Nebaidytų idiotų kraštas-14: viešųjų ryšių spindesys ir siaubas, arba čiukčia ne skaitytojas, čiukčia – rašytojas (16)

Publikuota: 2021-08-25 Kategorija: Politika
Nebaidytų idiotų kraštas-14: viešųjų ryšių spindesys ir siaubas, arba čiukčia ne skaitytojas, čiukčia – rašytojas
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Taip jau susiklostė, kad visuomenė nuolatos ieško stabų. Figūrų ar reiškinių, kurių išsigalvotai visagalybei imame, kartais ir patys to nepastebėdami, lenktis ir tarnauti. Ir nejučia pastebime, kad priemonės tampa tiek svarbesnės už tikslus, kad kartais tuos tikslus visiškai pametame. Pastaruoju metu šalyje nutiko keletas įdomių įvykių, kurie kaip tik ir apnuogino pačių susigalvotą viešųjų ryšių pasaulėlį.

Viešieji ryšiai – anokia čia naujiena. Dar senovės valdovai turėjo šauklius, kurie miestų aikštėse skelbė įstatymus ir mirties nuosprendžius. Viduramžiais, be jau minėtųjų šauklių, kunigaikštukai beigi grafai visokie klajojantiems menestreliams ir trubadūrams į kišenę įkišdavo ne vieną auksinį, norėdami, kad šlovė apie jų valdymą pasklistų kuo plačiau. O konkurentų menestrelius, menkinančius jo galią, gaudė. Ir su dezinformacija kovojo paprastai, bet efektyviai: čiulbuonėlis, priplūktas lazdomis ir užpjudytas šunimis, galėjo lengviau atsikvėpti – jis lengvai išsisuko. Tuos, kuriems išsisukti nepavykdavo, paprastai kardavo. Ne išimtis ir naujausieji laikai. Dar I Pasaulinio karo metu manyta, kad kuopa poetų efektyvesnė už kuopą karių. Sovietams okupavus Lietuvą, kaip juokavo rašytojas Juozas Baltušis, grindų tiek nebuvo, kiek atsirado pogrindininkų. Juk ne veltui Salomėja Nėris rašė odę Stalinui ir važiavo parvežti jo saulės. Ačiū Viešpačiui, Vilnius netrukus atsisveikins su Petro Cvirkos paminklu. Metas pagalvoti, ar ir Rokiškiui nevertėtų pervadinti gatvės. Nes, kaip tikras komunarų kraštas pasitinkame svečius: iškaba „P. Cvirkos gatvė“ – pirmoji po Rokiškio ženklo.

Tačiau balandžių apdergtas paminklas krūmyno, išdidžiai skveru vadinamo, viduryje ar gatvės lentelė – tik nemalonūs, akį badantis anachronizmai.

Viešieji ryšiai turi ir kitą nemalonią sritį: vadinamąją „canceling“ kultūrą. Kai tam tikri žmonės, kurių pažiūros neatitinka dominuojančiųjų, švelniai tariant, bandomi eliminuoti iš visuomeninio gyvenimo, ar bent jau apsimetama, kad jų nepastebima.

Kartu konstruojant ir dirbtinę, konstruotojams palankią, virtualybę. Kuri su realybe turi mažai ką bendro. Tai ir yra vienas didžiausių viešųjų ryšių trūkumų. Čia kaip užglaistyti seno pastato fasadą, atsisakius sutvirtinti pamatus, laikančiąsias konstrukcijas ir uždėti stogą. Iš toli atrodo gražiai, kol po didesnės audros iš tokios „renovacijos“ lieka griuvėsių krūva.

Bandymo nucancelinti nebenucancelinamą pavyzdys – profesoriaus Igno Vėgėlės sveikinimo kalba Advokatų visuotiniame susirinkime. Kai mūsų miela dvaro žiniasklaida užsiima „be abejo svarbiais žurnalistiniais tyrimais“, tokiais, kaip pavyzdžiui, ar stačiatikė mergelė, kuri visuomenėje žinoma tuo, kad savo vyreliui įstatė ragelius su jo draugeliu, o po to už to draugelio ištekėjo, gali būti kataliko krikšto mama, nenuostabu, kad ji „nepastebėjo“ kalbos, kuri internetu nuūžė kaip virusas. Jau vien pirmąją dieną ji buvo peržiūrėta daugiau nei 660 tūkst. kartų. Kai dramblio kambaryje jau apeiti nebeišėjo, po dienos kitos jau liko imtis įprastos „melžėjos laiško į Smolnį“ taktikos: neviešintą kalbą imta kritikuoti. Žodžiu, čia kaip sename sovietiniame anekdote. Kai Izios klausia, kodėl jis nemėgsta bitlų, nors jų nė negirdėjo, Izia atšauna: „O va ir girdėjau. Sara man padainavo“. Niekas nesako, kad pono Vėgėlės kalba yra antrasis Šventas Raštas. Yra nemažai teiginių, su kuriais galima ir nesutikti, ir ginčytis. Pagaliau, profesorius, kaip ir kiekvienas asmuo, nėra pinigas, kuris visiems patiktų. Tačiau politikų atsakas į jo kalbas verčia griebtis už galvos. Ministrų argumentai, pasiskolinti iš reklamos apie, dovanokite, laisvinamuosius „oj kaip nelaiku“, arba prielaidos, kad šis žmogus suks į politiką, oj kaip negroja. Tokia politikų-bukulaurų reakcija – puikus pavyzdys, iliustruojantis, kodėl iš mūsų gyvenimo išnyko toks reiškinys, kaip politinė diskusija. Netgi aukščiausio rango politikai (o ministrai turėtų būti tokie) nebemoka argumentuoti, diskutuoti apie idėjas. Kai nemokama diskutuoti apie idėjas, lieka argumentai „ad hominem“: profesorius suks į politiką. O ką, negalima? Ar be bukulaurių ir balbataičių leidimų į politiką eiti nebegalima? O pagaliau, nuo kada „ėjimas į politiką“ yra kažin kokia blogybė? Atvirkščiai, politikai dabar kaip niekad reikia stiprių politikų.

Profesoriaus I. Vėgėlės kalba užgožė vieną esminių įvykių. Į Vidaus reikalų ministeriją metama sunkioji artilerija. Prieš gerą savaitę patyliukais išėjo ministrės Agnės Bilotaitės atstovė spaudai. „Neiškentė vargšelė“, – ironizavo lietuviškoji feisbuko visuomenė. Tačiau pražiūrėti buvo kai kurie esminiai dalykai. Į laisvą vietą atėjo prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja Dalia Ulbinaitė. Tokio rango politikai, kaip ponia Ulbinaitė, paprastai spaudos atstovais nedirba. Niekada šimtu procentų tiksliai negalėsime sužinoti, kaip yra iš tikrųjų, tačiau galima daryti prielaidą, kad šis paskyrimas, kartu su ketvirtojo viceministro pareigybės patvirtinimu, iš esmės reiškia bandymą stiprinti Vidaus reikalų ministeriją. Kad ponia ministrė balbataitė yra viena silpniausių Vyriausybės grandžių, aišku ne tik opozicijai, bet ir jos partijos kolegoms. Tačiau apie būtinybę keisti ministrę prabilęs konservatorius Audrius Ažubalis greitai nutilo. Nors jis tik įgarsino, kas šiaip jau visiems yra aišku. Tačiau savo noru pakeisti ministrę konservatoriams „ne fasonas“: kaip gi čia labiausiai neklystanti Lietuvos partija pripažins suklydusi? Ką galima padaryti esamoje situacijoje, kad ir ministrė liktų valdžioje, ir ministerija imtų efektyviau veikti, ypač dabartinėmis sudėtingomis aplinkybėmis? Teisingai, padaryti kad svita vaidintų karalių: ministrė kurtų vadovo regimybę – susitikinėtų su kolegomis, rengtų balbatavimo konferencijas žiniasklaidai, o sprendimus priimtų ir darbą organizuotų kiti. Ar gali taip būti? Jei schema suveiks teisingai, vadinasi, to niekada nesužinosime. O jei sužinosime, vadinasi, kad jiems nepavyko.

Kitas triukas, kuris, jau dabar akivaizdu, kad nepavyko, yra galimybių pasas. Kur didžiosios problemos? Pirmiausia, čia tikslas supainiotas su priemonėmis. Ir priemonei – galimybių pasui – suteikta daug didesnis prioritetas, nei tikslo siekimui – visuomenės skiepijimuisi.

Kodėl taip sakau? Pirmiausia, faktas kaip blynas: praėjus dviem savaitėms nuo visuomenės gąsdinimo pradžios, pasiskiepijo viso labo 58 proc. visuomenės. Ką visa tai reiškia? Kad bauginimas, kuris ir buvo esminė galimybių paso savybė, nesuveikė. Visuomenė nepuolė skiepytis didžiuliais tempais. Atvirkščiai, pradžioje stebėtas kiek didesnis noras skiepytis jau grįžta į ankstesnį tempą: po porą procentų per savaitę.

Kodėl taip yra? Priežastis paprasta – užsižaidę galimybių pasais, politikai, verslas, nuomonės formuotojai iš esmės neskiria dėmesio esmei – skiepijimui. Apie galimybių pasą rėkaujama ant kiekvieno kampo. O apie skiepijimą? Kas ragina visuomenę skiepytis?

Per savaitę aš raginimus skiepytis girdėjau tik iš tų, kuriuos mūsų buki įtakotukai a priori laikė kvailiais, kaltino nemeile mokslu, tamsa ir bukumu. Apie ką aš? Teisingai, mielieji. Apie dvasininkus. Vienintelės skiepų reklamos vietos dabar yra... bažnyčios ir tikinčiųjų bendruomenės, kurias dar prieš pusmetį mūsų buki influenseriai bandė supriešinti su mokslu. O mokslas beviltiškai tyli. Kai buvo išsidalintas beveik milijonas „pečiui už laisvę“ (https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/kone-milijonas-uz-nemokamai-sukurtos-koronaviruso-suvaldymo-kampanijos-sklaida.d?id=87580951) nutilo ir įtakotukai. O kam čiulbėti, jei už tai niekas nemoka? Palikime tai kunigams, kurie savo pareigą visuomenei ir Dievui atlieka už dyką. Bet juk skirtingai nuo mūsų politikų, kapelionas Virgnijus Veilentas ar Rokiškio dekanato dekanas Eimantas Novikas, Obelių klebonas ir Aleksandravėlės bei Kriaunų parapijų administratorius Laimonas Nedveckas nebijo kalbėti su žmonėmis. Dekanas juk irgi sekmadienį prieš garsiojo Martyno Levickio koncertą nepabijojo nekantriai muzikos laukiančią publiką patrukdyti kalba apie skiepų svarbą, sulaukti kritikos. Nepabijojo. Nors niekas jam už tai atlygio nesiūlo. O tie, kurie už tai gauna atlygį, kurių darbas su žmonėmis bendrauti, bijo. Todėl kur kas paprasčiau išvadinti liaudį tamsia, buka ir netikinčia mokslu. Iš tolo. Feisbuko postuose.

Ir niekam į kvailą galvą nešauna, kad labai baisioje visuomenėje gyvename, jei net 43 proc. jos narių, pagal įtakotukų logiką, ... netiki mokslu.

Jei ir toliau taip valdžia dirbs, tai netrukus iš tiesų netikinčiųjų mokslu skaičius pasieks va tokias aukštumas.  Dar keli metai nereformuotos švietimo sistemos ir epidemijos derinio, ir iš tiesų išauginsime pirmąją naujausiųjų laikų istorijoje dvasios beraščių kartą.

Bet mūsų kvailiausybės tai nekaso. Ji dabar žaidžia su savo kūdikiu – galimybių pasu. Kurį diegdama apsikvailino taip, kad, Viešpatie apsaugok ir apšviesk. Norėdama prigąsdinti nesiskiepijusius, ji de facto... nubaudė pasiskiepijusius. Kurių yra elementariai daugiau. Užuot koncentravusi dėmesį į skiepijimą, kvailiausybė užsiima popiergalių spausdinimu. Suvokit gi, diplomuotieji dundukai, kad jūsų uždavinys paskiepyti 42 proc., o ne apibilietuoti 58. Šitam niekam nereikalingam bilietavimui gaištamas laikas, energija, eikvojamos valstybės lėšos. Koks tikslas kamuoti pasiskiepijusius žmones? Kas baisiausia, keliamas gyventojų nepasitenkinimas. Jau pirmasis Registrų centro autobuso vizitas į Alytaus rajono savivaldybę parodė, kad tokie autobusai tėra drambliui ledinukas, o tiksliau – trauklapis numirėliui. Užtat didelė apkrova ir taip braškančiam valstybės valdymo aparatui.

Pagalvokit, kiek žmonių, pastangų ir laiko, kurie konvertuojami į lėšas, bus skirta galimybių pasų spausdinimui ir tikrinimui? Jei tiek laiko, pastangų ir lėšų būtų skirta skiepijimui, rezultatai būtų kitokie. Juk jei Kralikienei nesunku prie skiepobuso atėjusių žmonių paklausti, kodėl jie tik dabar skiepijasi, tai argi sunku valdžiai? Kodėl vietoj iššvaistytų lėšų reklamai, kurios skirtos de facto dvaro poetams, nebuvo galima anksčiau paleisti skiepobusų? Kodėl nebuvo galima surengti argumentuotų diskusijų apie skiepų privalumus ir trūkumus? O kam? Svarbu pagąsdinti. Ir spausdinant galimybių pasus, apsimesti, kad dirbama.

Kaip ir daugelis šių dienų vyriausybės sprendimų, taip ir galimybių paso diegimas vyksta pagal principą „pirma apsiskelbiau, tada pagalvojau“. Štai tikrinti galimybių pasus miesto transporte, kuriame dideli keleivių srautai ir jų tankumas, atsisakyta ne dėl to, kad ten virusas nesklinda. Nors iš tiesų tai pavojingesnė vieta užsikrėsti. O dėl to... kad patikrinti neįmanoma. O va tarpmiesčio autobusuose, kuriuose važiuoja mažiau žmonių, taigi ir patikrinti lyg ir būtų lengviau, galimybių pasas reikalingas. Logika, mielieji, kur? Ten pat, kur ir tveriant įvažiavimus į Rokiškį dviem policijos ekipažais. Ar mūsų ministrai nesuvokia, kad valstybė nepajėgi per likusias porą savaičių „apibilietuoti“ daugiau nei pusę šalies gyventojų. Ne paskiepyti, kad iš tiesų būtų mažinamas viruso plitimas. O „apibilietuoti“. Ir užsispyrusi, kaip ožys ant liepto, dar pakusijama įtakotukų, laikosi šventos savo teisybės, nors vienas Registrų centro autobusiuko vizitas į Alytaus rajoną parodė, kad iš jo naudos mažiau, nei sukelta erzelio.

O juk ne geriau ir tiems rajonams, kurie, kaip Rokiškis, turi Registrų centrus. Paprastas eksperimentas. Rugpjūčio 25 d. 11.26 val. užėjau į Registrų centro svetainę, kad užsiregistruočiau išankstinam vizitui dėl galimybių paso. Štai, duotuoju laiku, rugpjūčio 26 d. Buvo laisvos 10 vietų, 27 d. – laisvos 4 vietos, 30 d. – 11 vietų, 31 d. – 11 vietų. Rugsėjo 1-ąją skirta 13 vietų, 2-ąją – 13 vietų, 3-ąją – 11 vietų, 6-ąją – 12 vietų, 7-ąją – 13 vietų, 8-ąją – 13 vietų, 9-ąją – 14 vietų, 10-ąją – 12 vietų. Viso iki rugsėjo 13-osios galimybių pasui atspausdinti iš anksto galės užsiregistruoti 137 rajono gyventojai. Žinoma, dar lieka gyva eilė. Kiek spės. Suvokiat, kokios nuoptimizuotų valstybės institucijų galimybės?! Ir jei Kralikienė sugeba per 10 min. paskačiuoti Registrų centro resursus, tai kaip to nesugeba mūsų Vyriausybė? Va todėl ji ir kvailiausybė. O kvailiausybė nesugeba pagalvoti, kad gyvoje Registrų centro eilėje ankštame koridoriuke virusu apsidalinti daug paprasčiau, nei restorane ar prekybos centre. Bet apie tai irgi negalvojama. Todėl mūsų kvailiausybė yra kaip rašytojas čiukčis iš anekdoto. Giriasi čiukčis draugui, kad knygą rašys. „Bet gi tu, čiukčia, skaityti nemoki“, – stebisi draugas. „O čiukčia ne skaitytojas, čiukčia – rašytojas“, – išdidžiai atšauna tas.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video