Padėkokime vieni kitiems. Arba vienos senos beretės istorija (10)

Publikuota: 2020-02-15 Kategorija: Politika
Padėkokime vieni kitiems. Arba vienos senos beretės istorija
„Rokiškio Sirena“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Sausio 13-oji. Vasario 16-oji. Kovo 11-oji. Tėvynės meilės triptikas. Eilėraštukai, gėlės, kapų lankymas. Cepelinų spalvos dangus, ir cepelinų spalvos linksmumo šventė. Į kurią vėl rinksis saujelė „etatinių“ patriotų, kurių kai kuriems tėvynės meilė, trispalvė atlape tapo savotišku „prekės ženklu“. Kitiems neįdomu: nes šventė ne jiems, ir ne apie juos.

Liūdna ši šventė. Formuojamo rajono biudžeto akivaizdoje. Kuriame beglobiams gyvūnėliams skiriama 10 tūkst. Eur, o visoms rajono bažnyčioms... 15 tūkst.
Kur rajono politikai vis dar bando gyventi „paniatkėmis“: kitados nusuko skolą autobusų parkui, dabar iš kailio išsiners ieškodami priežasčių, kodėl jos nereikia atiduoti. Suma nemaža: 258 tūkst. Eur. Beveik milijonas litų. Ką tai reiškia? Tai ne pelnas, tai valstybinės įstaigos negautos pajamos. Tai nekelti atlyginimai autobusų vairuotojams, neatnaujintos mašinos. Kai 1997-2003 m. studijavau Vilniuje, daugelis mano kursiokų, kilusių iš Utenos, Molėtų rajonų, vis taikydavosi važiuoti mūsų autobuso parko maršrutais. Tokie modernūs ir nauji tada atrodė autobusai... Jie ir dabar dar tie patys tebevažinėja. Ir modernūs nebeatrodo. Ir važiuoti jais, rokiškėnų pakrikštytais „agurkais“, „daržinėmis“, kažkaip nebesinori. Kitados, 2005-aisiais nusipirkau automobilį, kurio valstybinis numeris BOP 409. Mano pusbrolis vairavo tarpmiestinį autobusą, kurio numeris... BOP 407. Mano mašina jau seniai atsidūrė laužyne, o autobusas, perfrazuojant eilėraštį, Lietuvos keliais tebevažinėja dar vis.
Kas ką apgavo? Apgauti liko rajono žmonės, autobusų parko darbuotojai, keleiviai.  Jei autobusų parkas būtų privati įmonė, tai jis tokiems užsakovams, dovanokit, į snukį spjautų. O rajono taryboje demonstruoti gūdžių devyniasdešimtųjų „paniatkių“ kultūrą, yra lygis? Juk audito tarnyba pasakė aiškiai: paslaugos atliktos ir už jas nesumokėta.
Liūdna ši šventė ir dėl kitų priežasčių. Rajono taryboje galima keliolika minučių rimtais veidais svaigti apie dovaną iš Kinijos – vazą: kur ji turi būti užpajamuota ir kur saugoma. Ir toje pačioje taryboje drioksteli: dėl nesutvarkytų dokumentų viena rajono įstaiga, dovanokit, prašiko 57 tūkst. Eur. Suma buvo dvigubai didesnė, teismuose pavyko ją sumažinti. Kieno įstaiga? Savivaldybės. T. y. visų mūsų.
Toliau – dar gražiau. Centrinė projektų valdymo agentūra pareikalavo sugrąžinti garsųjį „Žaliosios“ avansą – 100 tūkst. Eur. Ir kad toliau nebesinorėtų tokius „džiaukus mėtyti“, dar ir baudą įsegė: kone ketvirtadalį sumos. Meras už galvos griebiasi: kiek dar tokių, atsiprašant, „minų“, po rajono pamatais pridėliojo buvusios valdžios? Pradeda lįsti: senos skolos, senos nuodėmės. 124 tūkst. Eur: pakaktų ir bažnyčioms, ir gyvūnėliams. O jie paprasčiausiai, dovanokit, prašikti.
Ir šitie pinigai nėra niekieno. Jie – mūsų. Jie tų, kurie iš savo mažyčių atlyginimų kantriai moka mokesčius. 2019 m. trečiojo ketvirčio vidutinis atlyginimas rajone neto, kitaip sakant, „į rankas“, Statistikos departamento duomenimis – 660 Eur. Kažkas gauna daugiau, kažkas ženkliai mažiau. 34 vieta Lietuvoje. Vadinasi, Rokiškis yra 34-asis pasirinkimas tam, kuris galvoja kurtis Lietuvoje.
Ką reiškia toks atlyginimas? Kad žmogus, ypač turintis šeimą, balansuoja ant išgyvenimo ribos. Jis su nuostaba žiūri į žemdirbių streiką, kai jie suka ratus šimtus tūkstančių kainuojančiais fendais. O šitam vidutiniam statistiniam rokiškėnui nusipirkti batus už 30 Eur yra iššūkis. Toks vidutinis statistinis rajono žmogus nevaikšto po kavines, neperka gėlių, vaikšto tik į nemokamus renginius. Ir šaldytuvą perka lizingu. Ir važinėja jis senu kibiriuku ne todėl, kad labai nori piktybiškai teršti aplinką. Nenori. Bet kitokie – neįperkami.
Todėl ir smulkiam bei vidutiniam verslui sunku: juk jis paprastai eina paskui žmogaus pajamas. Pasižiūrėkit, kiek išnyko įdomių verslų?
Mūsų miestas mažas. Jame – daug istorijų „ne spaudai“. Tai štai, vienos gana turtingos, bet vaikų nelepinančios rajono šeimos atžala įsidarbino vienoje didesnių rajono įmonių. Kelis pirmuosius mėnesius vaikinukas džiaugėsi savo darbu. Kadangi gyveno tėvelių užantyje, tai dirbdamas susitaupė automobiliukui, tokiam flinstounomobiliui už tūkstantį eurų, kokiais ir važinėja dauguma rajono vairuotojų. Susirado merginą. Atrodytų, kas gali būti gražiau? Žinoma, jauna pora nusprendė pradėti gyventi atskirą ir savarankišką gyvenimą. O čia ir prasidėjo... Paaiškėjo, kad išsinuomoti ir išlaikyti būstą bei išlaikyti automobiliuką dviems dirbantiems žmonėms – ganėtinai sunki užduotis. O ką bekalbėti apie būsimas vestuves, tolesnį šeimos planavimą. Automobiliukas surado naujus šeimininkus. Už gautus pinigus jaunuoliai nusipirko lagaminus ir lėktuvo bilietus...
Kažkada vieno rajono mero klausiau, kiek kainuoja jo gyvybė? Tada kainavo tūkstantį litų – tokia buvo reanimacijos skyriaus slaugytojos alga. Kiek uždirba medikas, policijos pareigūnas, ugniagesys? Nuo kurių žinių, kompetencijos priklauso mūsų gyvybė, sveikata, turtas?  Kiek uždirba mokytojas, autobuso vairuotojas, įmonės darbininkas? Tai šie žmonės, dirbantys už mažas algas sunkų įtemptą, pavojingą darbą, yra tikroji mūsų rajono žemės druska. Tai jų kantraus darbo dėka šituos trisdešimt metų valstybė lėtai stojosi ant kojų. Jie nestreikavo, nereikalavo, netrankė durų. Ką reiškia mažos algos šiandien? Mažas pensijas rytoj. Tie žmonės kantriu kasdieniu darbu, aukodami ir savo dabartį, ir ateitį, kūrė šitą valstybę, statė ją ant kojų. Todėl Vasario 16-osios proga padėkokime savo draugams, kaimynams už tai, kad šiandien ją turime. Kad turime, ką švęsti.
Man bjauru ir pikta, kai kalbama apie emigrantų sugrąžinimo vajus: informacines kampanijas, tinklalapius. Ne apie tai reikia galvoti. Reikia galvoti, kaip išsaugoti dar čia esančius žmones. Čia dirbančius, čia mokančius mokesčius, čia gimdančius ir auginančius vaikus, čia atsidariusius savo įmones.  Ar jūs paklausėte, kas kelintas dirbantis žmogus turi santaupų? Ar suvokiate, kad jam iššūkis nusipirkti ne tik netaršų automobilį, bet ir, dovanokit, netaršius batus? Kol šitai nesuvokiama, emgiracijos srauto jokiais tinklalapiais ir šūkiais nesustabdysim, o mūsų regionų politika bus tik popierinių tezių rinkinys ir nauji asfaltuoti keliai liks keliais į niekur.
Pirmiausia reikia padėkoti kiekvienam, kuris čia lieka. Kuris čia savo darbu, pastangomis kuria valstybę. Tai jų dėka gyvas šis rajonas. Atminkite, kad pastatai, keliai, aikštės, įmonės be žmonių – tuščios. Kad kiekvienas mūsų atlieka sunkią kasdienę tėvynės meilės pareigą: dirbame, mokame mokesčius, giname savo valstybę. Atliekame kur kas sunkesnę pareigą, nei keliskart metuose papozuoti prie vėliavos ar paminklo. Ar mes mažesni patriotai?
Man Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios simbolis – ne paminklai, ne kalbos, ne trispalviai šalikėliai. Tai mano vyro, kario savanorio, beretė spintoje. Dėvėta nuo 1998-ųjų, kitados tamsiai bordinė, dabar jau gerokai išblukusi. Nuo saulės, vėjo, lietaus, mačiusi ne vienerias pratybas ir rikiuotes. Ji nubluko ne per dieną, o per ilgus kantraus darbo, pareigos ir pastangų metus. Kiekvienas mūsų rajono žmogus turi panašų pasiaukojimo bendrajam gėriui, kurį vadiname valstybe, ženklą: baltą mediko chalatą, sunkius ugniagesio batus, ryškiaspalvę policininko liemenę, benzinu prakvipusią vairuotojo striukę,  gerokai nebenaują kunigo sutaną, numintus kario kerzinius batus. Nesakykime garsių kalbų, seniai mintinai žinomų eilėraščių apie tėvynės meilę. Tiesiog padėkokime vieni kitiems už kantrų, pasiaukojantį darbą. Bendros mūsų ateities labui.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video