Pro kietai sukąstus dantis (I) arba savivaldos troleibusas (7)

Publikuota: 2020-05-18 Kategorija: Politika
Pro kietai sukąstus dantis (I) arba savivaldos troleibusas
„Rokiškio Sirena“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Šios sudėties rajono taryba dirba daugiau nei metus. Pats laikas būtų parašyti jos darbų apžvalgą. Bet... vis ranka nekildavo. Neslėpsiu, nesu vietinės politikos fanas. Ir paskutinį mėnesio penktadienį, kai rengiamas rajono tarybos posėdis, kuris turėtų būti šventė kiekvienam aktyviam rajono piliečiui, einu, kaip čia mandagiau pasakius, pro sukąstus dantis. Iš pareigos. Darbas toks.
 
Būti tokiuose posėdžiuose – menkas malonumas. Mat nekenčiu kvailumo, nykumos ir pasmerktumo. Sėdint ten, aiškiai matyti, kodėl mes nesame lyderiai. Ir rajono perspektyvų horizonte – tai audros debesys, tai tiesiog nyki ir nuobodi prieblanda. Prisipažinsiu, kartą ir man siūlė tapti rajono tarybos nare. Ačiū Dievui, užteko proto nesutikti. Nes būdama tarybos nare, tikriausiai neišeičiau iš Etikmat, ar kaip ten ji vadinasi, komisijos. Kartais tiesiog stebėti posėdį reikia geležinės kantrybės. O štai dalyvavimas tokiame farse, kaip Kriaunų mokyklos uždarymo klausimas, man jau, kaip sakoma, būtų išmušęs visus saugiklius.

Rajono tarybos darbus lemia keli faktoriai: bendroji savivaldos situacija ir turimi resursai, bei tarybą sudarančios asmenybės. Kitaip sakant, žmonės, kuriems rajono taryba yra pirmasis (o dažnai ir paskutinis) laiptelis į didžiąją politiką.

Kadangi vis dažniau sulaukiu pastabų, kad mano „Brydėse“ per daug raidžių, taigi, rajono tarybos metinių darbų ir žygių analizę nusprendžiau skelti į dvi dalis. Pirmojoje apžvelgsiu savivaldos situaciją apskritai. Kodėl to reikia? Nes neapžvelgus šios situacijos, imtis politikų darbų analizės būtų mažiausiai neobjektyvu. Situacija ir ištekliai diktuoja tai, ką mes, istorikai, vadiname rėmais: aiškiai apibrėžtą aikštelę, kurioje vyksta veiksmas.

Keletą savaičių vis ieškojau raktinio žodžio rajono tarybos veiklai apibūdinti. Tokio, kurį radus, aplink jį, kaip apie ašį, ima suktis rašinio turinys. Tai va, prieš savaitę besityčiodama iš kaimyninių šalių gegužės 9-osios reiškinio, kuris vadinasi „pobedobesije“ (lietuviškai būtų maždaug pergalės blūdas), facebooko platybėse radau nuostabią nuotrauką: chaki spalva numaliavotą troleibusą, padabintą šūkiu „Na Berlin“ (į Berlyną).

Tai va, raktinis žodis savivaldai apskritai apibūdinti, būtų tas troleibusas „Na Berlin“. Tokia negudri transporto priemonė, kuri, rodos turi viską, ko reikia savarankiškam gyvenimui šalies keliuose: vairuotoją ir valstybinį numerį. Tačiau, kelionės kryptis ir ilgis priklauso ne nuo vairuotojo entuziazmo. O nuo tokios smulkmenos, vadinamos resursais. Ir priklausomybė nuo jų troleibuso atveju labai ryškiai išreikšta dviem dideliais ūsais, kuriems atsikabinus nuo laidų, ši transporto priemonė kaip įkasta įstringa sankryžoje ar transporto žiede, ir stovi ten tol, kol vairuotojas pataiko tuos ūsus vėl prikabinti prie elektros laidų. Tai va, tais maitinančiais išganingais laidais ir baigiasi troleibuso laisvė. Jis gali važiuoti tik griežtai nustatytu maršrutu ten, kur tie laidai nutiesti.

Lygiai taip į šviesią ateitį važiuoja ir šalies savivalda. Jos problemos užkoduotos jau pačioje sistemoje. Pradėkime nuo to, kad šalyje nėra regionų politikos (nuo žodžio apskritai). Kitados, kai premjeru buvo Gediminas Kirkilas, mes, regionų žurnalistai, buvome pakviesti į Vyriausybę, išklausyti premjero paskaitos apie tai, kaip ketinama gaivinti regionus. Kai aš paklausiau G. Kirkilo, kokias jis mato Panevėžio apskrities rajonų didžiausias problemas, premjeras ėmė pasakoti apie... Panevėžį. Va tada ir supratau, kad šiuo klausimu situacija yra beviltiška. Tada buvo, berods, 2007 m. Ar per tryliką metų nors kažkas regionų klausimu pasikeitė? Ne.

Kiekviena save gerbianti valdžia į rinkimų programas būtinai įrašo regionų gaivinimo klausimus, mat supranta, kad Vilniumi, Kaunu ir Klaipėda Seimo daugumos nelaimėsi. Prirašo daug ir įvairiai. O gyvenimas teka sava vaga. Kaip parašė vienas šmaikštus „užingridas“ į mano komentarą, kad Lietuvoje yra ne tik Vilnius, bet ir rajonai, cituoju: „rajonai neatsigauna nuo Žalgirio mūšio laikų“. Suprask, reikalas beviltiškas, ko tu čia, runkele neravėta, triukšmauji? Ir apskritai, ko jūs ten, runkeliai, tamsuma ir tundra, tuose kaimuose pastrigę? Patys kalti, kad nesate šmaikštūs ir sėkmingi stiklinių urvelių gyventojai ir burgerių po 25 Eur valgytojai.

Problemos esmė, kad nė viena valdžia nežino, ką daryti su antrąja Lietuva. Taigi, daugelis reikalų ten palikta savieigai. Kaip sakant, kur vėjas pučia, ten ir neša mūsų savivaldos šapelius.

Štai keli pavyzdžiai. Geriausias jų, žinoma, yra švietimas. Teoriškai, rajono švietimo įstaigų steigėjas, kitaip sakant, šeimininkas yra rajono savivaldybė. Ji skiria ir atleidžia įstaigų direktorius, ji tvarko ir optimizuoja švietimo įstaigų tinklą. Ji sprendžia, kokią mokyklą kada ir kaip renovuoti, ar steigti vaikų darželių papildomas grupes. Atrodytų, valio. Arčiausiai žmonių esanti valdžia sprendžia, ko ir kiek reikia mūsų rajono žmonėms. Nes ji arčiausiai, geriausiai žino. Tik ar tikrai?

Antai Valstybės kontrolierius prieš gerą pusmetį šiai idealiai, žmonių norus atitinkančiai sistemai vožė kaip šlapiu skuduru per snukį: švietimo sistema ugdo pašalpinius. Skirtumai tarp švietimo įstaigų tokie dideli, kad vis garsiau pasigirsta kniaukimai, kad reiktų žurnalui „Reitingai“ uždrausti reitinguoti mokyklas. Nes kai kam labai nepatinka, kad veidrodis rodo, dovanokite, kreivą snukį. Niekas nekalba, kaip reiktų temptis, gerinti švietimo kokybę, ieškoti sprendimų. Tiesiog uždraudei veidrodį ir vaikštai sau gražus ir laimingas. Nematai suplyšusių pėdkelnių ir pomidorų padažu išteptos nosies, tad ir širdis neskauda. Tačiau išvada tokia – rajonai nesusitvarko su šiuo uždaviniu.

Kaip atsirado skirtumai reitinguose? Labai paprastai. Užteko tik švietimo sistemą padalinti į 60 sritinių kunigaikštysčių (tiek Lietuvoje yra savivaldybių). Dabar rajono tarybos sprendžia, dovanokite, tokius klausimus, ar, pavyzdžiui, mokykloms priimti Švietimo ir mokslo ministerijos skirtus geltonuosius autobusiukus, priimti skirtus ir nurašyti pasenusius kompiuterius. Ponai, jūs rimtai? Šiems klausimams tikrai reikia rajono tarybos dėmesio? Tarsi mokyklos galėtų atsisakyti autobusiukų, kompiuterių ir kito siunčiamo gėrio.

Savarankiškumo čia tiek, kad švietimui centrinės valdžios skirtos lėšos sudaro maždaug pusę rajono biudžeto. Tai ne rajono resursai. Ir rajonas yra priklausomas nuo tų skiriamų lėšų. Kokia tada prasmė švietimo sistemą priskirti rajonui? Kad centrinė valdžia, kaip Poncijus Pilotas nusiplautų rankas? Kad drastiškai mažėjant gyventojų apskritai, ir mokinių imtinai, skaičiui, būtų išlaikomas didžiulis ir neefektyvus mokyklų tinklas, kad po tą patį bažnytkaimį, kuriame yra mokykla, važinėtų aštuoni mokykliniai autobusiukai. Mat vietos „politikui“ kur kas svarbiau „bendrystė“ su vietos bendruomene ir keli balsai rinkimuose, nei visuomenės interesas, kad moksleiviai gautų padorų išsilavinimą. O švietimo rezultatas, primenu, ne sritinis – jis unifikuotas. Valstybiniai egzaminai, kurie yra vienodi ir Vilniaus licėjaus, ir, dovanokite, Klumpiabalių Patriono Bugailiškio-Prūdo gimnazijai. O moksleivių galimybės jiems pasiruošti?

Kita tokia pat „savarankiškumo“ zona – sveikatos apsauga. Rajono savivaldybė skiria sveikatos įstaigų direktorius, išklauso jų ataskaitų. O kiek ji lemia vieną svarbiausių tokių įstaigų išgyvenimo kriterijų – įkainius už teikiamas paslaugas? Jie seniai nustatyti, nekito ir yra elgetiški. Todėl rajonuose ir ima trūkti medikų, todėl jie ir laksto po kelis rajonus. Mat kaip viena parapija nebegali išlaikyti kunigo, taip ir vienas rajonas nebegali išlaikyti vieno urologo ar okulisto (taip, kad jis gautų padorų atlyginimą), ar netgi gimdymo skyriaus. Ir daugelio rajonų ligoninės po truputį tampa slaugos namais.
Net laikinai persikelti įstaigos, kol vyksta remontai, be didelių ceremonijų negalima. Štai neturėjo viena rajono įstaiga kelių popieriukų patalpoms, dabar visi suka galvas, kaip iš rajono biudžeto grąžinti pinigus Valstybinėms ligonių kasoms. Nors įstaiga dirbo, ir tos paslaugos, už kurias reikia grąžinti pinigus, pacientams buvo suteiktos.

Kita smagi sritis, kurioje vėl šviečia menamas savarankiškumas, yra priešgaisrinė apsauga. Savivaldybė irgi turi savo ugniagesių brigadas. Mažesniuose rajono miesteliuose. Neseniai teko matyti du nemenkus gaisrus, į kurį suvažiavo šios brigados. Kai kurių technika tokia, kad keista, jog ji apskritai atvažiavo. Rajono savivaldybė deda pastangas pirkti ne naujus, bet bent naujesnius automobilius. O juk virš šitos įstaigos jau seniai kabo optimizacijos kardas. Kodėl tokios brigados reikalingos? Kaip manote, per kiek laiko Rokiškio ugniagesiai atlėks gesinti gaisro, pavyzdžiui, Jurkupiuose? Daugelis net nežino, kur toks kaimas yra. O yra jis ant Rokiškio-Kupiškio rajonų ribos, 25 km nuo Rokiškio. Ir per kiek atvažiuos Kamajų ir Panemunėlio ugniagesiai? O juk ant kortos pastatyta mokesčių mokėtojų gyvybė ir turtas. Bėda ta, kad savivaldybė neturi tiek išteklių, kad galėtų operatyviai atnaujinti beviltiškai pasenusį šių automobilių parką. Funkcija yra, noras yra, o resursai kur? Ne per seniausiai „į apyvartą“ buvo paleisti du naujesni vakarietiški automobiliai. O kada bus pakeisti likę?

Juokinga? Ne. Unitarinė valstybė daugelyje sričių padalinta į sritines kunigaikštystes, kurių savarankiškumas – kaip troleibuso, apriboto laidų. Tačiau net ir troleibusai važiuoja skirtingai: vieni nardo gatvėmis, kiti nuolat pameta laidus. Tai priklauso nuo vairuotojų žinių ir įgūdžių. O apie juos – kitose „Brydėse“.
Dalintis naujiena
Rašyti komentarą