Galimybių galimybės: kai krautuvėje pardavėjų daugiau, nei pirkėjų (15)

Publikuota: 2021-09-26 Kategorija: Politika
Galimybių galimybės: kai krautuvėje pardavėjų daugiau, nei pirkėjų
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Valdžios noras kištis į medicininius klausimus popieriukais jau davė savų vaisių: sergamumas covid-19 pasiekė šiam mėnesiui nebūdingas ir iki tol neregėtas aukštumas (primenu, skiepyta yra 61 proc. visuomenės, o sergamumo skaičiai lenkia pernykštį rugsėjį, kai skiepų nebuvo apskritai), užtat prekyba didžiuosiuose prekybos centruose smuko 20-30 proc. Tai pirmosios savaitės duomenys. Pabrėžiu – ne pelnas, o apyvarta. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad buvo nupirkta 20-30 proc. mažiau prekių. Skeptikai stebisi – negi žmonės pradėjo mažiau valgyti?

Štai praėjusią savaitę einu sau į Maksimą didžiąją, o mano mėgiamas „Rokiškio Sūrio“ dvilitris pieno – už, berods, 1,24 Eur. Kai įprastai aš už tokį moku maždaug 1,68 Eur. Nesunku paskaičuoti, kad 44 centų nuolaida – tai ketvirtadalis kainos. Ar iš balos tas gerumas prekybininkų prigimimo? Ne iš balos. Tai desperacija greitai išparduoti greitai gendančias prekes. Šią savaitę tokį pat pakelį pieno nusipirkau už 1,54 Eur be jokios akcijos. Kainų kritimas akivaizdus.


Didžioji mūsų vyriausybės bėda, kad daugelis ministrų savo karjerą pradėjo prie rašomojo stalo valdiškoje įstaigoje, ir ją ten sėkmingai baigs. Kiek mūsų ministrų yra atėję iš verslo pasaulio, yra susidūrę su gamyba, technologinio proceso formavimu, išteklių planavimu, tiekimu? Geri specialistai į nustekentą valstybės tarnybą neina. Geras technologas, ekonomistas versle gauna kelis kartus daugiau, nei viešajame sektoriuje. Tačiau raktažodis čia – žodis GERAS.


O vidutinis ar blogas eina kelnių trinti į valstybės tarnybą. Atlyginimai čia, žinoma, nelepina. Tačiau saugu. Ten metų metus galima kirmyti, neatsakant už savo darbo rezultatus. Skatindami verslą paramą išdalinome verslo automobiliams? Įmonėms, kurios taip nukentėjo nuo karantino ribojimų, kad joms staiga bentlių už 100 tūkst. pinigų prireikė? Iš bado tikriausiai... Ach, kažką popierukuose valdininkai ne taip įrašė? O atsakomybė kur? Dovanokite, apsiriko, netyčia... Pabandyk tu versle va taip „netyčia“ imti ir apsirikti...


Apie tai, kokio kurmiarausio tolumų ir platumų mūsų valdančiųjų mąstymas, rodo Seimo pirminininkės pavaduotojo! pasisakymas galimybių paso tema. „Toks raginimas apie tai, kad Lietuvoje čia kažko nevyksta, ir atseit Galimybių pasas yra blogiausia, kas galėjo nutikti. Tai aš kviečiu nuvažiuoti į ligoninę visiems ir pasižiūrėti į veidus tų, kurie ten guli, ir kartelį pagalvoti“, – pridūrė jis. Apie tokius valstybės veikėjus, užimančius aukščiausius postus, galima pasakyti pamėgta kino filmų fraze apie didelius nemalonumus: „Hjustone, mes turim problemų“. Žinoma, galimybių pasas dar ne pati didžiausia katastrofa: dar yra, pavyzdžiui, koks atominis sprogimas, svetimos valstybės intervencija. Apie ką vertėtų pagalvoti, žiūrint į mirštančių veidus? Žinoma, apie galimybių pasą! Manyčiau, kad žmogus mirties patale tikrai negalvoja apie, atleiskite, pišpasį, leidžiantį kino filmą žiūrėti be kaukės, valgyti restorano salėje, ir, atleiskite, nusišvilpti jo tualete. Ir va tokie, atleisk Viešpatie, politikai valdo mūsų valstybę.


O versle taip negalima. Versle viskas skaičiuojama. Ir rezultatai skaičiuojami ne kas dvidešimt metų, kai paaiškėja, kad reformos pačios savieiga taip reformavosi, kad jau neaišku, kur nureformuota. Versle skaičiuojama kasdien. Versle planuojama. Ten nepasislėpsi už plačių kolegų, viršininkų, viršininkų viršininkų nugarų. Kaip manote, kas būtų, jei vieną saulėtą dieną, aš, kaip dizaineris-technologas imčiau ir neišleisčiau „Rokiškio Sirenos“? Taip, aš uždirbu kur kas daugiau, nei eilinis valdininkas. Bet ir atsakomybė kita.


Ką reiškia 20-30 proc. smukusi apyvarta? Tai reiškia resursų pasiskirstymą. Štai, tarkime, pieną žmogus perka bet kurioje krautuvėje: ir mažoje, ir didelėje „Maksimoje“ ar „Norfoje“. Būtino vartojimo prekes, žinoma, jis ir toliau pirks. Tačiau kuo skiriasi maža ir didelė to paties tinklo krautuvė? Pasirinkimo galimybėmis, asortimento gausa. Pavyzdžiui, kelių rūšių tortai parduodami didelėje ir kelių rūšių – mažoje „Maksimoje“? Žinoma, jei tamstos gimtadienis, tortą vis tiek pirksi. Tačiau pirkėjas, atėjęs į didžiąją „Maksimą“ patikusio torto gabalėlį nusipirkdavo ir be progos. Dabar jau progos pirkti tokį tortą, saldainius ar vynuoges nebeliko. Netikite manimi? Nueikite į „Maksimos“ didžiosios nukainuotų produktų skyrelį. Kuo jis užverstas? Teisingai – tortais ir mišrainėmis su 50-70 proc. nuolaida. Su tokiomis pat nuolaidomis parduodami ir šašlykai, kiti mėsos pusgaminiai. Tai paprastas, empirinis kiekvienam prieinamas patikros būdas.


Pažiūrėkite, koks mėsos pasirinkimas didelėje ir mažoje „Norfoje“? Skiriasi, ar ne? Kodėl didelėje „Maksimoje“ indai su nuolaida ar tulpių svogūnėliai išdėlioti tiesiai prie tako? Tikriausiai tam, kad juos pirktumėte. O juos matėte mažose krautuvėse? Ar jūs matėte mažosiose krautuvėse pledus, pagalves, rankšluosčius? Koks ten maisto gyvūnėliams asortimentas? Kodėl dabar staiga didžiojoje „Maksimoje“ kone visoms gyvūnėlių prekėms po 30-50 proc. nuolaidą? (Kaip išdidi savų penkių kačių savininkė ir dar šerianti tris niekieno, nuolaidas gyvūnų prekėms žinau mintinai). Koks yra daržovių skyriaus asortimentas? Koks jogurtų ar pieno, pyragų ar kavos, arbatos asortimentas?
Štai jums ir atsakymai, iš kur tas 20-30 proc. apyvartos smukimas. Va iš ten. O už kiekvieno šio produktų (išskyrus indus ir pagalves, dar ir ganėtinai trumpo galiojimo), stovi gamintojas. Kas būna, kai utilizuojamas neparduotas pienas ar sūreliai? Teisingai, tiesiog jų užsakoma gaminti mažiau. Mažėja gamybos apimtys, vadinasi, traukiasi ekonomika.


Įdomu tai, kad jei šiandien neišpirko sūrelių, tai nereiškia, kad parduotuvės tiekimų skyriaus specialistai gali paskambinti ir paprašyti jų ryt gaminti tik pusę numatyto kiekio. Dideliuose tinkluose taip nevyksta: prekių kiekiai planuojami prieš mėnesius. Kaip ir logistikos, sandėliavimo procesai. Lygiai taip pat planuojami ir įmonių gamybiniai pajėgumai, technologiniai procesai. Gamintojai gamina perteklinius sūrelius, vilkikai veža juos į parduotuves, kur jie įstringa lentynose.


Sakoma, kad žmonės valgyti nenustojo. Ir gyvūnai ėsti nenustojo. Žinoma, kad jie nenustojo. Tiesiog racionas ims keistis. Siaurės įvairovė, mažės spontaniškų pirkinių. Visa tai, be abejo, atsilieps ir gamybai. Ir gana greitai. Nes žmogus negali pirkti dvigubai daugiau pieno, grietinės ar sviesto. Bet šių produktų atsisakys gamybą mažinantys konditeriai. Žmogus nenupirks tiek mėsos, žuvies produktų, mišrainių, kitų gaminių.


Nesusidūręs su gamyba sakys: tereikia tiesiog iš didesnių parduotuvių prekes pervežti į mažesnes. Perkelti tai į mažas krautuves sudėtinga dėl elementarios vietos stokos. Tačiau tai susiję su papildomomis sąnaudomis: papildomu darbu krovėjams, transporto, sandėlių padaliniams. Ir kartais prekę yra pigiau utilizuoti, nei ją pervežti kitur.


Jau dabar plika akimi matomas įdomus procesas: keičiama prekybos tinklų rinkos koncepcija. Ir tuo pačiu perskirstoma rinkos dalis. Kam labiausiai kirto per kišenę draudimai? Didiesiems prekybos centrams. Atminkite, kokias „prekybos ir pramogų sostines“ pastaruosius 20 metų statė mūsų prekybos tinklai. Tai dabar pirkėjas atsigręžia į mažąsias parduotuvėles. Tą patį matome ir Rokiškyje. Didieji prekybos centrai šiuo atveju prarado konkurencinį pranašumą.


Kas išlošia šioje prekybos centrų konkurencinėje kovoje? Pirmiausia „Lidl“, kurių koncepcija: nieko nereikalingo. Pergalę gali švęsti ir IKI. Tą matome ir Rokiškyje. Jei anksčiau automobilių stovėjimo aikštelė buvo sausakimša prie didžiosios „Maksimos“, jei anksčiau ji buvo jaunimo pasimatymų vieta, tai dabar ten – visiškas štilis. Didžiojoje „Norfoje“ pardavėjų daugiau nei pirkėjų. Užtat IKI aikštelėje jau netelpa automobiliai, ten driekiasi pirkėjų eilės. Paskaičuokime į priekį: spalio viduryje dėl suplanuoto remonto parduotuvėje miesto centre „Norfa“ apskritai praras pozicijas, o prieš Kalėdas jau žadama, kad duris atvers „Lidl“.


Mažėjančią prekybą automatiškai lydės mažėjanti gamyba. O būtent ji yra ekonomikos variklis. Normaliu laikotarpiu vidaus rinkos vartojimo sumažėjimą galima kompensuoti eksportu. Tačiau eksporto rinkos Vakaruose persotintos, o Rytuose – uždarytos.


Mažėjanti prekyba ir gamyba – tai mažėjančios darbo vietos, tai nesumokėti mokesčiai, tai žmonės, iš mokesčių mokėtojų virtę pašalpiniais.


Nepamirškime ir kitų galimybių paso blogybių: be jo nebeprieinamos mažosios ne pirmo būtinumo prekių krautuvėlės, paslaugų sfera. Pati valstybė turi pagalvoti, ar didelė grėsmė užsikrėsti covid-19 yra siūlų krautuvė ar tautodailės galerija, knygynas ar kosmetikos parduotuvėlė. O gal didesnė grėsmė užsikrėsti ne 5 min. perkant siūlus, o pusantros valandos sėdint prastai vėdinamoje kino teatro salėje be kaukės? Arba eilinės žvaigždelės iki Latvijos sienos koncerte. Bet mūsų valdžia apie duoną negalvoja, tik apie pramogas.


Štai kiek problemų sukūrė mažas popiergalis. O kiek išsprendė?


Teigiama, kad galimybių pasas – karantinas neskiepytiesiems. Liga plinta. Kol kas pateikiami duomenys tik apie mirusius skiepytus žmones. Informacijos apie tai, kiek serga skiepytųjų, nepateikiama. Įdomu, kodėl? Ar manoma, kad liaudis tokia kvaila, kad nesuvokia paprastų skaičių statistikos lentelėse. Galimybė hipsteriukams kine sėdėti be kaukės, aukojant dėl to smulkųjį verslą – ne pati geriausia idėja. Ir matome, kad ligos atvejai, pabrėžiu, įskaitant 61 proc. skiepytos populiacijos, jau pasiekė pernykštį vėlaus rudens lygį. Taigi, galimybių pasas neišsprendė susirgimų kontrolės problemos.


Jis nepaskatino ir skiepytis. Kaip prieš savaitę buvo paskiepyta 61 proc. šalies gyventojų, tiek yra ir dabar. Skiepijimo tempas nukritęs iki beviltiškų žemumų. Galimybių pasas, kaip gąsdinimo ir baidymo priemonė nesuveikė.
Vadinasi, jis nesprendžia problemų, dėl kurių įvestas, bet sukėlė jų dar daugiau. Suprantu ponios Aušrinės Armonaitės ambicijas turėti savo asmeninį kūrinį, bet gal jau pats laikas pripažinti – neveikia. Ir stabdyti jį, kol nepridarė didesnių bėdų.


Dėmesį reikia telkti ne bepasių gaudymui prekybos centruose. Dėmesį reikia telkti į skiepytų, bet neturinčių imuniteto, išaiškinimą. Kodėl niekas mūsų, skiepytųjų, nekviečia nemokamai testuotis, kad būtų pagaliau aišku, kiek populiacijos skiepai nesuveikė. Ir jau turint šiuos duomenis, daryti sprendimus apie faktinį, o ne teorinį turinčiųjų imunitetą kiekį, ir galvoti, kaip elgtis su skiepytais, bet neįgijusiais imuniteto, toliau. Gal, pavyzdžiui, perskiepyti kita vakcina. Juk vakcinų turime sočiai. Bet kur gi tau mūsų popiergalių rašinėtojai apie tai galvos.


Prasideda nauja, ir visai prognozuota banga, kertanti per pasitikėjimą skiepais apskritai. Ir viskas tik dėl to, kad mūsų siaurakakčiai vakcinaciją nusprendė padaryti vieninteliu sprendimu. Nors nė vienas vakcinų gamintojas šimtaprocentinio vakcinų patikimumo nežadėjo. Ir apie tai reikėjo galvoti iš anksto. Pirmuoju signalu buvo ligos protrūkis suvakcinuotame Izraelyje. Mūsiškiai pramiegojo.


Mūsiškiai elgėsi ir tebesielgia taip, tarsi vakcina veiktų 100 proc. O taip nėra. Jos maksimalus efektyvumas sukosi kažkur apie 80 proc. Išvertus į žmonių kalbą, kas penktam vakcinuotajam, tikėtina, nesusidarė imunitetas. Ką tada daryti? Gal vertėtų jau dabar kviesti tikrintis vakcinuotus žmones, ir kol dar neatėjo susirgimų pikas, tuos, kurie neturi antikūnių, pervakcinuoti? Juolab, kad tai nėra problema: vakcinos turima pakankamai. O ne bliauti, kad visi, kurie kalba apie ne šimtaprocentinį skiepų aktyvumą yra kenkėjai vatnykai. Akivaizdus pavyzdys: susirgę Rokiškio, Klaipėdos merai, nors ir buvo pasiskiepiję. Tokių atvejų riksmais apie vatnykus neužmaskuosi.

Bandymas iš skiepų daryti panacėją, kerta per visuomenės pasitikėjimą skiepais apskritai. Reikia suvokti ir atvirai kalbėti, kad netgi ne visa, ne šimtaprocentinė apsauga yra daug geriau, nei visiškai be jos. Bet visų problemų ji nesprendžia. Kiek kartų reikia kartoti, kad ir skiepytieji serga, ir skiepytieji platina ligą, ir skiepytieji miršta, kad pagaliau tai visiems daeitų? Kad neužtenka vien tik pasiskiepyti: reikia ir rankas dezinfekuoti, ir patalpas vėdinti, kaukes nešioti, ir nesivalkioti be reikalo po masinio susibūrimo vietas.


Galimybių pasai sukėlė apgaulingą saugumo jausmą. Jie tapo indulgencija nereikalingiems tokiu metu renginiams. Juk šiltasis sezonas baigiasi, renginiai keliasi į sales. Ar mums tikrai reikia dabar masinių susibūrimo vietų? Ne? O tai kodėl taip elgiamės? Tai kodėl vieną savaitę mūsų valdžia bliauja, kad su galimybių pasu kaukių nešiot nebereikia, o po savaitės apsuka plokštelę ir dabar jau kalba apie privalomas kaukes ir karantiną? Kam reikėjo taip žaisti? Ir kada pagaliau imsime galvoti ne apie pramogų pasaulio įtakotukus ir jų koncertus, vakaruškas ir kitus nebūtinus įgeidžius, o apie tai, kaip užtikrinti galimybę dirbti ir gauti pajamas didžiajai visuomenės daliai.


Medicininei problemai reikia medicininių priemonių. Suvokime, kad viruso neuždarysime tarp keturių sienų. Reikia išmokti gyventi su juo. Ką visą laiką ir rašiau. Paralyžuodami valstybės gyvenimą, ne tik nuo ligos neapsisaugosim (ką dabar ir matome), bet ir daugiau problemų prisidarysime. Ir visuomenės susikaidymas tik gilės. Atminkite, kad ir šeimoje, ir visuomenėje dauguma ginčų ir barnių kyla, kai pritrūkstama pinigų. Ar mums dabar reikalingos papildomos įtampos?

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video