Nebaidytų idiotų kraštas-2, arba apie paršiukus ir jų namukus (19)

Publikuota: 2021-06-10 Kategorija: Politika
Nebaidytų idiotų kraštas-2, arba apie paršiukus ir jų namukus
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Vaikystėje kone kiekvienas skaitėme pasaką apie tris paršiukus ir jų namelius: iš šiaudų, žabų ir mūro. Nors psichologai teigia, kad pasakos nepakeičiamos mokant išminties, panašu, kad pasaka apie paršiukus visiems pro ausis prašvilpė. Ir dar baisiau, savo namą, valstybę statome net ne iš šiaudų ar žabų, o iš... pliurpalų.

Toje pasakoje tik vienas iš paršiukų namą statė iš akmenų, su sunkiomis ąžuolinėmis durimis, o projektas buvo kodiniu pavadinimu „Paršelio namas turi būti tvirtovėׅ“. Du jo broliai, namukus surentę per dieną, iš jo šaipėsi: negi paršiukas ketina su kuo nors kariauti? Labai girdėta argumentacija, ar ne? Argi ne taip mes šiandien argumentuojame nenorą skirti lėšų savo valstybės apsaugai. Argi mes ruošiamės kariauti, kad didintume lėšas krašto apsaugai? Argi mes nesame visiems draugiški ir svetingi? Tai ir vietoj valstybinės sienos turime kiaurą rėtį, dėl kurio niekam galvos neskaudėjo...

Jei mūsų politikai būtų protingesni, jie dabar diplomatiniu paštu (šitą gal gi praleis) nusiųstų Batkai patį didžiausią gėrimų prekybos centre rastą butelį. Kodėl? Nes pirštu prikišamai parodė, kokie esame svaigaliai. Ir dabar turime progą keistis. Kol dar nevėlu.

Siena su Baltarusija buvo kiaura ne vakar ir ne užvakar. Naiviai tikėjomės, kad pro ją šmirinėja tik „Fest“ ir „NZ“, mažindami akcizo mokesčio surinkimą Lietuvoje ir kraudami „juodus“ pinigus Batkos režimui. Tačiau tik kvailas ir naivus mano, kad pro ten šmirinėjo TIK kontrabandininkai.

Kiek Baltarusijos ir Rusijos KGB agentų nepastebėti kirto sieną? Ką jie čia veikė? Supraskime, kad mūsų siena – paskutinis Vakarų pasaulio gynybos forpostas. Prasmukę pro ją, niekieno netikrinti tokie „svečiai“ ramiausiai nukeliaus iki Italijos, be menkiausios tikimybės įkliūti. Su tam tikrais nešulėliais, kuriuose bus jau ne kontrabandinės cigaretės. Su padirbtais dokumentais jie įsidarbins godžiose įmonėlėse, kuriose vienintelis klausimas: kaip numušti darbuotojo algą. Jie tinkuos jūsų sienas, suks „baronkas“ Europos keliais. Laukdami signalo „iš viršaus“ savo juodiems darbams dirbti.

Ir tada, vieną labai negražią dieną, galbūt ims ir atsiras darinys sąlyginiu pavadinimu „Klumpiabalių liaudies respublika“. Ir jos „upalčlencai“, ginkluoti „kalašais“. Ir svečiai, nekalbantys lietuviškai, neklaus Klumpiabalių gyventojų, ar jie tos „liaudies demokratijos“ nori. Kaip neklausė Padniestrės, Dombaso, Lugansko žmonių. O kai tarptautiniai stebėtojai paklaus, kur „išvaduotojai“ gavo automatus, šovinius, sprogmenis, tie iškėstomis akimis aiškins, kad nusipirko Klumpiabalių parduotuvėje „Žvaigždutė“, kur kalašai pardavinėjami greta kaliošų ir cinkuotų kibirų. Sąmokslo teorijos? O gal „giesmė tiek sykių jau girdėta?“ Ar jūs bent ką nors iš Ukrainos patirties išmokote? Ten irgi „upalčlencai“ tankus ir „Bukus“ šachtose rado, o automatą galima nusipirkti, cituoju, „kiekvienoje parduotuvėje“. Ir kai Ukrainos kariai saujomis rodė iš „upalčlencų“ atimtus rusiškus pasus, bent viena pasaulio valstybė dėl to viauktelėjo? Net terminas toks atsirado, apibrėžti priešo „žaliuosius žmogeliukus“: „ichtamnet“ (jųtennėra). Rusijos prezidentas tą terminą sugalvojo, jei ką.

Ar ir mes norime tokių problemų? Taigi, siena juk buvo kiaura ne savaitę ir ne dvi. Čia didžiulė plytą į daržą visoms iki tol buvusioms ir esamai Vyriausybei. Kas dabar gali pasakyt, koks agentūrinis svetimų valstybių tinklas ten iškerojo. Kiek „gyvatės lizdų“ paruošta būsimiems „upalčlencams“? Niekas to neklausia. Jau savaitę kalbama apie migrantus, ir nė vienas apie vyriausybę besisukaliojantis žurnalistas-kamuolių padavinėtojas nepaklausė to, kas ir taip visiems aišku: kas dar, be migrantų, šliaužiojo per sieną? Ir kaip tyčia, Baltarusijos valdžia ėmė ir pareikalavo keletą tokių pričiuptų „migrantų“ atiduoti jai. Tai gal, sakyčiau, su tais „migrantais“ būtų galima ir jau minėtąjį prezentą didžiausio Vilniuje rasto butelio pavidalu, Lukašenkai pasiųst?

Tiesa skaudi ir badanti akis. Bet demokratijos stiprybė ir yra tame, kad mes pajėgūs keistis. Kad šiandien pat galime pradėti stiprinti sienos apsaugą. Šiandien pat pakelti savo žvalgybininkus ir kontržvalgybininkus. Nebe paskui lekstučius su paleckiukais po šeimų maršus sekioti. Ir žiniasklaidai jau pats metas nustoti būti kamuolių padavinėtojais, kurių bene vienintelė patriotizmo apraiška yra nufotografuoti kolorado vabalėlių sambūrį Antakalnio kapinėse gegužės 9-ąją.

Sienos ir valstybės stiprinimas, kaip ir paršelio namelio iš akmenų, o ne iš šiaudų, statymas – imlus laikui procesas. Pirmiausia, tam neturime pakankamo kiekio žmonių. Žinoma, daug ką gali technika, vaizdo kameros ir panašūs dalykai. Bet už kiekvienos technikos turi stovėti žmogus. Atkurti tai, kas visokiais „optimizavimais“ sumažinta, bus sudėtinga. Griauti – tai ne statyti. Žmogaus parengimas – ir laikui, ir lėšoms labai imlus procesas. Bet nepamirškime, kad mūsų pasieniečiai, kariai ir yra ta akmenų siena, už kurios mes galime kurti savo gyvenimus, vystyti savo verslus, kurti savo gerovę. Mūsų valstybė yra tos gerovės vienintelis garantas.

Kas nutinka tiems, kurie tą pamiršta? Artėja Birželio 14-oji, Gedulo ir vilties diena. 80 metų nuo tos baisios dienos, kai į Sibirą išdundėjo pirmieji gyvulinių vagonų ešelonai su mūsų žmonėmis. Su lietuviais katalikais, žydais, rusais sentikiais. Rokiškio apskritis greta Vilniaus, Kauno ir Šiaulių buvo labiausiai nukentėjusi nuo šių trėmimų. 1940-ųjų birželio 14-ąją mūsų šalies žmonės ramiai sekė pasakas vaikams, ramiai užvėrė savo krautuvių, bankų, savo verslų duris, valgė skanią vakarienę. Ir kitą rytą jie atsibudo jau kitoje valstybėje. Jie buvo ramūs: tikėjosi, kad su okupantais pavyks kažkaip sugyventi. Raudona vėliavytė šen ar ten, na, atėmė iš kažko ūkį ar verslą, pamanyk tik. Po metų ta pati Lietuva ramiai sumigo birželio 13-osios vakarą, o paryčiais į jų duris pabeldė okupantai. Ir išvedė, kaip stovi. Į amžino įšalo žemę žmonės iškeliavo vasariniais drabužiais.

Atrodo, kad mes tai turėtume suprasti už visus geriau. Suvokti, kad tik laisvoje valstybėje įmanoma kurti verslą, kultūrą, mokslą. Kad kiekvieno pareiga ją saugoti ir ginti. Efektyviai saugoti, ir efektyviai ginti.

Simboliška, kad artėjant Gedulo ir vilties dienai, mūsų Rokiškis ją minės ne tik gražiais ir prasmingais kultūriniais renginiais. Jie – istorinė atmintis, kurios irgi reikia. Bet šalia atminties reikia ir dabarties. Greta gedulo už žuvusius reikia vilties, kad ta tragedija daugiau nepasikartotų. Reikia ne tik gražių žodžių apie tėvynės meilę, o realios valios ir noro ginti: šį savaitgalį mūsų vyrai, kaip ir kiekvieną mėnesį, išeis į pratybas. Vėl Juodupės krašte aidės šūviai, važinės karinė technika, žygiuos mūsų kariai, rokiškėnai. Mūsų vyrai, sūnūs, draugai, kaimynai. Ir jų tarnyba šiandieniniame konteste įgyja visai kitokią prasmę ir vertę. Jie – mūsų darbai, o ne žodžiai.

Žodžiais galima daug. Žodžiais jau ir Lukašenka nuverstas, ir Baltarusija demokratinė. Žodžiais ir susipykę, susiskaldę esame. Netgi tie, kuriuos vienija bendros vertybės ir bendri tikslai. Statyti suoliukus, dažyti perėjas yra lengviau ir pigiau, nei sukurti sieną, pro kurią ir uodas neprasmuktų. Žožiais yra lengva versti tironus. Gal todėl jie iki šiol ir tebesėdi sostuose. Kokiomis tik sankcijomis laisvieji Vakarai Rusijai negrąsino už aneksuotą Krymą. O jis Ukrainos sudėtyje – tik ant futbolo rinktinės marškinėlių. Neseniai eilinį kartą žiūrėjau dokumentinį filmą apie pasaulinio lygio operos žvaigždę Vasilį Slipaką. Kuris metęs solisto karjerą Paryžiaus operoje, išvyko ginti savo tėvynės. Sukrėtė ne tik talento mirtis. Kur kas baisesni buvo jo kolegos, tos pačios operos dainininko, žodžiai, kad jis nesupranta, kodėl V. Slipakas tai padarė. „Tai tik politika“, – sakė tas jaunas, sotaus vakarietiško gyvenimo išlepintas žmogus. Tik politika, kai priešas drasko tavo tėvynę, žudo tavo bendrapiliečius? Jei V. Slipakas būtų manęs, kad tai – tik politika, jis nebūtų su kepure Paryžiaus metro dainavęs ir rinkęs lėšų savo kovojantiems tautiečiams paremti. Jis neapsimetė, kad tai viskas, ką gali padaryti. Jei būtų tik taip padaręs, jo meilė tėvynei būtų lengva ir patogi. Bet tokia nebuvo. Galėjęs turėti svaiginančią karjerą vienoje prestižiškiausių pasaulio operų, jis pasirinko apkasą ir mirtį už tuos, kuriuos mylėjo labiau nei ovacijas, labiau nei gyvenimą.

Mums, laimė, dar nereikia už tėvynę mirti. Mums reikia tik šiek tiek daugiau dėmesio sienoms, o ne suoliukams. Tikroms, o ne išgalvotoms problemoms. Tik daugiau veiksmų, daugiau atsakomybės, mažiau pliurpalų ir tarpusavio rietenų dėl dalykų, kurie pavojaus akimirką atrodo tušti ir mažareikšmiai. Mažiau noro atrodyti ir daugiau noro būti. Kad pagaliau nustotume būti naivių, nebaidytų idiotų kraštu.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video