Nebaidytų idiotų kraštas – 5: canceling kultūra ir heitinimas feisbuke Batkos neveikia. Netikėta, ania? (17)

Publikuota: 2021-07-06 Kategorija: Politika
Nebaidytų idiotų kraštas – 5: canceling kultūra ir heitinimas feisbuke Batkos neveikia. Netikėta, ania?
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Didžiausias nusikaltimas visokiose kautynių aplinkybėse yra neveiklumas

Mrj. Vytautas Bulvičius, „Karinis valstybės rengimas“, 1939 m.

Koks yra skirtumas tarp atrodyti, būti ir veikti? Toks skirtumas, kaip tarp lavono ir gyvo sutvėrimo. Ir lavonas, ir gyvas sutvėrimas yra. Ir atrodo. Gražiai atrodo, kostiumu ar suknele apvilktas, gėlyčių padėta, žvakės dega, graži (kartais ir nelabai) muzika groja. Atrodo visai kaip mūsų „žvaigždės“, aplinkybių nutemptos į kokį operos spektaklį: gražios, užmerktomis akimis ir akmeninais veidas. Į trečią dieną lavonas netgi ima skleisti kvapą. Sunkiai žodžiais apsakomą. Yrančio organizmo kvapą. Lavonas yra objektas: jį galima puošti, jam giedoti, išnešti kojomis į priekį, jį ardo jo paties žarnyne gyvenančios bakterijos. Gyvas organizmas taip pat gali atrodyti, gali kvepėti ar smirdėti, bet nuo lavono jį skiria esminis bruožas: gyvas organizmas veikia.

Ši takoskyra tarp būti ir veikti be galo svarbi informaciniame amžiuje, kai mes iš esmės gyvename dviejose tikrovėse: objektyviai egzistuojančioje ir pačių kuriamoje virtualioje realybėje. Virtuali realybė yra patraukli tuo, kad kiekvienas gali susikonstruoti geresnį virtualųjį „aš“. Virtualios realybės patrauklumo esmė yra ta, kad žmogus, institucija, visuomenės grupė apie save talpina tik tokią informaciją, kuri jai palanki ir patinka. Kuriama susigalvota paralelinė Visata. Kiek reali tokia paralelybė, kokią tikrovės dalį ji atspindi? Ar išvis šita „liaudies kūryba“ beturi kažką bendro su realybe?

Čia susikerta dvi pamatinės Vakarų krikščioniškosios sampratos ašys: erdvė ir laikas. Jei porą tūkstančių metų iki šių dienų vienintelė galimybė nuklysti į paralelinę Visatą buvo knyga (o ir toji buvo gana tvirtai pririšta prie realybės, išskyrus tik XX a. išpopuliarėjusius fantastinius romanus). Vėliau atsirado kinas, televizija. Tačiau visi šie išvardinti produktai turėjo vieną esminį trūkumą – vienakryptiškumą: juos naudojantis asmuo buvo skaitytojas, žiūrovas. Su kompiuteriniais žaidimais, o dar ryškiau, su socialiniais tinklais atėjo esminė problema – asmuo tapo virtualybės kūrėju. Savo antrojo, penktojo, trisdešimtaštuntojo aš kūrėju. Dar prieš gerą dešimtmetį gana aktuali tema buvo kompiuterinė priklausomybė. Pastebėjote, kad dabar apie tai niekas nebekalba. Įdomu, kodėl? Nes tai, kas prieš dešimtmetį buvo priklausomybe, dabar yra absoliuti norma. Žmogus beviltiškai įlindo į virtualybę, ir į realybę grįžta, dovanokit, pavalgyt ir į tualetą.

Ganėtinai ryškiu tokios priklausomybės ženklu tapo influencerio profesijos atsiradimas. Žmogus jau nebesugeba vietoje, bandydamas įsivertinti drabužio, kremo ar kvepalų, maisto produktų. Jam reikalingas patarėjas, kuris pasako, kaip turi būti „teisingai“. Jei patarėjai rekomenduotų tik „teisingus“ kvepalus, būtų galima su tuo taikytis. Tačiau žmogus yra ganėtinai nuosekli būtybė. Jei jis nesugeba išsirinkti sumuštinio ar megztinio, tai lygiai taip pat jis nesugeba išsirinkti, suformuluoti ir pažiūrų, požiūrio į vienokį ar kitokį reiškinį. Kodėl nesugeba pasirinkti? Nes jis, paskendęs dirbtinai kuriamoje virtualybėje, nebeturi įgūdžių ir, svarbiausia, noro, tą reiškinį kažkaip tirti, formuluoti apie jį savo nuomonę. Nes tikrovė, realybė jam tėra tik neišvengiama blogybė, kurioje jis, atleiskite, valgo ir teršia. Va tiek ryšio jis su ja nori turėti.

Virtuali realybė yra vieta, kurioje žmogus atrodo. Tikrovė – kurioje veikia. Virtualybėje mes turime reikalą su milijonais save kuriančių konstruktų. Tikrovėje – su tikrais reiškiniais ir žmonėmis. Pati baisiausia šių dviejų realybių sandūra yra tada, kai virtualybės dėsnius „atrodyti“ visuomenė bando perkelti į tikrovę, kurioje reikia veikti.

Mūsų santykiai su Baltarusija yra puikus šių dviejų realybių atspindys. Santykius su Baltarusija formavome pagal geriausius virtualios realybės kanonus. Mes apšvietėme valdiškas institucijas ir savo feisbuko profilius Baltarusijos vėliavos spalvomis, pasienyje organizavome „Baltijos kelią -2“, koncertus, meškiukus balionėliais per sieną skraidinome. Mes nuoširdžiai nuo sofos ir feisbuke rėmėme šimtatūkstantines demonstracijas kaimyninėje valstybėje, nuoširdžiai rašėme tūkstančius postų apie iškvašusį diktatorių. Ir ką, padėjo? Baltarusija tikriausiai nuo meškiukų ir koncertų jau visa demokratinė?

Mes tikėjome taika ir meile visame pasaulyje, ir trisdešimt metų turime kiaurą sieną. Nes virtualybėje sienų nėra. Visur tik meilė, gėris ir vaivorykštiniai vienaragiai po žemuogių pieveles laksto. Taip suprantama „tikrovė“. Visus, kas toms visuotinėms meilės, taikos, virtualių širdučių ir pozityviojo pezalizmo nuotaikoms nepritaria, kurie ima ir parašo po kokio vyriausybės nario postu, kad „tamstą kosmonautą kviečia Žemė“, užpuola heitinimo banga. Drąsesnius – ir canceling procesas. Prigąsdinti, priskųsti žmogų taip, kad jis ir išsižioti bijotų. Taip formuojasi milžiniški „pritarėjų“, „gerų ir teisingų“ burbulai. Esminis jų trūkumas – jie nieko bendro su tikrove neturi. Ir tikrovė nesiformuoja pagal kažkieno pageidavimus ir įsivaizdavimus.

Tikrovėje yra ir karų, ir skurdo, ir nedemokratijos. Ir, įsivaizduokit, ne visiems piliečiams patinka vaivorykštinės perėjos ir suoliukai. Šitie, beje, irgi iš kategorijos „atrodyti“: kokie mieli ir tolerantiški mes atrodome.

O tikrovėje – purvina realybė. Santykis su Lukašenkos režimu iš esmės yra dviejų realybių sankirta. Lukašenka gyvena ir veikia tikrovėje, mūsų valdžia – atrodo virtualybėje. Mūsiškiai viską, ką tesugeba, viauksėti, kad diktatorius durnas (žodis „durnius“ pas mus apskritai tampa neišvengiamu epitetu reiškiniams, kurių virtualybės bukulaurų karta nesugeba suprasti. Ko nesupranta, kas ne rožinis vienaragis – tas akivaizdžiai durnas). Mūsiškiai, užauginti saugiame ES, NATO pavėsyje, užčiūčiuoti įvairiausių gerųjų praktikų NVO, ir toliau kariauja savo feisbuko karus.

Batka gi tokios prabangos neturi. Didžiausia ir esminė mūsų bukulaurų klaida yra laikyti jį durniumi. Diktatorius nėra ir negali būti durnius. Tokie neišgyvena. Būti diktatoriumi, tai ne ledo ritulį žaisti, dvaruose akvadiskotekose pilvelį judinti. Judinti reikia smegenis. Būti diktatoriumi, reiškia kiekvieną dieną dalyvauti kovoje už išgyvenimą. Atminti, kad kiekvieną sekundę į tave gali būti nutaikytas šautuvo vamzdis, pakišti nuodai. Kad tau mirus, bus susidorota ir su tavo šeima. Kad tavo Kolkos, Nikitos ir kas ten dar su kraujais ir dantimis iškosės sąskaitų Šveicarijos bankuose numerius, o kai iškosės, gaus kulką į kaktą. Tai žaidimas su įvairiausiomis interesų grupėmis, kad nė viena neįgytų tokios įtakos ir galios, kad galėtų pakeisti valdovą. Štai Sovietų sąjungos istorija iš esmės yra priešpriešos tarp KGB ir karinės žvalgybos GRU istorija. Kiekviena Batkos diena – laimėta kova už išgyvenimą. Tikrovėje. O mes į šitą šaršalą su meškiukais ir balionėliais įlindom? Manote, jam labai rūpi tai, kad mūsų influenseriai ir dvaro apžvalgininkai jį durniumi, išprotėjusiu diktatoriumi vadina? Jam dzin (norėčiau parašyti tikslesnį žodį, prasidedantį p raide. Bet jis necenzūrinis. Mūsų virtualieji vienaragiai dar apalps tokį pamatę).

Ponas Lukašenka tiesiog mėgaujasi, išdaigauja siųsdamas mums migrantų pulkus. Kodėl išdaigauja? Nes jei norėtų, per kiaurą sieną pasiųstų ką nors rimčiau. O kam mums, virtualybės herojams, atleiskite, sienos? Sienai aptverti reikia 40 mln. Neturime pinigų. Ach neturime? Norit, parodysiu iš kur gaut? Užraukti tokias nesąmones kaip petys, koja ar, atleiskite, uodegikaulis už laisvę. Šitai virtualiai skiepų propagandai, kurios, kaip ir vienaragio, kol kas gyvo nematėme, skirta milijonas eurų. Gražu, vienok. Išdalinta saviems, tiems, kurie įtaką turi. Kad dvaro žurnalistai nepamirštų, kam turi būti dėkingi, nepatogių klausimų neuždavinėtų. Pavyzdžiui, kodėl vis dar kiaura siena?

Nesijaudinkite, tuoj prasidės kitos viešinimo kampanijos, ir joms byrės eurai. Dabar mergelės-avelės ir berniukai-žirniukai, pabėgėlį paveikslėliuose matę, ims mokyti virtualios tolerancijos. Beje, mūsų šaunieji valdantieji, mūsų dvaro influenseriai ir čia turi galimybę parodyti pavyzdį. Užuot grūdus tuos vargšus (be jokios ironijos) migrantus į miestelius, kodėl jų neapgyvendinti tolerantiškojo, šviesiojo vaivorykštinio Vilniaus mokyklose, kultūros įstaigose? Kodėl mūsų šaunieji progresyvieji ministrai, mūsų tobulieji influenseriai neišeina prieš tautą ir nepasako: „Mes šitą košę užvirėm, prisiimam atsakomybę. Savo namuose apgyvendinsime po migrantų šeimą“. Būtų puikus tolerancijos pavyzdys. Ir nėra ko bijoti.

Juk tai tik geri į didelę nelaimę patekę žmonės. Sakau tai be jokios ironijos. Daugelis tų žmonių (išskyrus kelis, kurie peiliais švaistosi) iš tiesų yra geri. Atsidūrė toli nuo namų, tėvynės. Sudužo jų viltys sulaukti geresnio, oresnio gyvenimo. Priimti juos – mūsų darbas ir iššūkis. Ir ta pareiga priklauso kiekvienam, ne tik mažų kaimų ir miestelių žmonėms. Ir valdžia, priekyje sėdintys, influenseriai yra patys tie pavyzdžiai. Tik kažkodėl tokių iniciatyvų iš jų negirdime. Nes priimti žmogų, kitokį žmogų – tai ne perėjas ir suoliukus paišyt. Su juo gyventi reikia, prisitaikyti, priimti. Realybė – ne feisbukas, migrantų neužblokuosi ir už pakarpos neišmesi. Paskui išmetęs negražiai atrodysi. O dalintis savo dizainerio kurtą būstą su labai padoria, bet iš viduramžių teleportuota šeima, kuri nežino, kas yra elektra, ir kad normalioje visuomenėje moterys nedengia veidų, o iškirptė nereiškia viliojimo (ach, kiek čia darbo mūsų Stambulo konvencijos apologetams, galės šviesti, šviesti ir dar kartą šviesti), kažkaip bus neitin patogu. O jei trūks kantrybė ir išgrūsi, ką žiniasklaida pasakys. Tuo ir skiriasi atrodyti nuo veikti. Ne veltui veidmainystė yra viena didžiųjų nuodėmių.

Veikti – reiškia samdyti pasieniečius, statyti sieną – kad ir po dešimt metrų per dieną, bet vis į priekį. Ta siena ne jungia. Ji skiria. Su ja patogiai feisbuke neatrodysi. Prisiminkite D. Trumpą ir jo sieną su Meksika. Kas nutiko žmogui, kuris problemą sprendė? Štai ir visa mūsų visuomenės esmė.

O kalbant apie migrantus, prisiminkime seną giesmę: „Buvau paklydęs - už rankos vedei,
Buvau keleivis - nakvynę davei. Pas mano Tėvą tavęs laukia džiaugsmas. Ką padarėt vienam iš mažiausiųjų brolių, tą padarėte man“. Palinkėsiu ne vaivorykštinės pseudotolerancijos vardan feisbuko įrašų ir viešinimo pinigų, o krikščioniškos atjautos ir gailestingumo į nelaimę patekusiems žmonėms, kuriais buvo skaudžiai pasinaudota.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video