Gyvenimo daugiabutyje ypatumai: ar prikašiosime degtukų į kaimyno spyną? (19)

Publikuota: 2021-01-20 Kategorija: Politika
Gyvenimo daugiabutyje ypatumai: ar prikašiosime degtukų į kaimyno spyną?
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Prieš dvidešimt dienų įsigaliojo draudimas rūkyti daugiabučių balkonuose. Kaip nerūkantis žmogus, ne kartą tyčiojausi iš šio, atvirai sakau, idiotiško sprendimo ir jo davatkiškų adeptų. Kurie pakeltais balsais cypčiojo, kad jie dėl nelemto kaimyno rūkymo balkone savo langų atidaryti negali. Dabar gali. Prie minus 20 sėdėjo su atidarytais langais.

Kaip jau ne kartą sakiau, geriausios pamokos yra arba spyris į užpakalį, arba smūgis per piniginę. Jei žmogus tingi net paskaityti (o ko jau tikėtis, kad ir suprastų) šalies Konstitucijos skirsnį apie nuosavybę, tai to jį išmokys po butą sklindantis „malonus“ cigarečių kvapas ir šaltyje iki valiai atidaryti langai.

Rūkymo daugiabučiuose problema dabar tapo kaip niekada aktuali. Juk karantinas, be reikalo iš namų išeiti negalima. Žmonės susierzinę, pikti, tereikia mažos kibirkštėlės, kad įsipliekstų kaimynų karai. Sulaukiau keleto skambučių iš savo bičiulių, kurie dabar persiutę ant kaimynų. Nes tie, išvaikyti iš balkonų, įsivaizduokite sau, rūko virtuvėse ir tualetuose! Stebuklas, ne kitaip. „Ir kur gi jiems liepsite dabar rūkyti?“ – su neslepiama piktdžiuga klausiu savo naivių bičiulių. „O jie tegul, tegul jie meta!“ – ardosi telefonu ypač piktas. „Tu nesakyk, kaip jam gyventi, jis nesakys, kur tau eiti“, – nusodinu svetimos dorovės sergėtoją. Rūkyti nedraudžiama. Juolab, savame bute.

Draudimas rūkyti balkonuose – akivaizdi smulkmena, kuri parodė, kaip mums toli iki civilizuoto sugyvenimo visuomenėje. Kai noras reguliuoti svetimus gyvenimus, davatkiškumas yra kelrodė žvaigždė, kuria sekama, nepaisant pasekmių. Nemaža dalis visuomenės vis dar galvoja, kad primesdami savo taisykles kitiems, juos perauklės. Pirmiausia, auklėti svetimus, suaugusius žmones apskritai yra bergždžias reikalas. Be to, rūkymas yra privatus žmogaus reikalas. Bet jis kenkia aplinkiniams – oponuos moralinė davatka. Taip, kenkia. Ir rūkalius už tai sumoka visuomenei, su kiekvienu pakeliu mokėdamas tabako akcizą.

Lygiai taip pat, kaip tabako dūmai, visuomenei kenkia, pavyzdžiui, triukšmas. Vėlgi, jei įsivelia davatkos. Štai nutikimas mano artimoje aplinkoje. Viena jauna šeima su mažyliu įsitaisė jam bičiulį – simpatišką šuniuką. Ir pasipylė rašteliai, cituoju: „Jusu šou stauge ir luoja“. Šuniukas, apraudotas vaiko, iškeliavo pas giminaičius, į nuosavą namą. Galvojate, kaimynų terorizmas tuo pasibaigė? Po pusmečio šeima vėl ėmė gauti raštelius apie „luojantį“ šunį. Moralinės davatkos net nesugebėjo išsiaiškinti, kieno tas lojantis šuo. Apie traumą vaikui, kai jis buvo atskirtas nuo bičiulio, neverta nė kalbėti. Kaltų nėra.

Štai kitas panašus atvejis: vienas iš besiskundusių rūkančiais kaimynais pažįstamų augina mažiuką. Vaikas gimė kaip reta neramus. Ir kaimynai porą metų kentėjo nesibaigiančius „koncertus“, o į prašymus kažkaip užimti vaiką, pažįstamas atšaudavo, kad norintiems ramybės reiktų nešti skudurus į privačius namus. O dabar piktinasi, kad kaimynas virtuvėje rūko. Kaip negražiai sakoma, atkepė pyragus...

Teko gyventi daugiabutyje, kur kaimyniniame bute ant patalo gulėjo senukas po insulto. Liga žmogui paliko tik gynybines reakcijas. Jis valandų valandas šaukdavo keiksmažodžiais. O ką daryti kaimynams? Kentėjome dantis sukandę... Laimė, nors ten moralinių davatkų neatsirado.

Facebooke jau kyla diskusijos, kaip tramdyti virtuvėse ar tualetuose rūkančius kaimynus. Niekaip. Teisinių svertų nėra. Jokių. Ir moralinė davatkų pergalė staiga virto Pyro pergale. Nepavyko kaimynų išginti, pleškinant speigui, iš namų parūkyti. Dabar moralinės davatkos rūko kartu su kaimynais. Kaimynų rūkalų kvapas sklaidosi ne iš balkonų, o dėl nesandarumo sklinda po visą daugiabutį, gerdamasis į sienų apmušalus, drabužius spintose... Nes suprognozuoti vieno sprendimo pasekmes pas mus nesugebama iki šiol. Kada pagaliau „daeis“, kad gyvename demokratinėje visuomenėje, kur kolektyvizmo iš principo nėra. Ir įstatymai negali būti priimami „darbo žmonių kolektyvams“ reikalaujant? Kada pagaliau moralinėms davatkoms „dašus“, kad negalima kišti nosies į kito žmogaus nuosavybę ir reikalus.

Juokingiausia, kad jei savo ryžtą, energiją ir užsispyrimą moralinės davatkos skirtų daugiabučių gerovei, naudos būtų kur kas daugiau. Jei vietoj kolūkinio kolektyvizmo, noro reguliuoti svetimus gyvenimus, būtų pasižiūrėta į savuosius, pagaliau būtų gerbiama savo nuosavybė, rezultatai būtų kitokie.

Man, augusiai nuosavame name, daugelis dalykų daugiabučiuose kelia ironišką šypseną. Štai prieš keletą metų mūsų name buvo sugalvotas laiptinių remontas. Mūsiškė dar lyg ir pusėtina buvo, kaimyninėje laiptinėje – katastrofa. Na, o, bet, tačiau, jei manote, kad kažkas lipa į penktą aukštą tam, kad sienoje raktu išbraižytų „Petras+Barbora=KM“, tai esate naivūs. Sieninė tapyba – daugelio daugiabučio gyventojų kartų „kūrybiškumo“ rezultatas. Jei jūsų virtuvėje, svetainėje ar kur kitur būtų išraižytas va toks „šedevras“, kuo baigtųsi pradedančiajam menininkui? Namuose terlioti sienų negalima? O laiptinėje – galima?

Na, išsiverkė liaudis remontą. Kuris man, kaip jau minėjau, daug metų gyvenusiai nuosavame name, buvo nesuvokiamas. Kam dažyti laiptinę, jei stogas kiauras? Gal pirma remontuokim stogą? Juolab, kad prieš gerus ketverius metus kaip tik prie mūsų durų buvo susiformavęs nemenkas baseinėlis, o vanduo elektros! skydinėmis bliaukė iki pat pirmojo aukšto. Bet stogo gi visuomenei neparodysi. Be to, tekantis stogas knisa tik penktojo aukšto gyventojus. O va išdažyta laiptinė matyti iš karto, ir visiems. Iki pirmos didesnės vasaros liūties. Kai nudažytose lubose atsirado geltoni patakai, o dažai sušoko pūslėmis. Galime pasidžiaugti? Ar keičiant laiptinių langus kas nors pagalvojo, kaip juos reikės išvalyti? O kam? Kaip nuvalyti penktojo aukšto laiptinės langus, kai jie neatidaromi? Samdyti aukštalipius?

O kur dar garsioji renovacija? Kiek namų atnaujinama? Jei kas nors man, kaip nuosavo namo bendrasavininkei, pasiūlytų paramą jį renovuoti: sutvarkytų stogą, apšiltintų sienas, aš tą pačią minutę imčiau ieškoti būdų, kaip ta parama pasinaudoti. Deja, kaip buto daugiabutyje, ir nuosavos sodybos savininkė, galiu drąsiai teigti – privačių namų savininkai yra gerokai diskriminuojami. O daugiabučių kolektyvizmas? Štai už renovaciją pradiniame jos etape gyventojams reikėjo mokėti tik 15 proc. O daug buvo norinčiųjų? Ar geriau dabar tuos pačius kiaurus langus keisti plastikiniais už savus, už savus stiklinti ištrupėjusius balkonus? Be paramos samdyti aukštalipių firmą lopyti fasadui?

Nekalbama net dėl paprasčiausių dalykų. Štai lapkritį, vakare, mūsų name dingo vanduo. Suvis. Paskui trumpam atsirado: kavos spalvos. Apsidžiaugiau, kad iki tol spėjo skalbimo ciklą baigti skalbyklė. Kaimynei nuskilo mažiau: kadangi šildymo sezonas buvo dar neprasidėjęs, norėdama sušilti, ji tiesiog lepinosi putų pilnoje vonioje, skaitė knygą. Paskui teko, kaip katinui, putas praustis... letenėlėmis. Kitą dieną dar smagiau: vandens vėl nėra visame name. Grįžtam namo, o ten kaimynų eilė prie durų. Mat mums reikia nuorinti gyvatuką, nes visa laiptinė sėdi be karšto vandens. Kur jūs buvot? O kur gali būti žmogus penktadienio pavakarę? Darbe. O juk mes galėjom ir neatvažiuoti į butą, nuspręsti keliauti į sodybą. Kiek jie būtų be karšto vandens, šaltose voniose sėdėję? Kaip pavyko išsiaiškinti, sklendės buvo užsuktos kaimyniniame name. O, atleiskite, kaimynų apie tai įspėti nereikia? Bent iš mandagumo...

Būti ūkiškais, kaimyniškais, visuomeniškais yra sudėtinga. Kur kas paprasčiau sekti kaimynus, ar tik jie balkone nerūko. Ir peraugusiems vaikams žaisti kaimynų karus: jis rūko, mes jam degtukų į spyną... O ką, juk kaip smagu: visi užimti, visi persipykę. Gerai buvo vienoje facebook demotyvacijoje parašyta: prieš skųsdamas pagalvok, kas tau paskolins druskos, kas padės užvesti automobilį, kas pasakys, kad apie tavo duris trynėsi įtartini asmenys... Kad lygiai su tuo pačiu kaimynu teks kalbėtis ir tartis: ir dėl namo priežiūros, ir dėl remontų.

Kaip tokius dalykus sprendžia civilizuotos valstybės? Ten daugelis daugiabučių yra vieno savininko, ir juose nuomojami butai. Namo valdytojas sprendžia dėl bendrosios tvarkos taisyklių. Štai yra būstų, kuriuose negalima turėti augintinio. Ar dar kokios kitokios taisyklės, kurias nuomininkas priima. Nepatinka – ieškokis kito būsto.

O mes paveldėjome sovietinį kolektyvizmą. Ir kiauros daugiabučių sienos, pro kurias sklinda garsai ir kvapai, ne šiaip sau. Faktas pamąstymui: kai 1987-aisiais disidentę Nijolę Sadūnaitę sekė KGB, jos buto kaimynai viršuje, apačioje ir iš šonų buvo šios agentūros darbuotojai. Įdomu, kam?

Sienų storio ir sandarumo taip lengvai nepakeisime. Galime pakeisti tik požiūrį vieni į kitus. Būti pakantesniems, labiau žiūrėti savo, o ne svetimų reikalų, kaimyną priimti ne kaip iššūkį, o kaip bendraturtį, bendramintį. Gal tada netrukdys ir kaimyno cigaretės dūmai iš balkono, ir jo vaikų riksmas, kaip ir paties prisvilinti rauginti kopūstai.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video