Nebaidytų idiotų kraštas-7. Apie kroatiško elniuko akytes ir kodėl nuo žodžio „chalva“ burnoje saldu nepasidaro (20)

Publikuota: 2021-07-21 Kategorija: Politika
Nebaidytų idiotų kraštas-7. Apie kroatiško elniuko akytes ir kodėl nuo žodžio „chalva“ burnoje saldu nepasidaro
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Rytų išminčiai byloja: kad ir kiek kartotum žodį „chalva“, burnoje nuo to saldžiau nepasidarys. Prieš Lietuvą vykdomas hibridinis karas – tą dabar ištisai skalambija politikai. Šitas skalambinimas pavojaus varpais nuo 2008-ųjų (karas Gruzijoje) turi ir juodąją pusę – tiek pripratome prie to ištisinio gaudesio, kad jis tapo foniniu triukšmu, į kurį nekreipiame dėmesio.

Ar Lietuva, jos visuomenė, valdžios ir visuomenės institucijos yra pasiruošusios gintis nuo hibridinio karo? Tai turėtų būti svarbiausias ir esminis šiandienos klausimas. Deja, praktika rodo, kad civilinė valdžia ir dalis visuomenės pasiruošę tik „ant popieriaus“. Panašiai buvo pasiruošusi Ukraina, kai teoriškai lyg ir buvo visko: ir tarnybos, ir žmonės, ir priemonės. O praktiškai... Kaip buvo praktiškai, susiraskite youtybėje karo nusikaltėlio, kurio Hagos tribunolas verkia, Igorio Strelkovo-Girkino įrašus. Svaičiojimus apie „Russikij mir“ galima ir reikia laikyti bepročio kliedesiais. O štai į tai, kaip jis ir jo karo nusikaltėlių šaika pateko į Ukrainą, iš kur gavo ginklus, ir kaip įpūtė baisaus karo židinį Lugandoje ir Dombabvėje, netgi labai verta įsiklausyti. Kaip jis ir jo „upalčliencų“ šaika perėjo kiaurą sieną (giesmė kažkur jau girdėta), kaip be pasipriešinimo užėmė policijos nuovadą, kaip kurstė sukilimą... Juk I. Strelkovas-Girkinas ne šiaip koks prasigėręs „upalčliencas“, ne tik karo nusikaltėlis, kuris nusipelnė  Hagos tribunolo. Jis KGB pulkininkas. Kodėl jis pradėjo „čiulbėt“? Matyt, Putinas jam kažko nedavė, tai ir gieda. Ir per daug žino, kad būtų tiesiog užčiauptas. O dabar minutėlei pagalvokime: kiek tokių pulkininkų supa mūsų kaimyną Batką? Ir savų, Minsko KGB mokykloje užaugintų, ir importinių? Čia jums atsakymas į tai, kad vis dar vadinate Batką durniumi.

Pirmiausia reikia suvokti, kad kol nėra atviros agresijos (o ji vargu ar įmanoma prieš NATO šalį), priešas negali atvirai demonstruoti savo pranašumo ir įjungti savo karinių pajėgumų. Vienintelis jo karo metodas yra išnaudoti priešo silpnybes. Ir jomis Batka sėkmingai naudojasi. Dabartiniai jo ginklai, atsukti prieš mus, yra MŪSŲ valdžios neveiklumas, negebėjimas strateguoti ir suvokti savo elgesio bei sprendimų pasekmes, ir MŪSŲ visuomenės, įskaitant ir dvaro žiniasklaidą, aklumas ir kvailumas.

Apie I. Strelkovą-Girkiną ir į jį panašius, apie Vagnerio ir kitas karines grupuotes kalbame nuo 2014 m. O ką padarėme, kad nuo jų apsigintume?

Pirmoji mūsų silpnybė – per trisdešimt metų taip ir nesutvarkyta siena su Baltarusija. Kiaura kaip rėtis. Kieno tai silpnybė? Jei turėtume normalią sieną, gintis būtų paprasčiau. Ir ne tik nuo migrantų. Apie tai, kokia tai skaudi tema kaimynui, rodo tam tikri ženklai. Jau pragydo paukšteliai, kad statoma siena nereikalinga, kad ji brangi, kad ji nuo migrantų nesaugos. O ji ir neturi saugoti nuo migrantų. Migrantai prašo prieglobsčio, jie siekia būti pastebėti. Ji turi būti nepraeinama kitai hibridinio karo dedamajai – „žaliesiems žmogeliukams“ ir į juos panašiems. Ji turi būti rimta užkarda, kad į mūsų šalį nepatektų ginklai, narkotikai, kita kontrabanda. Suvokime, kad pro mūsų kiaurą sieną „kalašą“ pranešęs „upalčliencas“ jau niekieno nepatikrintas nuvažiuos iki Italijos.

Kokia skaudi tema kaimynui yra siena, rodo mūsų brangiosios, mylimosios, patriotinės dvaro žiniasklaidos apsikvailinimas su elniuku. Elniuko atvejis – klasikinis informacinės diversijos pavyzdys. Antroji mūsų silpnybė. Visa informacinė ataka prieš sieną vyko taip, kaip mes, žurnalistai, kasmet kursuose mokomės. Reikia pasakyti, kad kasmet tie kursai plunksnos broliams darosi vis neįdomesni. Ne dėl turinio. Turinys ten būna labai įdomus ir geras. O ne vienas kolega atsisakė į juos važiuoti, nes esą „jau viską girdėjo“. Atmintimi aš nesiskundžiu, tačiau esu dėkinga už kiekvieną kvietimą. Kaip karys nuolatos eina į pratybas, kad įgūdžių neprarastų, taip ir mes turime nuolatos mokytis ir tobulėti. Antraip... Bus kaip su elniuku.

Taigi, liepos 14 d. buvo surengta puiki informacinė ataka. Kažkoks gamtos mylėtojas feisbuke pasidalino nuotrauka, kur į koncertiną įsipainiojęs žuvęs elnias. Tiesa, tą nuotrauką pradėjęs platinti vienos medžiotojų sąjungos vadovas nerašo, kur ta nuotrauka padaryta. Kadangi mūsų žiniasklaidai feisbukas yra šimtaprocentinio patikimumo ir iš esmės svarbiausias informacijos šaltinis, tai buvo padaryta prielaida, kad elnias žuvo... kažkur prie Druskininkų. Ir prasidėjo... Apie elnią parašė delfi, „Spygliuota tvora nuo migrantų tampa spąstais laukiniams gyvūnams: įsipainiojęs į vielas žuvo elnias“ (tokios antraštės galite nebeieškoti, ji, paaiškėjus klastotei, buvo pakeista), 15 min, radijo laidoje minėjo lrt. Kadangi žiniasklaidos mūsų valdžia bijo labiau nei velnias kryžiaus, tai situaciją (net nepasidomėję detaliau, ar tas elnias išties žuvęs), komentavo Aplinkos ir Vidaus reikalų ministerijų atstovai. Žinoma, paaiškėjus dezinformacijai, straipsniai buvo pataisyti, tačiau pėdsakai liko. „Taip, ši liūdinanti situacija mums žinoma, konsultavomės šiuo klausimu su Aplinkos ministerijos specialistais ir žinome, kad didiesiems gyvūnams koncertinos spygliuota viela gali būti pavojinga. Vis tik, įvertinus situaciją, atsižvelgus į ekstremalią padėtį ir nacionalinio saugumo interesus, buvo nuspręsta taikyti šią nesunkiai įgyvendinamą, laikiną priemonę, kaip vieną iš būdų apsunkinti neteisėtų migrantų patekimą į mūsų šalį. Ilgalaikėje perspektyvoje, žinoma, bus ieškoma geresnių ir saugesnių sprendimų“, – situaciją komentavo vidaus reikalų ministrės patarėja komunikacijai Lina Laurinaitytė (citata iš delfi pataisyto ir pakeistu pavadinimu straipsnio „Medžiotojai skambina pavojaus varpais: spygliuota tvora nuo migrantų gali tapti spąstais laukiniams gyvūnams“). Kaip gali ministerijos atstovas komentuoti „situacija žinoma“, jei tos situacijos nebuvo?!

Delfi garbei reikia pasakyti, kad po dienos jie straipsnį pataisė ir parašė tokį prierašą: „Liepos 14 d. Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta“ prezidentas Raimondas Ribačiauskas išplatino neva koncertinoje pasienyje šiomis dienomis žuvusio elnio nuotrauką. Patikrinus informaciją, paaiškėjo, kad nuotrauka yra iš kito šaltinio, elnias užfiksuotas ne Lietuvoje. Pateikta informacija buvo melaginga“. Tik skaudžiai pamirštama, kad jei kas skaitė straipsnį liepos 14-ąją, vargu ar prie jo begrįš liepos 15-ąją...

Kaip buvo įteisinta melagiena? Elementariu žioplumu. Informacinei diversijai užteko pasinaudoti didžiausia mūsų žiniasklaidos bėda, kurią ne kartą kėliau kursuose. Ir už tai didžiųjų žiniasklaidos portalų atstovų atvirai buvau durninama. Ta bėda yra vadinamosios „žiurkių lenktynės“: kuris portalas pirmasis paskelbs sensacingą žiną. Žiurkių lenktynėse žiniasklaida vadovaujasi principu: „staiga skelbk, būk pirmas. O jei informacija pasirodys neteisinga, visada galima... atsiprašyti“. Tai mes, provincijos mažutėliai, galime sau leisti „prabangą“ tikrinti ir perpatikrinti informaciją, galvoti, kam tokia sensacinga žinia gali būti naudinga, kodėl ji skelbiama, kas pirminis šaltinis. Mes, kaip sakė vienas kolega, nesuvokiame, ką „reiškia dirbti didžiojoje žiniasklaidoje“. Pasakysiu atvirai, ačiū Dievui, kad nesuvokiu. Nes paleidusi tokią melagieną mūsų laikraščio puslapiuose, iš gėdos akių neturėčiau kur dėti. Kiekvienas gatvėje sutiktas rokiškėnas pirštais badytų su klausimu: „o tai kaip elniukas?“

Elniuko reikalas – tipinis pavyzdys, kaip melagiena buvo paversta žinia, kurios patikimumu net akyliausiems sunku suabejoti. Pirmiausia, žinia pasirodė ne kokiose „Klumpiabalio žiniose“. Tą padarė didieji naujienų portalai. Ir ne vienas (tada skaitytojui bent būtų galima įtarti informacinę ataką: nuhakino puslapį ir suklastojo straipsnį), bet visi didieji žiniasklaidos banginiai. Kitas verifikavimo etapas – išgalvotą žinią kaip realų faktą KOMENTAVO vidaus reikalų, Aplinkos ministerijų atstovai. Neįsitikinę, kad jis apskritai buvo. Žodžiu, suveikė žioplo pasitikėjimo grandinė. Žurnalistė pasitikėjo žinia feisbuke ir nepatikrino nuotraukos šaltinio, jos kolegos nepatikrino jos straipsnio ir skubėjo pasidalinti sensacija, ministerijų atstovai, atvirai sakykime, bijodami žiniasklaidos, nepatikrino, ką komentuoja. Ir – melagiena kišenėje.

Nors reikėjo tik 5 min. google patikrinti nuotrauką, kad paaiškėtų: elniukas tai iš Kroatijos... Juolab, kad ženklų, išduodančių, jog nuotrauka gali būti ne iš Lietuvos, buvo – pernelyg daug prikritusių rudų lapų. Gyvūnų specialistai atkreipė dėmesį į per didelius šiam laikui gyvūno ragus. O juk tereikėjo tą nuotrauką į google įmesti, ir būtų paaiškėję, kur ir kada ji padaryta.

Kieno tai silpnybės? Batkos? Batkai nereikėjo nieko daryti, kad pati sienos idėja būtų kompromituojama. Mūsų žiniasklaida tai padarė pati. Nesuveikė nei faktų tikrinimai, nei tiesometrai. Kur ten ji atskirs lietuvišką elniuką nuo kroatiško, jei vis dar nesugeba atskirti Lietuvos karių nuo šaulių, Lietuvos karių nuo jų kolegų amerikiečių. Ir pasirodo, kad pažinti Lietuvos kariuomenės uniformą didžiojo portalo žurnalistui visai nebūtinas įgūdis. Tai kaip jie tada atskirtų, pavyzdžiui, „žaliuosius žmogiukus“?

Atrodo, negražu kolegas kritikuoti. Aš nenoriu kritikuoti. Bet kiekviena žinia turi savo pasekmes. Elniuko nuotrauka sukėlė visuomenės emocijas, nuvilnijo socialiniuose tinkluose, iššaukdama audringas reakcijas. Kančiose miręs žvėrelis vargu ar ką paliktų abejingu. Prisiminkite, kaip veikia propaganda? Emocijomis. Jei žurnalistai, aukšti ministerijų atstovai nepatikrino žinios, tai kodėl jūs tikitės, kad tą tikrins Klumpiabalių Marytės ir Jokūbai?

Trečioji skaudi bėda – mūsų valstybėje dešimtmečius netaisytos negerovės. Štai, jau visą žiemą liaudis linksminosi feisbuke publikuodama maistą mūsų šalies ligoninėse. Gimdyvei pateiktą duonos gabalą su „šlapianke“, vaikų skyriuje – nevalgomą buizą. Ir migrantams tiekiamus estetiškus patiekalus, su daržovėmis ir petražolėmis papuošti. Greta žinios, kad termoinduose migrantai tą maistą grąžina, kaip čia mandagiau pasakius, jau panaudotą. Ir akurat, pilnas feisbukas kompiliacijų, kuriame lyginama duonos riekė su sviestu ir pajuodusi obuolio puselė ligoninėje, ir migrantams patiekiamas maistas. Batka kaltas, kad mes taip ligonius maitiname?

Tokios žinios kelia nuolatinį erzelį ir nepasitenkinimą. Visuomenė nuolatos įaudrinta, nepatenkinta, pyksta. Galop šioje erzelio atmosferoje sunku ir beįvardinti, kas buvo ta pirminė erzelio priežastis. Prisimenat mūsų dvaro žurnalistus, strakinėjančius apie „Šeimų maršo“ dalyvius su klausimais: „įvardinkite reikalavimus, kuo jūs nepatenkinti?“. Užvakar jie buvo nepatenkinti ne laiku ir ne vietoje pateiktais partnerystės ir Stambulo konvencijos ratifikavimo klausimais, vakar – koncertinos „nužudytu“ elniuku, šiandien – migrantų ir ligonių maisto skirtumais.

O mūsų nei strategiškai, nei bijau, kad apskritai nemąstanti vyriausybė paruošė tokį trigerį, kurio jau nebeapeis ir kantriausieji. Šita sėdmaišininkų ir paspirtukininkų kolonija stikliniuose urveliuose sugalvojo apmokestinti senus automobiliukus. Esą jie taršūs. O koks Lietuvos gyventojų automobilių parkas? Ahoj, bebrai!

Jei sėdmaišininkas savo stiklinį biurelį gali pasiekti paspirtuku, autobusu ir troleibusu, tai Šetekšnų, Lailūnų, Aukštakalnių gyventojui automobilis yra būtinas. Atminkite, kad vėl artėja karantinas, o ano karantino metu buvo „nuimti“ net tarpmiestiniai autobusų reisai. Ir man kyla nuoširdus noras paimti už pakarpos mūsų premjerę, mūsų ministrus, ir jiems kaip į katino kakutį išbadyti nosį į Lietuvos statistikos departamento duomenis apie vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje. Ir užduoti durną klausimą: kaip jūs manote, ponai iš Vilniaus, kiek metų žmogus, gaudamas minimalią ar artimą jai algą Rokiškio rajone, kur atlyginimų neto (į rankas) vidurkis! pernai buvo 758 Eur į rankas, gali susitaupyti naujam ir netaršiam automobiliui. Uždavus šį klausimą socialiniame tinkle, vienas dundukas sėdmaišininkas numetė nuorodą į parduodamą 10 m. škodą... 1,2 l varikliu, už 4 tūkst. Eur. Jūs šituo kišeniniu kibiriuku pavažinėkit mūsų rajono žvyrkeliais. Įdomu, kiek tas mašiniukas išgyvens?

Bet kur ten Vilniaus valdžiai ir sėdmaišininkams suprasti? Jiems gi „nedaeina“, kad vidutinis maždaug 200 Eur mokestis už orą tiesiogine ir perkeltine prasme, kai 48 proc. namų ūkių negali apmokėti nenumatytų išlaidų (pasigūglinkite Statistikos departamento informaciją), kvepia revoliucija. Jei „Šeimų maršas“ susiorganizavo dėl klausimų, kurie iš esmės tiesiogiai nelietė daugumos šalies gyventojų, tai pagalvokite, kas gali būti, kai bus sprendžiamas klausimas, kaip „nušriubuoti“ šeimos pajamas tiesiogiai? Nes namų ūkiuose, turinčiuose automobilį, gyvena trys ketvirtadaliai. Lietuvos gyventojų. Ir kad tie 200 Eur tai reiškia ne šiaip pinigus, o trečdalį vieno mėnesio algos. Tai nenupirkti batukai vaikui, tai atsisakyta skanesnio kąsnio, drabužio, poilsio. Ir tai ne slapta informacija: ją kasmet pateikia Statistikos departamentas. Mūsų valdžiai šitie duomenys turėtų būti raudonais dažais užrašyti ant jų kabinetų sienų. Kad kiekvieną dieną žiūrėdami į juos suvoktų, kokia reali situacija šalyje.

Ir gal jau metas suvokti, kad laikas nustoti siūbuoti valstybės laivelį. Nes visi išvardinti dalykai – ne Batkos sugalvoti. Jis tik naudojasi jam palankia situacija, mūsų valstybės ir visuomenės kvailumu, tris dešimtmečius nespręstomis problemomis. O situacija pamažu kaista.

Ir ji tik aštrės. Ir kasdienio buko valdžios kvailumo erzinti visuomenę nereikalingais, nebūtinais dalykais, dėka, ir su sumania pagalba „iš šalies“. Protinga valdžia dabar kaip tik ramintų žmones, nesiimtų kontraversiškų sprendimų. Bet kur gi tau...

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video