Pro kietai sukąstus dantis (II) arba buvo žmonės kaip žmonės, kol nepasuko į politiką (23)

Kaip jau rašiau, savivaldą galima lyginti su troleibusu, kuris laisvės manevruoti turi tik tiek, kiek leidžia ūsai ir laidai. Tačiau ir troleibusų vairuotojai yra skirtingi: vieni manevruoja gatvėmis kaip žuvis vandenyje, kiti gi įsigudrina kone kiekvienoje sankryžoje tai pamesti ūsus, tai įvažiuoti į duobę. Kodėl taip nutinka? Žinoma, niežti nagai pasikasyti į atskiras asmenybes, tačiau tai atidėkime kitoms Brydėms. Prieš pradedant kalbėti apie asmenybes, būtina kalbėti apie priežastis, kodėl tie žmonės atsiduria politikoje. Mat neišsiaiškinus priežasčių, manyti, kad pilietį A pakeitus piliečiu B, bus kitoks rezultatas – naivu ir kvaila.

Kodėl taip sakau? Prisiminkime, kiek mūsų rajonas pastaruoju metu išaugino bent jau regioninio lygio politikų? Apvalų nulį su skylute per vidurį. Nėra jų.

Ko trūksta mūsų politikams? Pirmiausia, trūksta pačių politikų. Daugelį esamų ir buvusių rajono tarybos narių pažįstu gana neblogai. Kaip ilgamečius pašnekovus jų specialybių klausimais. Ir, kaip nemažai rokiškėnų, vis dar krapštau pakaušį: regis buvo žmogus, kaip žmogus, kol nepasuko į politiką. Ne vieną norisi nuoširdžiai papurtyti ir paklausti: ar tu save veidrodyje matei, žmogau? Ar tu žinai savo galimybių ribas? Aš tai vadinu veidrodžio testu. Atsistoji sau prieš veidrodį ir sąžiningai savęs paklausi: ir kur tu, kvaily, dabar susiruošei blūdyti?

Kyla kvailas klausimas, kaip, atrodytų, savo srityje visiškai adekvatus žmogus, užsivilkęs kostiumą ir pasirišęs šlipsą tampa, kaip mūsų krašte sakoma, pojuoku? Labai paprastai. Pažiūrėkite, kiek politikų ateina iš verslo, ir kiek iš valstybinio sektoriaus? Nebūtinai valdiškų institucijų, bet valstybinio sektoriaus: mokyklų, ligoninių, muziejų? Kodėl sėkmingi lyderiai nesiveržia tapti politikais? Atsakymų yra keli. Pirmiausia, atlyginimas. Štai žmogus, tapęs rajono tarybos nariu, negali dirbti tam tikro darbo, pavyzdžiui, būti žurnalistu, kariu savanoriu, dvasininku, valstybinės įmonės vadovu. Kitaip sakant prasideda apribojimai. O ką už tai asmuo gauna mainais? Kišenpinigius.

Galimybę „užsidirbti“ – ironiškai nusišypsosite. Faktas tas, kad rajono tarybos narys yra per smulki žuvytė rimtam „uždarbiui“. Na nebent saldainių dėželei ar gero vyno buteliui. Tačiau joks normalus specialistas už tokį „atlygį“ nedirba, juolab, nerizikuos patekti į specialiųjų tarnybų akiratį. Be to, niekam nesinori tapti tuo, ant kurio sofos riteriai kars visus šunis. Privačiose struktūrose vidutinio lygmens profesionalas uždirba kelis kartus daugiau. Todėl politikos padangėje ir reiškiasi tie, kurie, dažnu atveju, iš privačios įmonės švilptų neįpusėję bandomojo laikotarpio. Arba tie, kurie išėjo į užtarnautą poilsį ir politika jiems yra malonus laisvalaikis greta gėlių auginimo, laivų modeliukų konstravimo ir anūkų čiūčiavimo. Todėl mes politikus, visuomenės lyderius renkamės iš maždaug 2 proc. šalies populiacijos (tiek žmonių statistiškai yra susiję su politinėmis partijomis). Visuomenė jas vertina kaip absoliutų blogį, pasitikėjimo jomis reitingai nuo neatmenamų laikų yra žemiau plintuso. Ir mes tokioje terpėje norime užauginti lyderius?

Vienas didžiausių mūsų valstybinio sektoriaus trūkumų yra tai, kad sėkmingai dirbti kokioje nors ramioje valdiškoje tarnyboje visiškai nereiškia būti lyderiu ir eruditu. Tereikia būti vienu iš gerai (ar nelabai) funkcionuojančios sistemos dantračių. Atlikti tam tikras funkcijas. Geriau ar prasčiau išmanyti tam tikrą siaurą sritį. Šitai visgi per 10-20 darbo metų daugiau ar mažiau įkerta bet kuri vidutinybė. Todėl siauroje srityje jam ima visai neblogai sektis. Be to, už nugaros dar stovi ir kolegų komanda. Rajono tarybos narys yra vienas iš 25, be to, vieną politinę partiją bent jau šioje taryboje atstovauja daugų daugiausia keturi asmenys. Taigi, pasislėpti už kolegų nugarų jau sunkiai bepavyksta. Be to, niekam nereikalingas tylintis ir nematomas politikas. Taigi, nori ar nenori, anksčiau ar vėliau, dažniau ar rečiau, tenka lipti, kaip sakoma, ant bačkos. Ir pasisakyti jau ne siauros srities, o daugeliu klausimų. O čia jau reikia šio to daugiau, matyti dėlionės visumą, o ne būti maža jos dalele. Turinčių puikų strateginį mąstymą rajono žmonių aš pažįstu tik tris, nė vienas jų – ne politikas. Jie lyderiai, jie ryškiai matomi rajono gyvenime. Nė vienas jų negali tapti politiku: du, nes nešioja vienokią ar kitokią uniformą, vienas kuria srityje, kuri iš esmės skirta kontroliuoti politiką. Turinčių strateginio mąstymo užuomazgų yra ir politikoje, tačiau čia mažumą sudaro geri vykdytojai, o daugelis politikų apskritai yra tie, kurie nesugeba numatyti vieno sprendimo pasekmių, ką jau kalbėti apie gebėjimą matyti bent tris žingsnius priekin. Ir pamačius „virtuvę“, kaip yra priimami sprendimai, belieka tik už galvos griebtis.

Mūsų politinė sistema nustekenta. Jos lyderiai sparčiai sensta. Pakeisti juos nėra kam, jau dėl minėtų priežasčių: politiko karjera nei finansine, nei moraline prasme nėra nei patraukli, nei viliojanti. Apie lyderių stoką kalbėjo jau Clive Staples Lewis savo garsiuosiuose „Kipšo laiškuose“: nebeliko nei didžių piktadarių, nei didžių šventųjų. Visur nykios vidutinybės. Daugelis partijų viltis deda į jaunimą. Tačiau bėda ta, kad ir ten stiprių lyderių, eruditų trūkumas. Jau akivaizdžiai akis bado mūsų švietimo sistemos ydos ir trūkumai: išleidžiami šimtai nekvalifikuotų bedarbių su diplomais, bet be akiračio ir žinių. Tokių jaunųjų „lyderių“, kuriems mano bičiulis sugalvojo kodinį pavadinimą „kostiumėlis“. Jie gražūs, pasipuošę dalykiniais kostiumais ir baltadantėmis šypsenomis, bet kai reikia imtis darbų, jiems niekas neišeina: trūksta elementaraus mąstymo, žinių ir patirties. Nes yra tik kiautas, įvaizdis, kostiumėlis. Baisiausia, kad dabar vyksta kartų kaita, ir valstybinėse įstaigose patyrusius darbuotojus, kurie yra mažiau išvaizdūs, iškalbūs, prasčiau naudojasi kompiuterinėmis programomis, sunkiau praeina valstybinei tarnybai būtinus psichologinius testus (kuriuos, beje, rengia tie patys „kostiumėliai“), keičia „kostiumėliai“. Skyrius veikia tol, kol ekologinės kavos gėrimo būrelis gali pasislėpti už 40-60 metų „senių“ nugarų. Nesakau, ateina ir jaunų, stiprių specialistų. Tačiau „kostiumėlių“ dominavimas ilgainiui taps neišvengiamas. Ir į politines partijas ateina tie patys. Šaunūs kavos gėrėjai ir sąskrydžių „pionieriško tinklinio“ sporto žvaigždės. Ne daugiau.

Apie lyderių stoką liudija ir artėjančių Seimo rinkimų aktualijos. Kiek Sėlos vienmandatėje kandidatuos politikų? Gūžčiojate pečiais. Aš žinau tris. Primenu, kad dabar jau gegužės pabaiga. Iš karto po Velykų prasidėjo oficialios rinkiminės kampanijos metas. Iki rinkimų liko keturi mėnesiai. Faktiškai ceitnotas. Ar kiti kandidatai tikisi į kampaniją įšokti kaip velniukai iš tabokinės? Ar ir vėl, kaip praėjusiuose Seimo rinkimuose, turėsime tokių „ufonautų“, kurie ne tik nežino, kiek rajone yra seniūnijų, bet ir nemoka užrašyti tarnybos, kurioje kitados tarnavo, pavadinimo.

Kaip paprastai formuojamas partijos savivaldos rinkimų sąrašas? Rašau apibendrintai, nes su ta situacija susiduria (su šiokiomis tokiomis išlygomis socialdemokratams), visos politinės jėgos. Pačiu banaliausiu metodu, iš to, kas yra. Pirmoji, atrodytų, teisinga, bet kvaila nuostata yra tai, kad į tą sąrašą reikia būtinai įbrukti ne mažiau nei 25 pavardes. Kitaip atrodys, kad partija (koalicija, judėjimas ar t.t.) neturi tiek narių, kurie tiktų būti tarybos nariais. Kitaip sakant, visiems prikišamai parodyti, kad yra niekam neįdomūs. Todėl susidaro įspūdis, kad kai kurios politinės jėgos į tą sąrašą subruko visus narius. O rinkėjui ima niežėti nagai rinkimų dieną į būdelę atsinešti raudoną žymeklį ir „iškituoti“ bent trečdalį sąrašo atsitiktinių.

Kita sąrašo formavimo klaida manyti, kad jei į jį įtrauksite mokytoją, tai už jį balsuos mokytojai, jei sportininką – sportininkai, aktyvų bendruomenės narį, tai balsuos bendruomenė. Rinkėjo logika yra kitokia. Atsakingas rinkėjas galvoja, kad į rajono tarybą žmogus renkamas ne gražiai dainuoti, kepti skanų morkų pyragą, mokyti anglų kalbos ar spardyti kamuolį į vartus. Tas žmogus renkamas spręsti rajono problemas. Todėl tie vargšai „sąrašo puošmenos“ tampa lengvu žiniasklaidos grobiu: tas žmogus net pats supranta, kad politiku jis nei nori, nei gali būti. Ir paklaustas, kaip jis atsidūrė sąraše, atvirai sako: „taip gražiai prašė“. Visa laimė, jei rinkėjai tokį nubruka į sąrašo pabaigą. Bet kartais, likimo ironija, jis visgi patenka į tarybą. Ir užima joje garbingas vokiečių aviganio pareigas: akys protingos, bet ko paklausi, to negausi. Jis nemotyvuotas, jam neįdomu. Kam tokį žmogų kankinti? Dar pikčiau ir juokingiau būna, kai koks nors aktyvus bendruomenės entuziastas ima ir sužino, kad jo numylėtoje, nuglostytoje ir nubučiuotoje apylinkėje už jį balsavo gerokai mažiau, nei tikėtasi. Čia jau, kaip sakoma, ne tai kad nuoskauda, bet jau nuoširdžiai aukštaitiškai „abydna“. Tiek vargau, stengiausi, gėles sodinau, žolę pjoviau ir paminklus stačiau, o jie va – išgraužk.

Jei visuomenės simpatijas rajono lygmeniu bandoma pritraukti projekčiukais ar paminklais, tai šalies politikos atžvilgiu – sporto centrais ir bažnyčių remontais. Ir Seimo narių darbas buvo vertinamas ne pagal tai, kiek ir kokių įstatymų jie išleido (Seimas, primenu, yra įstatymų LEIDŽIAMOJI valdžia), o pagal tai, kiek valdžios koridoriuose sugebėjo iškaulyt. Vienas dalykų, už kuriuos galime padėkoti dabartiniam Seimui ir Vyriausybei yra tai, kad pagaliau buvo užraukti šitie „pageidavimų koncertaiׅ“ už mokesčių mokėtojų pinigus.

Teoriškai, politika turėtų būti visuomenės lyderių reikalas. Praktiškai gi ten atsiduria žmonės, kurių ir per patrankos šūvį negalima prie jos prileisti. Tą bus proga aptarti trečiojoje šio rašinio dalyje.