vagonio rinkiminį komitetą. Rezultatas: socialdemokratai gavo 4, A. Vagonio komitetas – 3 vietas rajono taryboje. Akivaizdus balsų pasidalinimo atvejis: kartu sudėjus jie būtų turėję 7 balsus, kaip ir ankstesnėje rajono taryboje. Be to, A. Vagonio komiteto atstovai yra blankūs lyderio šešėliai. Kiek pikantiškiau, neretai ant gero skonio ribos, rajono tarybos posėdžiuose savo pasisakymais balansuoja Algis Čepulis. Stasys Mekšėnas išlaiko solidaus bendruomenės lyderio poziciją ir paprastai į ginčus nesivelia, o nuomonę reiškia ramiai ir argumentuotai.

Antroji stipri opozicijos dedamoji dalis yra koalicija „Už laisvę augti“. Įdomu tai, kad antrajame mero rinkimų ture A. Vagonį parėmė jo aršiausi kritikai būtent šios koalicijos atstovai. O juk jos lyderiai Irmantas Tarvydis, kiek mažiau – Gintaras Girštautas ir buvo kovos su meru A. Vagoniu flagmanai. Kaip visų rajono problemų priežastimi buvęs meras staiga tiek pagerėjo, kad didieji jo priešai ėmė viešai jį remti? Atsakymas paprastas – politikoje principas „tas tų sakę, tas anų pasakę“ dažnai būna tik emocinga dūmų uždanga. O po ja dažnai dedasi įdomūs dalykai. Todėl visuomet reikia žiūrėti ne kas ką sako, o ką daro. O bendrų darbų per tuos probleminius metus būta daug. Pavyzdžiui, jau seniai pamirštu šiuolaikinės mokyklėlės klausimu meras ir I. Tarvydis su kompanija labai sėkmingai suvienijo jėgas. Nors tuometiniam merui nebuvo jokios praktinės naudos remti, kaip sakoma, iš anksto pasmerktą, reikalą.

 Į dienos šviesą pradėjo lįsti ir daugiau įdomių darbų, pavyzdžiui, 100 tūkst. Eur avanso Obelių „Žaliosios“ rangovams klausimas. Tai pirmasis avansas rangovui rajono istorijoje. Ir dar pervestas tokiai įmonei, kurioms labai tiktų (su kai kuriomis išlygomis) terminas „Švenčiausioji trejybė“: direktorius, buhalteris ir valytojas viename asmenyje. Buvusi savivaldybės administracijos direktorė tikino nepastebėjusi, kaip tas avansas atsidūrė sutartyje. Tačiau išsamiai išanalizavus sutartį, akivaizdu, kad tas avansas niekaip negalėjo būti pervestas, nes rangovai neturėjo reikiamų garantijų. Sunku patikėti, kad tiek buvo „pražiūrėta“: ir avanso atsiradimas sutartyje, ir įmonės garantijų neturėjimas, ir pagaliau pats pinigų pervedimas. Niekam nekilo klausimų? Jei meras iš tiesų būtų pykęsis su rajono tarybos dauguma ir su jos vienais lyderių, tai akivaizdu, kad būtų pastebėjęs jų deleguotos administracijos direktorės „neapsižiūrėjimus“. Lygiai taip pat ir kovą už skaidrumą deklaruojanti koalicija „Už laisvę augti“, kurios deleguota buvo administracijos direktorė, nebūtų nutylėjusi nepakenčiamo mero, kaip rajono savivaldybės vadovo, neapsižiūrėjimo. Klausimų niekam nekilo. Jų ir toliau nebūtų kilę, jei būtų likęs tas pats meras. Todėl ir koalicijos „Už laisvę augti“ parama A. Vagoniui, atsižvelgiant į šias aplinkybes, yra daugiau negu logiška.

Socialdemokratai yra ne vienintelė partija, kuri po praėjusios savivaldybės tarybos kadencijos nukraujavo. Nuostolių patyrė ir konservatorių partijos skyrius. O koaliciją „Už laisvę augti“ papildė ankstesnėje taryboje konservatorių atstovu buvęs Stasys Meliūnas. Į „Už laisvę augti“ gretas atėjo ir politikos naujokas muziejininkas Valius Kazlauskas.

Koalicijos „Už laisvę augti“ problemą būtų galima pavadinti „Lyderių šešėlyje“. Mat du akivaizdūs koalicijos lyderiai yra G. Girštautas ir I. Tarvydis. G. Girštautas yra tikrasis koalicijos smegenų centras. Jis yra politikos senbuvis, turintis ir patirties, ir išminties. Iš visų opozicijos atstovų jis atrodo solidžiausiai. Kalba retai, išlaiko orumą ir rimtį. I. Tarvydis yra vienas verslo lyderių rajone. Tačiau gana autoritarinis elgesys versle nebūtinai deramas ir naudingas politikoje. Šis politikas subtilumu pasižymi tiek, kiek raganosis porceliano krautuvėlėje. Vienas didžiųjų kozirių I. Tarvydžio politinei veiklai ir įtakai yra jo lyderystė rajono Verslo klube. Tačiau verslas ir politika retai kada dera kartu. Ir verslo bendruomenė ne visuomet palaiko savo lyderių politines ambicijas. Prieš keletą metų buvusi itin pastebima Verslo klubo veikla dabar akivaizdžiai slopsta. Tam įtakos turi ir strateginės klaidos, tokios, kaip Kalėdų rezidencijos klausimas: rajono žmonių akyse klubas tapo Grinču, pabandžiusiu nesėkmingai nukomunizdinti Kalėdas. O ir patys verslininkai, kurių gretose yra įvairių politinių pažiūrų asmenų, ne visada nori būti priemone lyderio ambicijoms realizuoti.


S. Meliūnas ir V. Kazlauskas yra labiau koalicijos nuomonės įgarsintojai, nei savarankiški politiniai lyderiai. Noro ir entuziazmo jie turi daug, tačiau trūksta ir patirties, ir išminties. Jei S. Meliūnas jau turi šiokių tokių politiko darbo įgūdžių, tai V. Kazlauskui akivaizdžiai jų stinga. Ir vietoj įkyriai peršamo termino „bendrystė“ gaunamas atvirkštinis variantas.

Didžiausias šios koalicijos trūkumas yra tai, kad jie pasmerkti būti politinių sąjungų objektais, o ne subjektais, apibūdinamais terminu „galiorka“: netgi savivaldybės salėje jie sėdi trečioje, tolimiausioje eilėje. Kodėl „galiorka“? Štai ir šiuose rinkimuose jie užėmė trečiąją vietą, nors mandatų gavo tiek pat, kiek ir du lyderiai. S. Meliūnas tuomet išreiškė naivų pasipiktinimą, kodėl jie nekviečiami į valdančiąją koaliciją.

Ogi dėl to paties „divide et impera“ – skaldyk ir valdyk. Politika yra susitarimų, o ne konfrontacijos menas. Ir paskelbus atvirą karą nederėtų manyti, kad varžovai trykš noru sėsti prie derybų stalo, juolab, kai varžovai saujoje turi visus kozirius. Naivu tikėtis, kad juos, dėl nemalonaus elgesio rinkiminės kampanijos metu, kaip partnerį galėjo matyti ir judėjimas „Vieningi kartu“, kuriems, turintiems merą, teko didžiausias svoris valdančiojoje koalicijoje. Abejotina, kad dideliais bičiuliais ne iš reikalo būtų ir konservatoriai dėl to paties S. Meliūno permigravimo.

Kita bėda, dėl ko politiniuose junginiuose ši koalicija turi gana mažą svertinį svorį, yra tai, kad joje trūksta tikrųjų politikos lyderių ar bent jau kvalifikuotos komandos: nors jų kandidatų į rajono tarybą sąrašas yra vienas ilgiausių, tačiau galinčių užimti politinius postus, o tuo labiau, juose dirbti, tėra vos keli. Ir tai su didelėmis išlygomis.

G. Girštautas ramiai sau vadovauja Skemų savarankiško gyvenimo namams, ir nepanašu, kad jų direktoriaus kėdę iškeistų į ambicijas tapti rajono meru ar Seimo nariu. I. Tarvydis, kaip ir dera verslininkui, puikiai suvokia savo galimybių ribas: nors koalicijos sąraše jis iš trečios vietos buvo išreitinguotas į pirmąją, surinkęs 499 pirmumo balsus, tačiau panašu, kad tai ir yra maždaug tiek, kiek jis gali realiai tų balsų gauti. Praėjusiuose Seimo rinkimuose šios politinės jėgos keltas kandidatas Linas Juozėnas buvo toks „iš reikalo, kad tik kažką iškelt“, kad debatuose kėlė nebe juoką, o nuoširdų gailestį. Koalicijai gavus savivaldybės administracijos direktoriaus postą, iš neturėjimo ką į jį skirti buvo pasirinkta jauna ir nepatyrusi kandidatė, kuriai bent jau veiklos pradžioje savivaldybės koridoriuose buvo prisegta iškalbinga pravardė „Kų I... pasakys“. Ir jos padėtas parašas po sutartimi su Obelių „Žaliosios“ rangovais dabar rajonui kainuos daugiau nei 100 tūkst. Eur. Lygiai toks pat „iš reikalo“ kandidatas mero rinkimuose buvo ir V. Kazlauskas. Kuris į rajono politikos istoriją įeis tik kaip dviejų keiksmažodžių reikšmę įgijusių terminų „bendrystė“ ir „Krošinskių pilaitė“ autorius. Tą parodė ir balsavimo rezultatai: šis politikas mero rinkimuose užėmė penktąją vietą iš septynių kandidatų. Lygai tokia pat problema šiai koalicijai yra ir artėjantys Seimo rinkimai. Nepanašu, kad jie paskutinę akimirką, tarsi kozirį iš rankovės, ištrauktų rimtą kandidatą į Seimo narius. O ketveri metai opozicijoje, be didesnės galios, menkstant Verslo klubo įtakai rajono gyvenime, šiai koalicijai ir toliau gresia „galiorkos“ statusu. Todėl naivu tikėtis, kad ji nesiims aktyvesnių veiksmų, ypač po Seimo rinkimų. Juo labiau, kad tam tikros valdančiosios koalicijos narių strateginės klaidos lyg ir suteiktų tokių galimybių. Ar jos virs veiksmais, paaiškės šių metų spalį arba lapkritį. Visgi, tam, kad būtų galima siekti pergalės, reikia turėti tam išteklių, visų pirma, žmogiškųjų. Nes dar vieno tokio „žioplo“ administracijos direktoriaus rajono biudžetas tiesiog nepakeltų.

Paskutinioji opozicijos dedamoji yra partijos Tvarka ir teisingumas du atstovai, kuriuos būtų galima pavadinti „dūšiomis be vietos“. Jie kažkodėl nepasinaudojo tapti proga auksiniais valdančiosios koalicijos balsais. Mat „Vieningiems su Ramūnu Godeliausku“, konservatoriams ir socialdemokratams iki tvirtos koalicijos kaip trūko vieno balso. Aiškiau jungtis prie opozicijoje pirmuoju smuiku griežiančios koalicijos „Už laisvę augti“ jiems neleistų principai: mat būtent jos pastangomis Egidijus Vilimas ir prarado rajono vicemero postą.

Kitoje, paskutiniojoje, šių brydžių dalyje aptarsime valdančiųjų sėkmes ir nesėkmes.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video