Demokratijos Lietuvoje erozija? Sutemų ir sandėrių su Šėtonu akivaizdoje (6)

Publikuota: 2021-10-09 Kategorija: Politika
Demokratijos Lietuvoje erozija? Sutemų ir sandėrių su Šėtonu akivaizdoje
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Virš Lietuvos tvenkiasi vis tamsesni debesys. Ir žlunga vis daugiau mitų. Kai reikia telkti visuomenę, kasami vis nauji takoskyrų grioviai. Situacija grėsmingėja sulig kiekviena nauja diena. O politikai visuomenė, užsižaidusi tarpusavio rietenomis, primena besipešančius starus (liaudiškai vadinamus suslikais), virš kurių galvos ratus suka erelis.

Pirmoji didžioji problema, kurios, užsikasę savo mažame rietenų pasaulėlyje nematome, tai nuolatos ir nuosekliai augančios naftos kainos. Kylančios energetikos resursų kainos įsuka visų kitų produktų kainų kilimą. Ir yra dar vienas labai rimtas faktorius, kurio mūsų valdžioje sėdintys „ikanamistai“ uoliai stengiasi nepastebėti: kuo aukštesnė naftos ir dujų kaina, tuo stipresne ir galingesne tampa Rusija, tuo daugiau lėšų ji turi hibridiniams (ir tikriems) karams kustyti. O mums tai nieko gero nežada.


Nežada pirmiausia dėl to, kad daugeliu atvejų hibridiniams karams ruošėmės... liežuviu. Istorijos pamokos liko seniai neišmoktos. Ir nors politikai bei visuomenė visomis įmanomomis progomis ramsto praeities didvyrių paminklus, aukšti (ir nelabai) politikai prie paminklų plieskiant kaitrai rėžia valandos ilgumo kalbas apie tėvynės meilę. Deja, jos neįdomios ir jiems patiems, ką bekalbėti apie aplinkinius. O realiai tėvynės meilė jomis ir teapsiriboja.


Tėvynės meilė reiškia ne abstrakčią meilę kažkam dideliam ir gražiam, žodžiais neįvardijamam. Tėvynės meilė reiškia pirmiausia pagarbą ir meilę tam, kas yra mūsų valstybė. Kas yra valstybė? Ar tai tik teritorija (pageidautina nuo marių iki marių)? Ne. Jei valstybė būtų tik teritorija, tuomet ir Antarktida su jos pingvinais būtų valstybė. Ar valstybė yra kalba, istorija? Tai svarbu. Bet mes žinome šimtus mirusių kalbų ir dešimtis mirusių civilizacijų. Ne. Valstybei reikia ir teritorijos, ir kalbos, ir himno su herbu. Bet pirmiausiai reikia žmonių. Piliečių. Tų, kurie mylėtų, kurtų ir gintų valstybę. O kaip mes elgiamės?


Pastarieji metai – nuosekli demokratijos ir valstybės pagrindų erozija. Erozija pavojinga tuo, kad ji iš pradžių nematoma. Vėliau, procesui jau gerokai pažengus, tampa šiek tiek apčiuopiama, juntama. Pavieniais ženklais, iš kurių tik akyliausi, strateginį mąstymą turintieji ima dėlioti šiokį tokį bendrą vaizdą ir ima skambinti pavojaus varpais. Paprastai tai būna filosofai, istorikai, politologai, žodžiu, akiniuoti mokslininkai. Į kuriuos ne tik kad nekreipiama dėmesio, jie dar ir pašiepiami. Trukdo čia savo įkyriu skalambinimu visuotinio augimo, ekonominės pažangos (kas kad įsivaizduojamos) euforijos puotą. Čia jie, ta nematoma Dievo ranka, rašinėjanti ant naujų subudavotų sostinės stiklinių urvelių sienų paslaptingus žodžius: „Mene, tekel, fares“. Daugelis šiandienos apšviestųjų niekada neskaitė Šventojo Rašto, iš kur jiems žinoti, ką tie nemalonūs žodžiai reiškia.


Nedemokratija šiandien reiškia nedemokratiją ateityje. Šiandien kasantis po demokratijos ir valstybės pamatais, su šūksniais „Vivat!“ ir „Prozit!“ labai primename paskutiniuosius Abiejų tautų respublikos gyvavimo dešimtmečius. Kai viskas ritosi ir smuko, tėvynė buvo perkama ir parduodama, o sąžinė glušinama girtų puotų svaiguliu.


Vienybė, pagarba skirtingų pažiūrų, tikėjimų žmonėms buvo mūsų valstybės tūkstantmetės istorijos pagrindas ir šių dienų svarbiausias išlikimo garantas. O kaip elgiamės dabar? Visuomenė suskaldyta ir demotyvuota. Jau šeimose atsiranda temos, kuriomis geriau nekalbėti. Pagarba kito nuomonei, nuomonių įvairovei, kaip esminiam demokratijos principui – kur visa tai? Ar apsukę trisdešimties metų istorijos ratą vėl grįžtame į gūdųjį sovietizmą? Į tą pačią brežnevinę stagnaciją, kur kalbama, kad tuoj pasieksim komunizmą, o parduotuvėse trūko mėsos ir batų. Šiandieninė stagnacija – tai minties, žodžio, mokslo stagnacija.


Ar galime pagalvoti, kad po trisdešimties metų laisvos Lietuvos, pilietinės visuomenės kūrimo, mes pradėsime kalbėti apie žiniasklaidą ir propagandą? Ir dėti tarp jų lygybės ženklą. Ne, ne svetimos valstybės propagandą. Kol kas dar savos. Kai žiniasklaidoje, kuri visais laikais buvo diskusijų erdvė, nebeliko diskusijų? Kur valstybės institucija – Sveikatos apsaugos ministerija – užsako nežymėtą reklamą. Kas čia – ne propaganda? Ne žiniasklaidos papirkinėjimas? Ir visi tyli: tyli politikai, tyli žurnalistų profsąjunga. Tiesa, pavieniai kolegos ima juokauti, kad ministras – padorus žmogus: eina tik ten, kur susimoka. Ir visiems gerai? Kaip nebus gerai? Juk pinigus iš skaitytojo reikia uždirbti. O čia valdžia dosniai duoda. Tiesiog duoda, tik imk. Kas tai – ne sandėris su Šėtonu? Vieną kartą susiderėjus, kitą kartą jau lengviau.
Atsakykit man, ar šiandien žiniasklaida, lengva ranka paėmusi šios valdžios pinigus, rytoj taip pat lengvai nepaims ir kitos valdžios, ar kaimyninės šalies pinigų? Jeigu pavyko nupirkti šiandien, ir niekas dėl to nesmerkia (pamanyk tik, ministro patarėja pasitraukė, didžiulis nuostolis), tai nupirks ir rytoj. Ir formuos mūsų nuomones dideli ir maži nuomonės formuotojai...


O formuoti reikės vis daugiau ir daugiau. Vis labiau ir labiau ryškiomis spalvomis kurti neegzistuojančią, alternatyvią tikrovę. O visuomenė, žiūrėdama į piešiamą įvaizdį, kuris, labai švelniai tariant, neatitinka tikrovės, gūžčios pečiais klausdami, kas gi čia vyksta.


Ant kokio mito į valdžią atėjo konservatoriai ir juos lydinčios koalicijos partnerės? „Veryga ir žalstiečiai nemokėjo valdyti epidemijos, mes suvaldysim“. Prisimenant, kaip jie pypavo, kodėl valdantieji neatšaukia rinkimų. Šiandien spalio 8-oji. Situacija, turint virš 60 proc. suskiepytos visuomenės yra daug blogesnė, nei pernai. Tik devyniolika savivaldybių, įskaitant ir Rokiškio, dar buvo raudonos, likusios – jau juodos. Čia taip vadinasi suvaldyta?! Atvejų skaičius per parą pasiekė epidemijų piko – sausio – atvejų skaičių. Čia suvaldyta, vadinasi?! O mūsų garbiesiems valdantiesiems nėra drąsos ir stuburo išeiti ir atsiprašyti tiek buvusios vyriausybės, tiek visuomenės.


Tokio visuomenės susikaldymo, koks yra dabar, nebuvo niekad. Net į brazauskinius ir landzberginius. Kodėl? Nes puikybė yra pirmoji ir pati baisiausia iš septynių mirtinų nuodėmių. Kas yra nuodėmė? Veiksmas, kuris naikina žmogaus ryšį su Dievu, savimi ar visuomene. Puikybė naikina visus tris ryšius, todėl ji be galo pavojinga. Bet mūsų jaunieji politikai į bažnyčią neina, religijos neišmano. Kam jiems? Užtat ir mindo grėblius.


Kas yra galimybių pasas? Epidemijos valdymo priemonė ar duoklė puikybei? Aš, matote, pasiskiepijau, esu edukuotas, vakcinuotas, uždirbantis didesnes nei vidutines pajamas. Užtat galiu nueiti į didesnę krautuvę. Kiek mažai žmogui reikia pasikasyti menką savivertę ir neegzistuojantį orumą. Nes kvailiui su menka saviverte yra daug smagiau pasityčioti iš savo bendrapiliečio, nes ne savo protu, žiniomis, talentais didžiuojamasi. O tik tuo, kad į didesnę parduotuvę nueisi. Maža Šėtono dovanėlė menkoms sieliūkštėms? O pasekmės kokios? Galimybių pasas nesuvaldė epidemijos, tik suskaldė visuomenę. Ir kaip kiekviena su demokratijos imperatyvais prasilenkianti priemonė sukūrė siaubingą precedentą ateičiai.


Nepamirškime vieno: artėja ekonominės sutemos. Tą rodo sparti infliacija, augančios naftos kainos. Visuomenė pandemijos metu jau išnaudojo savo resursus. Savo resursus išnaudojo verslas. Ir epidemija žiemą dar ne kartą parodys nagus. Jau rodo. Visa tai kels dar didesnį visuomenės erzelį, nepasitenkinimą, ir dar didesnę valdžios desperaciją. Atrodo, kad eilinis socialinis eksperimentas „kiek galima išgyventi nedirbant“ pamažu artėja prie dėsningos pabaigos.


Nenoriu būti blogu pranašu, bet panašu, kad kitą kadenciją dabartinė valdančioji koalicija visa tilps į vieną liftą. Kadangi konservatoriai jau seniai nebe konservatoriai, o liberalai – jokie liberalai, kadangi šios partijos prarado savo vertybes ir ideologiją, o kitokių argumentų (ekonomikos auginimas, epidemijos suvaldymas, kaip suprantate, jau nebebus), jas šluos. Dešiniajame politikos spektro sparne atsiranda didžiulė žiojinti skylė, kurios niekas nebeužpildys. Ir dešinių pažiūrų rinkėjai, kuriems svarbu konservatoriškosios vertybės, tiesiog nebeturės už ką balsuoti.


Būtų dar pusė bėdos, jei šias partijas būtų kuo pakeisti. Centro kairysis sparnas gerokai susilpnėjęs, draskomas vidinių rietenų. Ir pasirinkimas vėlgi bus ne kažkoks: ar balsuoti už infantilų su iniciatyva šaiką, ar už valstybės viziją būtuoju laiku. Sutikite, nieko gero. Atminkite, kad iš žmogaus atimti ir padalinti galima tik vieną kartą. Paskui nebebus nei ko atimti, nei ko dalinti. Tie, iš kurių atimta, nebesistengs dirbti, o tie, kam padalinta, užuot dirbę, lauks naujos pakišų dozės.


Kas ateis į šios valdžios vietą? Pasižiūrėkime į augančias naftos kainas, augančia Rusijos galią, įtaką ir įtampas Rytuose. Nenoriu būti blogu pranašu, bet, greičiausiai, atsiras viena kita politinė jėga, kuri sudarys sandėrį su Šėtonu. Vėlgi, istorinių prielaidų tam yra.


Kas yra tada, kai bejėgė valdžia atsiduria akis į akį su dideliais išbandymais? Pasižiūrėkime kad ir į Veimaro respubliką, kurią mūsų valstybė pastaruoju metu vis labiau primena. Paskutiniu vinimi jai į karstą tapo pasaulinė ekonominė krizė. Prisiminkite, kas atėjo demokratinių rinkimų keliu, žlungant Veimaro respublikai, kurios geriausia iliustracija yra vaikai, iš banknotų pundelių statantys namuką. Prisiminėt? Pasufleruosiu: toks dėdulė su juokingais ūsais. Jis tik iš pradžių visiems atrodė juokingas. O paskui juokinga nebebuvo.


Jei valdžioje atsidurs tie, kurie sudarys sandėrį su Šėtonu, tada ir paaiškės, ką reiškia papirkinėti žiniasklaidą, ką reiškia rūšiuoti piliečius su galimybių pasais. Gal tuos pasus kažkaip kitaip pavadins. Bet principas liks tas pats: tie, kas klausys naujos valdžios, mėgausis savaisiais žirneliais, apelsinais ir majonezu. O nelojalūs, patys suprantate... Pretekstų įvesti galimybių ar kokius kitus pasus, patikėkite, jie sugebės rasti. Patikėkite, nemažai tų, kurie giedojo ditirambus šitai valdžiai, giedos ir kitai, mainais į privilegijas. Pavyzdžių turime. Ar besugebės mūsų demoralizuota, supriešinta visuomenė pasipriešinti šioms „lakštingalų“ ir „cukrinių avinėlių“ giesmėms?


Tik nuo mūsų, piliečių, priklausys, kokio gylio ir tamsos bus tos sutemos. Nuo mūsų budrumo, atsakomybės, pagarbos vieni kitiems. Patikėkite, nieko nėra lengviau kaip pliurpti apie vienybę, apie drąsą, dalinti pažadus, kaip kovosime, ginsime. Prisiminkime: „vienas mūsų žodis būt tave apgynęs, bet varge tu vieno jo pasigedai“. Būkime budrūs, gerbkime savo valstybę ne kaip abstrakčią poetų metaforą, o kaip kiekvieną žmogų šalia mūsų.


Gerbkime vienas kitą, ypač dabar, kai gerbti sunku, kai iš visų pusių esame tempiami į skirtingas puses, skaidomi ir dalinami. Būkime budrūs, tiek svetimai, tiek savai propagandai. Saugokime demokratiją šiandien, nes nedemokratija dabar visada reiškia nedemokratiją ateityje.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video