Politinė lyderystė, arba parūkykime degalinėje (16)

Yra toks vertingas pastebėjimas: kai žmogus nesugeba ar nenori spręsti savų problemų, jis ima spręsti... svetimas. Galime pasidžiaugti: išauginome kaip tik va tokią politikų kartą. Kuri elgiasi kaip netikęs biuro planktonas: labai myli darbus, todėl... juos kaupia.

Geras valstybės valdymas primena žonglieriaus pasirodymą cirke: jis, stovėdamas ant judančių vamzdelių piramidės, sugeba žogliruoti dešimtimi spalvotų skirtingų kamuoliukų, nė vieno nepaleisdamas iš akiračio. Mūsiškiai politikai ne tik nesugeba kiek sudėtingesnėmis sąlygomis matyti daugiau nei vieną problemą, bet dar ir tą pačią vis paleidžia iš akiračio.

Jei mūsų liaudis nors truputėlį daugiau mokytųsi istorijos, ji, be abejo, lygindama šiuos laikus su praeitimi, suvoktų, kad, nepaisant epidemijos, išgyvename labai neblogus laikus. Kodėl? Štai įsivaizduokite, 1346-52 m. buboninis maras (skirtingais skaičiavimais) pražudė 50-70 proc. Europos populiacijos. Kitaip sakant, mirė kas antras, arba du iš trijų žmonių. O kur dar kitos ligos? Prisiminkite Diurerio paveikslą apie keturis Apokalipsės raitelius. Jei mūsų politikai, ypač jauni ir progresyvūs, nors katkartėmis teiktųsi užeiti į bažnyčią, tai ten yra tokia labai iškilmingai giedama giesmė, Suplikacijomis vadinama. Ji pradedama taip: „Šventas Dieve, šventas galingasis, šventas amžinasis“. Ir pirmasis šios giesmės kreipinys yra toks: „Nuo maro, bado, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie“. Ir jis toks ne veltui. Tai keturios žmoniją lydinčios pačios baisiausios nelaimės. Kurios, tie baisieji Apokalipsės raiteliai, VISADA vaikšto kartu. Tai nuo seniausių amžių pasaulį lydinti aksioma. Bet mūsų politikai (ir ne tik Lietuvos) sumanė perrašyti istoriją. Jie daug ką dabar baigia perrašyti. Ir perrašydami kuria didesnes problemas.

Štai prisiminkime save prieš metus. Kovo viduryje, esant vos keliems ar keliolikai covid-19 atvejų šalyje, buvo faktiškai uždaryta valstybė. Buvo saugojamos sienos. Uždaryti keli verslo sektoriai. Prisiminkime savo pačių elgesį: kai iš praktikos Italijoje grįžo Rokiškio technologijų, verslo ir žemės ūkio mokyklos moksleiviai, komentatoriai reikalavo išduoti tų jaunuolių adresus, kad organizuotų šių jų sekimui draugovės būrius. Liaudis reikalavo visiško šalies gyvenimo sustabdymo karantinui. Neužduodama kvailo klausimo, o ką nedirbant galima valgyti? Kasdienis susirgusiųjų skaičiavimas tapo nacionalinio sporto šaka.

 Šiandien gi covid-19 tapo įprastine liga. Pagaunu save, kad paskutinę covid-19 statistiką rajone skaičiau... prieš gerus tris mėnesius. Ką ta statistika keičia? Taip, žmonės serga, kai kurie miršta. „Juodos“ savivaldybės ir „juodi scenarijai“ nustojo gąsdinti. Gąsdina kitkas. Kad be covid-19 problemos daugiau nieko nebematoma. Ką reiškia karantinas? Karantinas reiškia keturiasdešimt dienų. Tiek sergančiųjų maru šeima buvo užkalama namuose, pažymėtuose baltu kryžiumi. Tik keturiasdešimt dienų. Po keturiasdešimt dienų atverdavo duris ir paleisdavo išgyvenusiuosius į laisvę. O mūsų visuomenė karantinu gyvena daugiau nei metus. Ir niekas negali pasakyti, kada gi vėl pradėsime gyventi.

Covid-19 šiaip jau nėra pati baisiausia liga pasaulyje. Yra kur kas greičiau plintančių ir mirtingesnių. Pavyzdžiui, Ebola. Kurios mirtingumas  ne 3, o priklausomai nuo štamo, 40-90 proc. Ir vaistų, ir vakcinos, ir gydymo nėra. Ir senas geras maras vis dar kasmet parodo savo nagus. Su tuo paprasčiau – laiku diagnozuotas, įveikiamas antibiotikais. Bet jis egzistuoja. Ligos egzistuoja visą žmonijos gyvenimo laikotarpį. Iki šiol žmonija mokėjo su tu gyventi. Tik mūsų, geros medicinos ir sotaus gyvenimo išlepintos, visuomenės praranda tą įgūdį. Mūsų visuomenė apskritai pamiršo, kad amžinasis gyvenimas ir rojus nėra mūsų kasdienos kategorijos. Išlepimą liudija ir tai, kad skaudžios covid-19 pasekmės susiję ir su pačia liga, ir su tuo, kad Vakarų visuomenėse ji užklupo „suoptimizuotos“ medicinos metu. „Beefektyvindami“ mediciną, ją suvarė į ožio ragą taip, kad kai prireikė net ne didelių, o normalių jos pajėgumų, paaiškėjo, kad jų nėra. Gydytojų epidemiologų kurį laiką neruošė „iš principo“: kam mėtyti lėšas. Infekcinių ligų skyrių rajono ligoninėse seniai neliko. Kaip ir infekcinių ligų gydytojų. Atkurti tokius, dabar jau pavadintus „covid“ skyriais, tai ne dvidešimt lovelių atnešti. Prie tų lovelių reikia aparatūros, paruošto personalo. Čia jau neišsiversi su atvažiuojančiais ir keturias paras keturiose skirtingų rajonų ligoninėse dirbančiais gydytojais. Kodėl visa medikų bendruomenė ietimis pasitiko buvusio ministro Aurelijaus Verygos draudimą gydytojams važinėti po gydymo įstaigas. Nors žingsnis buvo logiškas, ypač kol nebuvo skiepų: užsikrėtęs medikas infekciją galėjo išnešioti ne po vieno, o kelių rajonų ligonines.  Sužinojome, kas yra „nuotolinė“ medicina: epidemijos metu greičiau įmanoma prisišaukti, atleiskite, egzorcistą, o ne gydytoją. O nuotolinio darbo priemonės strigo. Ką bekalbėti, kad gyventojams kurį laiką buvo neprieinami gydytojai-konsultantai, reikalingomis apimtimis nevyko planinės operacijos.

Išvadų apie tai – jokių. Vyriausybė nekalba, ko išmokė covid-19 epidemija, kaip reikia keisti sveikatos apsaugos sistemą.

Kaip jau minėjau, Apokalipsės raiteliai po vieną žmonijos nelanko. Kitas raitelis – badas. Dabar vadinamas ekonomine krize. Apie šitą raitelį – mirtina tyla. Nors suvokiama, kad ir epidemijos, o jau tuo labiau negrabių ir neefektyvių jos valdymo priemonių dėka, ekonominė krizė bus. Nes negali valstybė išlaikyti nedirbančių žmonių. Kol kas krizės efektas užšaldytas: valstybė moka prastovas, žada paramą, nors realiai ji yra katino ašaros. Kas yra įmonei, pavyzdžiui, 2-4 tūkst. Eur paramos? Lašas jūroje. Kas yra žmogui 257 Eur? Negana, kad už tai išgyventi nedirbant neįmanoma, tai ir valstybei tai didžiulė našta: šelpti darbingus žmones. Kas yra mokamos prastovos? Štai leido lauko kavinėms atsidaryti. Ar daug Rokiškyje atsidarė lauko kavinių. O kodėl? Ir ne tik dėl šalto oro. Kiekvienos jų išlaidų liūto dalį sudaro darbuotojų algos bei greitai gendantys maisto produktai. Laikyti virtuvės personalą, padavėjus dėl kelių lankytojų, užsisakiusių po puodelį kavos? Nepamirškime, kad kol kas neveikia esminė kavinių uždarbio sritis: banketai, gedulingi pietūs, svečių, renginių dalyvių maitinimas. Atrodytų, kad kitų ekonominių sektorių tai nepalies. Iš tiesų ekonomika yra kaip kortų namelis: net labai atsargiai ištraukus vieną, išjuda ir kitos. To liudininkas yra vienas aiškus ženklas: nekilnojamojo turto kainos. Pažiūrėkite skelbimus: ar daug šiuo metu parduodama butų, kokios yra nuomos kainos. Ši sritis – lakmuso popierėlis, atspindintis visuomenės ekonominius lūkesčius. Pridėkime pandemijos metu dar ryškiau išaugusią atskirtį tarp Vilniaus ir antrosios Lietuvos: 2020 m. paskutinio ketvirčio duomenimis, vidutinis darbo užmokestis į rankas Vilniuje buvo 1082 Eur, mūsų savivaldybėje – 797 Eur. Taigi, vienokius ar kitokius, didesnius ar mažesnius sunkumus visuomenė visgi pajus. Tai paprasta istorinė ir gyvenimiška logika. Tačiau mūsų valdančioji „bukulaurų“, istorijos besimokiusių testukais, karta to nesupranta. Pridėkime mūsų šaunios finansų ministrės apsimelavimus dėl 2,2 mlrd Eur paramos plano. Kokia tai suma, galime pažinti lygindami. Visa trijų mėnesių pramonės gamyba ir pardavimai Lietuvoje sudarė 6 mlrd. Eur. Tai parama būtų vieno mėnesio visos pramonės pagamintos produkcijos vertė. Smulkmenėlė, ania?

Epidemija, slogus psichologinis klimatas, įtampa dėl ekonominės situacijos erzina visuomenę. Protingos, strategiškai mąstančios Vyriausybės uždavinys yra šias įtampas nuimti ar bent nekurti naujų. O mūsiškė ką daro? Ir taip įtemptoje situacijoje rūko degalinėje. Ir taip suerzintai visuomenei vos ne kasdien pameta naujų priežasčių piktintis ir erzeliuoti. Vienas po kito visuomenei metami trigeriai, kurie erzintų ir ramiu, ekonomikos kilimo laikotarpiu. Štai kad ir pensinis 72 metų amžius. Kai kurie komentatoriai rauda: taigi čia Europos Komisija, ne mūsų Vyriausybė siūlo. Siūlo „sudaryti sąlygas“ dirbti. Tarsi jos dabar nebūtų sudarytos. Štai čia ir išryškėja mūsų „bukulaurų“ politikų branda ir strateginis mąstymas. Pirmiausia, ne viską, ką kažkas siūlo, būtina ištransliuoti. Jei Europos Komisija, neduok Dieve, paskelbs, kad Žemė – čemodano formos, tai mūsiškiai dundukai irgi tai iš tribūnos ištransliuos? O jei Europos Komisija duos užtaisytą pistoletą ir pasiūlys nusišaut, mūsiškiai irgi tai padarys? Nes išdirgintai, pervargusiai visuomenei pranešti žinią apie būsimą ilginamą pensijinį amžių yra tas pats, kaip politikui prisidėti pistoletą prie smilkinio.

Jei ši klaida būtų vienintelė, tuomet galbūt ji ir praeitų be rimtesnių pasekmių. Bet ji viena iš daugelio didžiuliame kamuolyje. Apskritai ši Vyriausybė kaip ir būdinga biurokratams, o ne politikams, visiškai nejunta visuomenės gyvenimo pulso. Jie nesuvokia, kad vienos ministerijos sekėjų tinklas Tik Toke tai dar ne visa Lietuva. Tik visiški „bukulaurai“ įsiutintai visuomenei galėjo pateikti visą puokštę erzinančių siūlymų: Stambulo konvencija, partnerystės įstatymas, neapykantos kalbos, o iš tiesų – cenzūros, įvedinėjimas, virtualūs policijos patruliai, dabar dar prisidėjo ir „Galimybių pasas“, kuris balansuoja ant žmogaus teisių pažeidimo ribos. Pridėkime alkoholio kontrolės, mažų kiekių kanapių laikymo dekriminalizavimo, ir puokštę kitų šiuo metu, be abejo, pirmaeilių ir degančių problemų. Pridėkime švietimo problemas, artėjančius Valstybinius brandos egzaminus, kurie, jau dabar neabejojama, atskleis visą mūsų švietimo sistemos „grožį“ ir „potencialą“. Apie švietimo reformą niekas seniai nebekalba. Žinoma, juk visuomenei svarbiau galimybės sekmadienio vakarą prisigert, nei rūpintis visuomenės ateitimi. Prioritetai, škia.

O visuomenė tyliai siunta. Organizuoja maršus. Kurie berniukų iš stiklinių urvelių tyliai pajuokiami. Jie naivai tikisi, kad pavažinės grupelė marginalų, ir praeis. Jie nesuvokia, kad šis protestas nebus tiesiog „už šeimą“ ar už dar ką nors. Prie jo jungsis žmonės, protestuodami apskritai prieš viską. Prieš tai, kas daugiau nei metus kaupėsi: netinkamus, nesavalaikius Vyriausybės sprendimus, didėjančią takoskyrą tarp didmiesčių ir regionų, neužtikrintą ekonominę ateitį, pasikeitusį gyvenimo būdą, neaiškias ateities perspektyvas.

Situacijos nepalengvina ir nerami tarptautinė sistema: Rusijos kariuomenė prie Ukrainos sienų, GRU lizdas Čekijoje ir ten įvykdytas teroro aktas. Prezidento ir Vyriausybės pasistumdymai dėl atstovavimo tada, kai visiems reikia veikti išvien. Ir nebe tik gesinti gaisrus, nebe tik reaguoti, o veikti strategiškai.

Politikai, tikrieji politikai, tai supranta. O tie, kurie nesuvokia skirtumo tarp gauti valdžią, ir iš tiesų valdyti, tampa blogo valdovo, Antikristo, ketvirtojo apokalipsės raitelio, simboliu. Kuris savo veiksmas jungia ir gilina visas likusias tris nelaimes. Su šia Vyriausybe buvo siejami didžiuliai lūkesčiai. Todėl ir nusivylimas ja bus daug didesnis. Pirmieji ženklai yra daugiau nei akivaizdūs. Tai rimti skambučiai susiimti. Pirmiausia atskirti nereikšmingas problemas nuo pirmaeilių. Ir imtis pagaliau jas spręsti. Nebe laikas žaisti valdžią. Laikas valdyti. To simbolis – praėjęs Gerojo ganytojo sekmadienis. To, kuris už ganomuosius gyvybę atiduotų. Kuris jungtų avis į vieną kaimenę, o ne skirstytų į labiau baltas ir ne tiek. Bet mūsų progresyvioji „bukulaurų“ Vyriausybė vietoj šv. Rašto skaito „Šauniojo kareivio Šveiko“ nuotykius. Gera knyga. Tik jos vienos mažoka. Būtų gerai dar ir vieną kitą istorinę knygą perskaityti, vieną kitą filosofijos veikalą, šv. Raštą ir net Konstituciją. Ir pabandyti žinias įgyvendinti praktiškai.