Mero darbo šimtadienis artėja: apie ankstesnių valdžių palikimą ir iššūkius (19)

Liepos 21-ąją bus lygiai šimtas dienų, kai prisiekė rajono meras Ramūnas Godeliauskas. Nors politikoje paprastai priimta šimtą dienų apsieiti be kritikos, opozicija tokios galimybės merui nesuteikė. Faktiškai nuo pat pirmosios rajono tarybos vyksta akivaizdi politinė kova. Akivaizdu, kad ankstesnės valdžios įdirbis juntamas. Tik ne visada teigiamas: iš mirties taško tenka judinti ledo ritulio aikštelės stogo dengimo, Obelių bendruomenės centro ir kitus projektus. Apie tai „Rokiškio Sirena“ ir kalbėjosi su rajono meru R. Godeliausku.

– Ar skaičiavote, mere, kada gi tas šimtadienis?

– Neskaičiavau. Tik dabar kartu su jumis suskaičiavom, kad liepos 21-ąją.

– Kaip manote, kas pasikeis po to šimto dienų, kai opozicija jau turės visas galimybes kritikuoti Jus?

– Nemanau, kad kažkas pasikeis. Į kritiką žiūriu optimistiškai. Jei kritikoje yra krislas tiesos, tuomet galima ja pasinaudoti tobulinant darbą. O jei kritika be pagrindo, kokia prasmė dėl to jaudintis? Deja, bet apie 90 proc. to, ką apie mūsų darbus girdžiu viešojoje erdvėje – tiesiog bandymai sumenkinti. Todėl ir nereaguoju. Kas kita, kai kritika pagrįsta. Pavyzdžiui, paskutiniajame rajono tarybos posėdyje opozicijos atstovas Stasys Meliūnas kritikavo Obelių buvusio seniūno darbą. Dalis tiesos S. Meliūno žodžiuose yra: trūko ūkiškumo, ir į tai turime atkreipti dėmesį. Tai pamoka ir kitoms seniūnijoms. Neslėpsiu, po posėdžio padėkojau S. Meliūnui.

– Bet juk anksčiau rajono savivaldybės administracijai vadovavo opozicijos deleguotas žmogus. Negi jie patys nematė, kas dedasi? Juk ir tegirdėjome: auditas šen, auditas ten?

– Auditų klausimas – požiūrio reikalas. Auditai yra reikalingi, tai yra pagalba įmonėms, įstaigoms šalinti jų veiklos trūkumus. Taip, auditų reikia. Ir darome juos, pagal planą. Kas kita, kai auditu mojuojama tarsi vėzdu norint kažką įbauginti, atrasti kaltą ir jį atleisti. Atėjus dirbti į rajono savivaldybę krito į akis tai, kad nemažai žmonių jautėsi nepagrįstai prigąsdinti, įbauginti.

– Kaip tokia atmosfera atsiliepė jų darbui?

– Na, pradėjus dirbti buvo keista matyti savotišką atskirtį tarp savivaldybės skyrių. Kartais ieškojimas, kam priklauso, kam nepriklauso spręsti tą ar kitą klausimą, užtrunka ilgiau, nei problemos sprendimas. Juntama baimė dirbti kartu, kartu priimti sprendimus. Labai svarbu tokią padėtį keisti. Labai daug tikiuosi iš savivaldybės administracijos direktoriaus Andriaus Burnicko. Neslėpsiu, pradžia buvo nelengva, tačiau pokyčiai į gerą jau matomi.

– Ar jau pasidalinote darbus?

– Taip, tačiau daug važinėjame visa savivaldybės vadovų komanda, lankome seniūnijas, įstaigas, sprendžiame vietoje problemas, domimės, kokios pagalbos reikia. Vicemeras labai daug važinėja po švietimo įstaigas, aš prisijungiu, jei tik galiu.

– Kokia situacija rajono švietime? Trūksta įstaigų vadovų...

– Aiškesnė situacija bus rudenį, lapkritį-gruodį, kai baigsis konkursai, tada bus matyti, kas išlaikys konkursų užduotis, ar ateis naujų žmonių.

– Bręsta pertvarkos ir rajono mokyklose?

– Gimstamumas rajone mažėja, mažėja ir moksleivių. Natūralu, kad mokyklos mažesniuose rajono miesteliuose traukiasi. Baigiasi dabartinio rajono švietimo tinklo optimizavimo plano galiojimas. 2019-aisiais rajono politikams teks spręsti. Teks rajono tarybai prisiimti atsakomybę ir nuspręsti, ko norime. Ar švietimo kokybės, ar dirbtinai išlaikyti kaimo kultūros židinius.

– Daug kas to baiminasi...

– Manau, kad kultūros židiniais turi būti kaimų ir miestelių bendruomenės. Turiu idėją – 2020 m. mūsų rajono savivaldybėje paskelbti bendruomenių metais. Ir tai nebus tik deklaratyvi pagarba. Manau, kad mums reikia skirti didesnį dėmesį bendruomenėms, išgirsti jų problemas, tas, kurios mažiau veiklios, paskatinti, suaktyvinti. Tai būtų ir puiki projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė“ tąsa. Reikia aktyvinti ne tik kaimo, bet ir miesto bendruomenes. Ir ne tik kultūros, bet ir sporto, kitų veiklų klausimais. Įtraukti jas į sprendimų priėmimą. Tokios veiklos puikus pavyzdys – Velykalnio bendruomenė, kuri savo iniciatyva, pasitelkdama verslą, savivaldybę, sukūrė puikių dalykų.

– Ankstesnei valdžiai buvo žeriama daug priekaištų, esą ji nenori bendrauti. Pavyzdžiui, su kai kuriais politikais, su verslu. Kokia situacija dabar?

– Puikiai sutariame su Seimo nariais Raimundu Martinėliu ir Jonu Jaručiu. Jie abu padeda rajonui. Kartu lankėmės įvairiose ministerijose, pas Vyriausybės kanclerį. Jaučiu paramą ir palaikymą. Santykiai su rajono verslu taip pat darbiniai, dalykiniai. Girdime vieni kitus. Tiesa, savivaldybė mažai kuo gali padėti vystant verslą, tačiau išgirsti problemas, žinoti, kuo gyvena rajono įmonės, būtina. Verslas nemažai duoda rajonui, kuria darbo vietas, mecenuoja įvairius renginius.  Įtampa, anksčiau buvusi tarp verslo ir mero institucijos, baigia atslūgti. Puikūs santykiai ir su rajono ūkininkais. Mes tikrai girdime, suprantame jų problemas ir nuoširdžiai norime padėti.

– Kokias problemas, be prasto bendravimo, dar paveldėjote iš ankstesnės valdžios?

– Paveldėjome keletą nemenkų problemų.Tai ir ledo ritulio aikštelės stoginės statyba, ir Obelių „Žalioji“, ir Kavoliškio bei Konstantinavos daugiabučių šildymo klausimai. Ir „Arkos“ paminklas: suaižėjęs ir sutrūkinėjęs. Tos problemos atsirado ne vakar ir ne šiandien. Tik niekam jos buvo neįdomios.

– O kaip apleistų pastatų, pavyzdžiui, Juodupės bendrabučio – „Pentagono“ klausimas?

– Šita problema irgi ne vakarykštė. Ji daug metų sprendžiama nebuvo. Yra gerų ženklų. Nugriausime Juodupės šaudyklą, kuri kelia didelę grėsmę. Juda ir „Pentagono“ reikalas. Specialistai dirba, ieškodami jo savininkų. Sunkiausia susitaikyti, kad tokios problemos per dieną neišsprendžiamos, tam reikia laiko. Ir man sunku su tuo susitaikyti. Tačiau valstybinės institucijos kiekvienas žingsnis, kiekvienas sprendimas yra įrėmintas tam tikrų teisės aktų, tam tikrų tvarkų. To reikia laikytis.

– Kokios dar rajono bėdos užleistos?

– Visi didžiuojamės Rokiškio dvaru. O kad jo šiaurinės pusės fasadas trupa, kam rūpėjo? Kreipėmės į Kultūros paveldo departamentą. Tikimės, kad reikalai pajudės, pavyks paruošti atnaujintą techninį projektą, bus perskaičiuotos sąmatos. O kur dar vadinamoji Krošinskių pilaitė, kumetynas, dvaro tvenkiniai, kurių vienas baigia uždumblėti. Buvom radę galimybę gauti Europos Sąjungos fondų lėšų. Bet nebuvo padaryti namų darbai – iš anksto nepasiruoštas techninis projektas. Jo per dieną ar dvi nepadarysi.

– Sunku suprasti: kodėl anksčiau rajono vadovams taip nerūpėjo, kas dedasi mūsų mieste ir rajone?

– Man irgi sunku suprasti. Jei kiekvienas rajonui dirbtume taip, kaip dirbame sau, savo namuose, savo kieme, tai ir rezultatai, matyt, būtų visiškai kitokie.

– Stebina ir seniūnijų problemos. Nenuostabu, kad joms sunku rasti vadovų?

– Seniūnijoms sunku, joms skiriama nepakankamai lėšų. Aišku, trūksta ir ūkiškumo. Pasiimti krepšelį pinigų ir skelbti konkursus paslaugoms pirkti yra lengviausia. Bet ne pigiausia.

Dėl seniūnų, tai Jūžintų seniūnijos seniūno konkursas jau įvyko. Kazliškio seniūno konkursą netrukus skelbsime.

– Vadinasi, nebebus planų naikinti šią seniūniją?

– Kazliškio seniūnija lieka. Nes to nori patys gyventojai. Kai kurie asmenys mus informavo, kad tos seniūnijos žmonės esą susitaikė, kad jos neliks, pageidauja permainų. Nusprendėme įsitikinti savo akimis. Ir pamatėme priešingą rezultatą.

– Kokiais darbais jau galite pasidžiaugti?

– Didžiausia sėkmė – Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios remontas. Seniai išsvajotas ir pagaliau įgyvendintas. Jis pradėtas planuoti dekano Eimanto Noviko iniciatyva. Darbai vyksta sklandžiai. Smagu, kad atrasti senosios bažnyčios pamatai. Norėtume rasti būdą juos eksponuoti visuomenei: uždengti stiklu, specialiai apšviesti. Jei pavyktų įgyvendinti šį sumanymą, būtume pirmoji tą padariusi regiono bažnyčia.

– Ar beturite laiko pomėgiams, pavyzdžiui, rūpesčiu gyvūnais? Viešoje erdvėje matyti, kad remiate beglobių gyvūnų globėjus gyvūnų maistu, kitomis priemonėmis...

– Svarbu padėti. Dovanojau vieną turėtą narvą, kitą nupirkau, padedame ir gyvūnų maistu. Tačiau reikia spręsti esminę problemą – gyvūnų prieglaudos klausimą.

– Ir kaip sekasi tai daryti?

– Apsistojome ties sprendimu, kad gyvūnų prieglaudą geriausia būtų kurti buvusioje areštinėje. Tačiau iškilo problema: policijos komisariatas ir areštinė – tame pačiame sklype. O jei steigsime prieglaudą, taip būti negalės. Vadinasi, reikia formuoti atskirą sklypą. O tai greitai nevyksta: reikia ir laiko, ir lėšų. Du kaimynai ir tai kažin ar susitartų, jei vienas kito pastate sugalvotų gyvūnus laikyti. O čia valstybinės institucijos. O kur dar reikalavimai tokiai prieglaudai? Bet reikalai, kad ir ne taip greitai, kaip norime, bet užtikrintai juda į priekį.

– Dėkojame Jums už pokalbį.