Pasiklydę būtajame laike, arba drakonas mirė – tegyvuoja drakonas? (43)

Publikuota: 2021-02-03 Kategorija: Politika
Pasiklydę būtajame laike, arba drakonas mirė – tegyvuoja drakonas?
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Santykis su istorine atmintimi yra labai sudėtingas. Ir paskutinieji įvykiai pasaulyje bei mūsų ramiame provincijos mieste suteikia progą vėl ir vėl apgalvoti šv. Jono Pauliaus II vieną genealių frazių: „Skaitykite laikmečio ženklus“.

Ir skaitant juos darosi niūru, keista. Prisipažinsiu, kai kurių dalykų nesuprantu. Ir tai, kas šiomis dienomis vyksta mūsų rajone, liūdnai primena seną filmuką, kuriame pasakojama, kaip didvyriai, nugalėję drakoną, vėliau pamažu virsdavo... drakonais, kuriuos vėl kažkam reikdavo nugalėti.

Prieš keletą savaičių žiūrėjau (ir ne kartą) Aleksiejaus Navalno filmą apie Rusijos prezidento rūmus. Sukrėtė savo absurdu. Kam normaliam, sveiko proto žmogui reikalingi rūmai, kuriuose be žemėlapio ir pasiklysti galima. Kam senstančiam diedeliui visi tie kazino, striptizo stulpai, akvadiskoteka, per pastarąsias savaites atskleidusi rusų tautos kūrybinį potencialą pašiepiančioms dainelėms. Ir, žinoma, visos šitos mažos karalystės caro skeptras – tualeto šepetėlis, kurį jo liaudis vadina „joršik“ už maždaug 700 Eur. Vienoje iš gausybės „filosofo būdelių“, į kurias, tikėtina, „car vseja Rusi“ nė neužeis. Ir tai rodoma tautai, kurioje viduriniąją klase tas pats carius titulavo asmenis, uždirbančius 17 tūkst. rublių, arba maždaug 195 Eur. Kitaip sakant, vienas vidurinės klasės asmuo turi tris mėnesius nevalgyti, negerti ir, persiprašau dideliausiai, į tualetą nevaikščioti, kad uždirbtų va tam tualeto šepečiui?

Juokingiausia, kad tik nedidelę dalį tos šalies visuomenės jaudina paties caro rūmų egzistavimas. O ką? Iš baudžiavos taip ir neišlipę žmonės mąsto paprastai: jis caras, jam galima.

Ir tada akivaizdžiai išlenda rytietiško-vakarietiško mąstymo takoskyros. Mūsų visuomenė, ir ačiū Dievui, nesupranta, kam tie rūmai apskritai reikalingi. Kam žmogui didžiulis, kelių Monakų dydžio plotas, kurio jis niekada neapeis. Kol tie rūmai statomi, kalbama, kad caras juose lankėsi tris ar keturis kartus. Kas čia? Megalomaniška senelio prieglauda?

Štai neseniai radau dar vieną tenykštės visuomenės mąstymo šedevrą: žurnalistinį tyrimą apie „Ekstrasensų mūšius“ (beje, kažkodėl ir pas mus rodomus). Ten žurnalistas demaskavo visą plejadą tokių mūšių nugalėtojų, kurie atvirai prisipažino, kad visas kelias į aiškeriagystės olimpiados prizininkų trejetą buvo nuklotas pinigais ir pasakinėjimais. Visgi ne tai baisiausia. Baisiausia žmoniių sąmonės stereotipai. Tie tyrėjai nunešė vienai ekstrasensei-nugalėtojai tris nuotraukas, prašydami parinkti vyrą panelei. Vienoje nuotraukoje – sukčius alfonsas, antroje – pedofilas maniakas, o trečioje – tuometinis Islandijos prezidentas (mokslų daktaras, laimingas penkių vaikučių tėtis), tik nufotografuotas futbolo stadione, sergantis už savo šalies nacionalinę rinktinę. Tik penkis kartus teista aiškeriagė (teistumai susiję su vagystėmis ir narkotikų platinimu), rėžianti savo tiesas visuomenei, alfonsą įvardino gyydytoju, maniaką – labai geru žmogumi. O Islandijos prezidentą... ar tai mechaniku, ar tai santechniku, nevengiančiu alkoholio. Supratimas toks: jei žmogus žiūri futbolą stadione, tai jis alkašas. O jei tupi rūmuose, tai ką, kilmingas dvariškis?

Rytų žmonės stengiasi savo įvaizdžiui. Vakarietis prezidentas neįsivaizduojamas Putino rūmuose. Kaip ir Putinas paprastų sirgalių minioje. Tušti ir priplėkę dėl statybos klaidų, rūmai jiems ne XIX a. pradžios, o galios ir jėgos simbolis. Ir tai visiškai nekeista keista toje valstybėje, kurios kosmonautai eina skolintis pavalgyti pas „amerikosus“, ir, atleiskite, nusilengvinti į amerikiečių tualetą. Nes „vperedi planety vsej“ taip ir nesugebėjo nusiųsti krovininės raketos su maistu, o tualetas tarptautinės kosminės stoties „Zvezda“ modulyje užsikišo. Laimė, kad stotis tarptautinė, nes jei būtų tik sovietinė, tai kosmonautai būtų iš bado užsilenkę.

Galėjome pasikasyti savimeilę sau, kad labai toli pažengėm nuo savo rytinės kaimynės. Bet tik iki penktadienio. Kai vyko farsas dėl Rokiškio krašto garbės piliečio vardo teikimo Leonui Jankauskiu. Kuris ir priminė tą drakonas mirė, tegyvuoja drakonas. Kaip toje senoje Atgimimo laikų dainoje, „pabudome, o dvasioje dar pasilikom elgetos“. Labiausiai šioje situacijoje gaila paties L. Jankausko. Kuriam pakako drąsos vaikyti kolūkių pirmininkus, bet neužteko drąsos išeiti ir pasakyti: Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – ne vieno lyderio, ne grupelės žmonių, o visos Lietuvos pasiekimas. Suprantama, kodėl nepasakys. Nes malonu kasmet būti prisimintam, apdovanotam.

Deja, po penktadienio rajono tarybos posėdžio kyla miglotų įtarimų, kad patekome į istorijos prakeiksmą, apie kurį mums kitados pasakojo vienas šaunus profesorius, Lietuvos kariuomenės kūrėjas, savanoris. Jis mums, būsimiesiems naujaamžistams, dėstė apie XX a. istorijos šaltinius ir jų kritiką. Viena iš šaltinių rūšių yra memuarai, liaudiškai kalbant, atsiminimai. Tai štai, lyginant to paties asmens prisiminimų atskirus leidimus, aiškėja su metais vis labiau augantis noras, kaip čia mandagiau pasakius, padidinti savo nuopelnus. Šis prakeiksmas mums buvo iliustruotas vieno sovietinio veikėjo pavyzdžiu, kur paprastas arklinis vežimas, vadeliojamas pastotę atliekančio valstiečio su keliomis dėžėmis kondensuoto pieno, per tris atsiminimų leidimus evoliucionavo iki... kondensuoto pieno ešelono. Arba kitas „topinis“ atsiminimų pavyzdys – kai sovietmečiu garsus revoliucionierius (dabar – Juodupės žudynių budelis) Steponas Talius Panemunėlio vidurinės mokyklos moksleiviams apie savo partizaninę veiklą pasakojo maždaug taip: „Šliaužėm mes ledu, o paskui pasislėpėme rugiuose“. Jei seni komuniagos skiesdami apie savo nuopelnus niekuo nerizikavo (niekas jų atsiminimų neskaitė), tai štai dabartiniams veikėjams su nuopelnais ir panegirikomis derėtų būti atsargesniems.

Kodėl? Nes nuo Atgimimo praėjo tik trisdešimt metų. Kitaip sakant, tiems, kam tada buvo dešimt, kaip man, dabar – keturiasdešimt. Tiems, kam tada keturiasdešimt – septyniasdešimt. Absoliuti dauguma tų dienų liudininkų yra visiškai šviesaus proto ir puikios atminties. Juo labiau, kad Atgimimas, kaip bežiūrėkime, ir vyresniųjų, ir mano kartos žmonių galvose yra vienas didžiausių istorinių įvykių. Todėl nenuostabu, kad jis puikiai įsimintas. Be to, jų pasakojimus nesunkiai galima patikrinti ir papildyti istorinių šaltinių medžiaga. Juk rankraščiai – nedega.

Vos ne penktadalis rajono tarybos yra istorikai, kuriems šaltinių tikrinimas turėtų būti duonytė kasdienė, jų darbo alfa ir omega. Tik, deja, informacijos tikrinimas, kaip ne kartą teko įsitikinti, nėra stiprioji mūsų rajono tarybos istorikų pusė. Nuo žodžio suvis. Praktikoje jau buvo atvejų, kai sprendimus mūsų patriotai priėmė net nepasivarginę išsaiškinti tikrosios padėties, pasikliaudami tuo, ką jiems papasakojo viena iš suinteresuotųjų pusių (konservatoriai puikiai žino, apie ką aš kalbu). Su šaltinių patikra buvo susimauta ir dabar. Kodėl? Tikriname šaltinius grynai kiekybiniu metodu. Štai jei imtume tyrinėti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Rokiškio iniciatyvinės grupės istoriją, pirmuoju straipsniu, nuo ko galima pradėti šį darbą, būtų Valiaus Kazlausko! straipsnis „Rokiškėnai kelyje į Nepriklausomybę“ https://www.muziejusrokiskyje.lt/apie-muzieju/ekspedicijos-tyrimai/rokiskenai-kelyje-i-nepriklausomybe

). Kelis kartus perskaičiau šią Atgimimo įvykių Rokiškyje chronologiją. Straipsnis gausus datų, detalių, ir... pavardžių. L. Jankausko pavardę randame keliose vietose: „Šį archyvą Rokiškio krašto muziejui perdavė buvęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Rokiškio rajono tarybos pirmininkas Leonas Jankauskas.“ Kita vieta, kur jis paminėtas: „Didysis sprogimas – liepos 9 d. Vilniuje Vingio parke Sąjūdžio iniciatyvinės grupės surengtas mitingas, kuriame dalyvavo ir rokiškėnai A. Kuolas, R. Tička, V. Maselis, I. ir N. Ratkai, L. Jankauskas Šiame mitinge suplevėsavo A. Kuolo pasiūta tautinė vėliava“. Atrodytų lyg ir svaru. Jei ne vienas bet... Tame mitinge dalyvavo daugiau nei 100 tūkst. žmonių. Ir sunkiai tikėtina, kad jame dalyvavo tik šie išvardinti rokiškėnai. Būti vienam iš šimto tūkstančių, tikriausiai per mažas motyvas pelnyti garbės piliečio titulą?

Šiame straipsnyje minimas kitas dalykas, ką mums vertėtų įsidėmėti ateičiai: 1988 m. rugsėjo 9 d. Rokiškyje buvo surengtas pirmasis Sąjūdžio mitingas, kuriame dalyvavo daugiau nei 10 tūkst. žmonių, arba ketvirtadalis visų rajono gyventojų. Kodėl šis skaičius svarbus? Tai auditorija, liudininkai, apie kurių istorinę atmintį kalbame.

Kalbant apie Baltijos kelią, tame straipsnyje parašyta va tiek: „1989 rugpjūčio 23 d. „Baltijos kelio“ akcijoje dalyvavo didžiulis būrys rokiškėnų, vykusių autobusais ir asmeniniu transportu. 33 autobusų kolona pajudėjo iš autobusų stoties. “Baltijos kelio“ akcijos metu rokiškėnų stovėjimo vietoje buvo pastatyti du mediniai kryžiai.“ L.Jankausko vardas straipsnyje atsiranda tik: „1989 ruduo. Pirmasis kandidatas į LTSR Aikščiausiąją Tarybą įregistruotas respublikoje – Rokiškio rinkiminėje apygardoje Nr. 102 Kazimieras Uoka, tuometinis TSRS Aukščiausios Tarybos ir TSRS liaudies deputatas. Kandidato patikėtiniai L. Jankauskas ir I. Ratkienė.“

Štai ir viskas, ką apie L. Jankausko veiklą galima rasti jo paties bendražygio Valiaus Kazlausko parengtame straipsnyje. Kur tie grandioziniai nuopelnai, verti garbės piliečio titulo? Jei apžvalginiame straipsnyje tas žmogus viso labo paminėtas tris kartus?

O kas parašyta dabartiniame teikime rajono tarybai (šaltinis: http://old.rokiskis.lt/lt/e-demokratija/posedziai/tarybos--posedis_128/questions/2779.html)? „1989 m. rugpjūčio 23 d., „Baltijos kelio“ akcijos metu vadovavo rokiškėnų delegacijai. Nuo 1990 m. buvo renkamas Rokiškio rajono Sąjūdžio tarybos pirmininku. Užimant šias pareigas, daug energijos atidavė, skleisdamas visuomenei nepriklausomybės idėjas, organizuodamas piketus prie sovietinių represinių struktūrų objektų, ieškodamas galimybių jaunuoliams išvengti tarnybos sovietinėje armijoje“. Išverskime į žmonių kalbą: konkreti veikla kur? Stengėsi, darė, organizavo? Tą darė daugelis tuometinių Sąjūdžio narių. Toliau, dar gražiau: „1990 m. Kovo 11-ąją atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvos valstybines institucijas, ypatingai muitinės ir krašto apsaugos“. Noro patyrinėti šitą reikalą detaliau įplieskė ir Valiaus Kazlausko pasisakymas rajono taryboje, kur L. Jankauskas tapo jau ne muitinės, o pasienio užkardos kūrėju (ar tai tik lapsus lingua? Muitinė ir Valstybinė sienos apsaugos tarnyba yra giminingos, bet skirtingos organizacijos). Ir vėlgi neatsargiai pamirštama, kad dar yra likę gyvi amžininkai. Rokiškio rajono pasieniečiai labai aktyvūs, organizuoja reguliarius susitikimus. Ir kažkodėl nė viename pastarųjų susitikimų (o susitikimų nuotraukos yra) L. Jankausko nebuvo. Užtenka poros skambučių imti ir patikrinti tą indėlį. Išvados kokios? Gerai, galbūt nuotraukos ir liudininkai meluoja? Tai tada galbūt yra kažkokie kiti tos aktyvios veiklos įrodymai: narystė institucijoje, dokumentai, paminėjimai kituose šaltiniuose? Juolab, kad tiek Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, tiek pasienio apsaugos tarnyba dėl jų specifinės funkcijos turi labai aiškią struktūrą, ten viskas aiškiai fiksuota. Specialistai pečiais gūžčioja: kaip gali „civiliokas“ kurti tuometinės Pasienio apsaugos tarnybos, kuri nuo sukūrimo 1990 m. lapkritį iki 1994 m. buvo Krašto apsaugos departamento jurisdikicjoje, užkardą? Galbūt kažkiek padėjo: gal pasiūlė įrangos, rekomendavo į tarnybą kažkokius žmones? Bet tuomet taip ir reikia rašyti, o ne „kūrė“.

Ir va tokiais „baltais siūlais“ sudaigstytas visas tekstas. Aš nesuprantu vieno – kodėl bendražygiai iš L. Jankausko bando padaryti „riažennyj“, apkabinėti, kaip čia mandagiau pasakius, įtarimą keliančiais, net labai paviršutiniškos šaltinių kritikos neatlaikančiais epitetais? Kodėl už ausų iki garbės piliečio bandoma pritempti jo nuopelnus? Kodėl iš garbingo, tikrai nemažai dirbusio visuomenės labui žmogaus bandoma nulipdyti, atleiskite, Brežnevą? Negi tikimasi, kad niekas neskaitys, nematys, nepatikrins? Kodėl tokių dokumentų rengėjai taip negerbia savo rajono žmonių, kad laiko juos kvailiais? Drakonas mirė, tegyvuoja toks pat, tik kitos spalvos drakonas?

Tikėtasi, kad tai praeis lengvai ir nepastebimai? O ką, ir beveik pavyko. Nes užuot grąžintas autoriui taisyti, šis teikimas sėkmingai atsidūrė rajono tarybos posėdyje. Suprantu, kad rajono savivaldybėje nėra daug kompetetingų žmonių, kurie gebėtų patikrinti, kas pakišama jiems po nosimi. Be to, tarybos klausimų dokumentus skaitome tik keli entuziastai. Rajono visuomenė jau seniai prarado dėmesį ir interesą politika. Kodėl?

Grupė žmonių, save vadinančių patriotais, monopolizavusių šį vardą, Dijanos Meškauskienės lūpomis aiškiai įvardija „Nesutinku, kad Sąjūdis buvo visa Lietuva“. Ačiū Dievui, kad jiems užteko drąsos po trisdešimties metų aiškiai pasakyti tai. Kad buvo grupelė dievų ir išrinktųjų, o ketvirtadaliui rajono žmonių (mažų mažiausiai) teko tik masuotės, fono, dekoracijos ir gyvojo skydo nuo KGB  „kalbančiosioms galvoms“ vaidmuo. Kur mes tai jau girdėjome? Kaip ir kitą neatsargiai posėdyje mesteltą frazę: apie „sąjūdiečių“ susirinkimą kažkokioje stovykloje ir sprendimą, kas turi būti apdovanotas. Kur mes jau girdėjome apie pirteles? Ar tik ne prieš tuos tolimus trisdešimt metų? Ar tik ne prieš pirteles, rūmus ir komuniagų medžiokles ir kovojo L. Jankauskas (o kovojo jis aktyviai ir be kompromisų, beje). Štai ir vėl: drakonas mirė, bet jo nugalėtojai vėl „reikalus tvarko“ išrinktųjų tarpe, drakono urve?

O juk Sąjūdis tuo ir buvo unikalus, kad jis nesiekė lyderystės, titulų, apdovanojimų. Netgi Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vadovas Vytautas Landsbergis greta gausių savo titulų nenaudoja šio. Kodėl? Nes Sąjūdis, nepaisanto to, ką dabar kalbėtų patrioto etiketes užsikabinusi grupelė, buvo visa Lietuva. Ir buvo dirbama ne medaliui, ne apdovanojimams, ne asmeninei garbei. Bent jau tuo tikėta.

Tai didžiulė tautos valia, drąsa, laisvės troškimas, virtęs šimtais tūkstančių mažų drąsos žygdarbių iškovojo Lietuvai nepriklausomybę. Ir didžiausias apdovanojimas tai didelei, plačiai miniai nuo Kultūros centro iki pašto, tiems ilgiems Baltijos kelio kilometrams, kuriuose stovėjome, tiems vaikinams, deginusiems pionierių kaklaraiščius ar vyrams, pakabinusiems karinius bilietus ant barikadų, supusių parlamentą, yra laisva mūsų valstybė. Kurią kiekvienas kuriame ne pernykščiais nuopelnais, kuriuos palikime istorijai ir atminčiai, o šiandien.

Ir nustokime šviesų tų didingų dienų atminimą teršti garbėtroška, asmeninėmis ambicijomis, įvertinimais ir neįvertinimais. Nustokime Sąjūdžio vardą tampyti pagal savo įgeidžius ir sugedimo laipsnį. Nustokime svaigti apie apdovanojimus ir paminklus. Net jei pastatytume brangiausią ir didžiausią paminklą Sąjūdžiui, juo neperteiksime to nuostabaus reiškinio didybės. Tik parodysime savo kvailumą, menkumą ir ribotumą. Paminklas Sąjūdžiui niekuo nesiskirs nuo Rusijos caro rūmų. Toks pat būtasis laikas ne laiku ir ne vietoje.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video