Ponai, jumis nebetiki, arba mums reikia naujo vado! (12)

Publikuota: 2020-05-15 Kategorija: Politika
Ponai, jumis nebetiki, arba mums reikia naujo vado!
„Rokiškio Sirena“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Ką tik paskelbti „Baltijos tyrimų“ atliktos visuomenės apklausos rezultatai: kuris lyderis geriausiai spręstų korona viruso sukeltos ekonominės krizės problemas? Lyderių trejetas impozantiškas: Saulius Skvernelis, Ingrida Šimonytė ir Aurelijus Veryga. Viso sąraše – 19 pavardžių. Ministrai, politikai, visuomenės veikėjai. Kur kas įdomiau, ko nėra tame sąraše. Nėra socialdemokratų ir konservatorių lyderių – Gintaro Palucko (jo pavardę, kaip teigiama, paminėjo net 2 respondentai, ir Gabrieliaus Landsbergio – jo apskritai kaip lyderio neįvardino joks respondentas).
 
Tai grėsmingas skambutis. Ypač artėjančių rinkimų fone. Tačiau jis dar grėsmingesnis, jei žvelgti į ilgalaikę perspektyvą. Dviejų didžiausių politinių partijų vadovų visuomenė nemato kaip lyderių, galinčių susidoroti su sudėtinga problema. Galima kaltinti visuomenės apklausas netikslumu, galima piktintis, kad S. Skvernelis su A. Veryga paskutiniuosius mėnesius faktiškai neišlindo iš televizoriaus.
Apskritai, dabartiniai politikai viešuosius ryšius linkę laikyti panacėja visoms gyvenimo problemoms. Kurį laiką teko dirbti šį darbą. Būsiu nepopuliari, bet atvira: viešieji ryšiai yra tik forma. Ir jokia forma negelbėja, jei nėra turinio. Daugelio mūsų politikų bėda ta, kad jie yra forma be turinio. Kostiumuoti, pasitempę, besišypsantys ir... nieko daugiau.
 
Kita labai skaudi Lietuvos politikos problema yra informacinis burbulas. Anksčiau, kai buvo daugiau gyvo bendravimo ir mažiau sėdėjimo socialiniuose tinkluose, šis burbulas buvo ne toks akivaizdus. O dabar jis matyti plika akimi. Informacinio burbulo esmė: daugelio politikų, visuomenės veikėjų ir kitų „žymių asmenų“ paskyros aplimpa sekėjais ir komentatoriais, kurie linkę „žemai kloniotis“ savo žvaigždei. Kitaip manantieji yra arba užbaninami, arba siunčiami į Peru, arba, geriausiu atveju, išjuokiami. Kai kurių burbulų adeptams jau ir kodiniai pavadinimai atsiranda, pavyzdžiui, „užingridai“. Toks burbulas „žvaigždei“ yra patogus: jame ji ryškiai žiba, kiekvienai, kad ir kokia akivaizdi ji būtų, kvailystei pritariama, oponentai negailestingai virtualiai suvalgomi. Gero tono požymis yra „varyti“ ant varžovų, ir dažniausi argumentai ten yra tie, kurie jokioje padorioje diskusijoje netoleruojami, kitaip sakant, ad hominem – nukreipti į asmenį. Taigi, šis burbulas „žvaigždei“ leidžia mėgautis adeptų rato meile ir šlove, matuojama peržiūrų, pasidalinimų ir patiktukų skaičiais. Kai kurie adeptai taip įsijaučia, kad ima „ėsti“ ne tik savo „žvaigždės“ varžovus, bet ir palaikytojus. Ryškiausias tokio dundukų kanibalizmo pavyzdys buvo pernykščiai prezidento rinkimai, kur jaunoji „užingridų“ kompanija sugalvojo tiesiog genialų šūkį: „atimk iš babytės pasą“. Nedašusdami, kad babytės ir yra jų kandidatės rinkėjai, ypač provincijoje.
 
O už burbulo lieka visas likęs pasaulis. Bėda ta, kad adeptų patiktukų paprastai neužtenka laimėti rinkimams. O agresyvi retorika ad hominem per ketverius metus įsiėdė tiek, kad S. Skvernelis ir A. Veryga turėtų nuoširdžiai padėkoti netoliaregiams varžovams, pažėrusiems tiek argumentuotos ir neargumentuotos kritikos, kad galop ji tapo foniniu triukšmu. Prie jos visuomenė taip priprato, kad net nebegirdi.
 
Dar bjauriau tai, kad daugelis politikų, visuomenės veikėjų korona viruso epidemiją laikė puikia priemone nieko neveikiant sudoroti nekenčiamus oponentus. Bėda ta, kad ši priemonė nesuveikė. Kas tik netingėjo piešė apokaliptinius vaizdus iš serijos „mes visi mirsime“. Primenu, kad gana optimistiniu scenarijumi, dabar turėjo būti korona viruso epidemijos pikas, su daugiau nei 6 tūkst. susirgusiųjų ir per 200 mirusiųjų. Realūs skaičiai mažesni 5 kartus. Ligoninės nebuvo perpildytos, Rokiškyje esantys plaučių ventiliavimo aparatai nė karto nebuvo panaudoti korona virusu sergantiesiems gydyti. Pas mus rajone yra vienas atvejis, besimptomis, užfiksuotas tik visaliaudinio patikrinimo metodu. Svaigti, kad šalia mūsų klaidžioja šimtai nežinomų infekuotųjų, nėra pagrindo. Nėra nei aukšto sergamumo, nei mirčių padaugėjimo apskritai. Taigi, tie, kurie tikėjosi, kad korona viruso epidemija padarys darbą, kurį iš esmės turėjo padaryti sveika ir gyvybinga opozicija, liko tuščiomis. Šioje situacijoje ir S. Skvernelis, ir nekenčiamasis A. Veryga išjojo ant balto žirgo.
 
Pripiešti valdantiesiems ekonomikos nuostolių irgi nepavyks. Mat opozicija ne tik nesiūlė jokių alternatyvų, tai ji dar ir nuolatos triūbijo, kad apsaugos priemonės nepakankamos, ir reikia jų griežtesnių. Matyt, ir vėl klaidingai, tikėjosi, kad jei jau korona virusas nesutvarkys šitos vyriausybės, ją pribaigs ekonominė krizė. Ir vėl prašovė.
 
Didžioji opozicijos bėda buvo tai, kad jie yra forma be turinio. Jei šio išbandymo akivaizdoje opozicija būtų pasiūliusi visiems sėstis prie bendro stalo, pamiršus rietenas, ir kartu spręsti kylančias problemas darbais o ne postais feisbuke, dalis pergalės pyrago būtų tekę ir jai. O dabar ji savo rankomis sukūrė sprogų mišinį: susimovė prognozėmis, per krizę ne padėjo, o trukdė, ir neturi jokių svertų bei pasiūlymų problemoms spręsti. Štai ką reiškia visus reikalus patikėti savieigai ir viešiesiems ryšiams.
 
Liaudis visą šitą reikalą suprato labai paprastai ir pragmatiškai. Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje yra labai sudėtinga situacija. Nė viena valstybė neturėjo nei medikamentų, nei skiepų, kurie yra vienintelė priemonė realiai išspręsti šią problemą. Lietuva iš sudėtingos situacijos išėjo su labai mažais nuostoliais. Taigi, seka išvada, kad S. Skvernelis ir A. Veryga dirbo ir susitvarkė. Liaudis ir toliau supranta, kad gerai nebus. Kad į šiuos rinkimus reikia eiti su šūkiu, su kuriuo Vinstonas Čerčilis laimėjo rinkimus: „Aš negaliu pažadėti jums nieko daugiau tik kraują, sunkų triūsą, ašaras ir prakaitą“. De facto, taip ir bus. Mūsų laukia ne svaigus ekonominis kilimas, ne žibančios perspektyvos, o sunkus darbas su šluota gaisravietėje.
 
Mane, kaip ir daugelį pragmatikų, aršieji idėjiniai apkaltins meile žalstiečiams apskritai, ir S. Skverneliui su A. Veryga imtinai. Pasakysiu atvirai: aš už juos nebalsavau. Nuo to laiko, kai turiu pasą, visada balsavau už tą pačią politinę jėgą. Kuri gal ir ne visada priimdavo pačius populiariausius, geriausius sprendimus, bet bent jau iki šios kadencijos turėdavo proto, išminties ir stuburo juos priimti. O dabar? Dabar tai išvirto dideliu viešųjų ryšių burbulu. Ir mums mažiausiai reikia gražių ir protingų televizijos ekranuose ir facebook paskyrose, mums dabar reikia dirbančių. Ir šito testo tradicinės politinės jėgos, deja, neišlaiko. Tiesiog jos patogiai pamiršo, kad be Vilniaus biurų ir madingų butikų, dar yra ir provincija, su dėvėtų rūbų alėjomis ir naudotos buitinės technikos iš Vakarų prospektais. Su tokia ekonomine situacija, kurioje vidutines pajamas gaunantis asmuo yra net ne valstiečių, o... komunistų partijos rinkėjas. Ir tik jo padorumas, atsakomybė ir nuoširdi meilė savo valstybei lemia, kad į Seimą, savivaldybių tarybas dar neprasimuša marginalai. Tai jo padorumo dėka valstybei nepritrūksta karių-gynėjų (nors iš daugelio tų, kurie eina ginti tėvynės, priešas atimtų tik aprūdijusią mašiną, seną kompiuterį ir nenaują mobilų telefoną. Didelių verslininkų ir politikų, kurie išties turi ką prarasti, vaikai tarnyba savo šalies labui paprastai nesivargina). Ir šitas žmogus, iš esmės saugantis savo valstybę, nuolatos giliamintiškai iš aukštų tribūnų išvadinamas runkeliu, o iš esmės, atleiskite, durniumi.
 
Ir dabar nebe laikas politikams žarstytis kaltinimais, žaisti senų bobučių ant suoliuko žaidimą „tas tų sakę, tas anų pasakę“. Visuomenei dabar yra kur kas didesnių problemų, nei keliskart per savaitę vis neatsistatydinantis politikas. Tai būtų šaunus žaidimas ekonominio pakilimo sąlygomis. Liaudžiai dabar labiau rūpi ne politikų plepalai apie antį, troškintą vyne, patiekiamą Seimo valgykloje, o apie tai, ką jie rytoj dės į nuosavą puodą. Kuo poryt mokės už šildymą ir karštą vandenį, telefono ir interneto sąskaitas, būsto paskolas. Tai juos domina labiau, nei „tas tų sakę, tas anų pasakę“. Juolab, kad iš tradicinių politinių jėgų tik ir girdimi „tas tų sakę...“. Čia jau viešieji ryšiai nepadės: formą reikia pildyti turiniu. Ir staigiai. Nes ant rinkėjų senos meilės ir ištikimybės toli nebenujosi. Ir ši apklausa yra labai rimtas signalas – tuščiu įvaizdžiu nebetikima. Kaip ir amžina kritika. Ir amžinu visuomenės vadinimu runkeliais.
Valstiečių pergalės prieš ketverius metus priežastį tiek patys politikai, tiek „dvaro“ politologai ir apžvalgininkai nurašė tuo pačiu argumentu ad hominem – balsavo runkeliai. Tai buvo lengvas nuosprendis. Indulgencija, leidusi nematyti esminio dalyko: valstiečiai atėjo dėl ankstesnių tradicinių politinių partijų klaidų ir silpnybių. Dėl sėdėjimo informaciniuose burbuluose, savimylos, pasipūtimo, nenoro ir negebėjimo spręsti kasdienes valstybės problemas. Ketveri metai opozicijoje buvo ne tik rinkėjų bausmė, bet ir galimybė – analizuoti ne tik žalstiečių, bet visų pirma, savo klaidas, daryti išvadas ir kurti programas. Ir tie metai, deja, paleisti vėjais. Ir vėl į rinkimus einama su įvaizdžiu, bet ne turiniu, su epitetais, bet ne idėjomis. Apklausos rodo – jumis nebetikima. Jei didžiųjų politinių jėgų vadovų visuomenė nelaiko lyderiais, vadinasi, tai nėra lyderiai.
 
Lyderių vakuumas jaučiamas visur: nuo rajonų iki aukščiausių valdžios ešelonų. Mūsų kalnai – politinės jėgos – gimdo peles, kitaip sakant, madingą ir patrauklų biuro planktoną. Facebooko šmaikštučius. Tačiau ir gerovės, ir krizės atveju nereikia politikų-šmaikštučių, reikia gebančių veikti.
Dalintis naujiena
Rašyti komentarą