Demokratija nėra duotybė, arba kodėl Batka laikosi įsikibęs krėslo? (16)

Baltarusija kratosi tirono valdžios. Baltarusiai kovoja už laisvę. Baltarusijoje revoliucija. Taip sakome mes ir ant profilių paramos ženklan klijuojam istorines Baltarusijos vėliavas. Romantiškos svajos, dūžtančios į negailestingą politinę realybę.

Sutarkime dėl vieno: mums visiems – ir baltarusiams, ir mums – pats geriausias variantas būtų laisva, demokratinė, vakarietiška Baltarusija, besirengianti integracijai į NATO ir Europos Sąjungą. O turime anachronizmą, pilkąją zoną, šešėlį.

Daugelis sako: sunku prognozuoti, kas bus Baltarusijoje. Atvirkščiai, kaip tik lengva ir paprasta. Geriausiu atveju – nieko, viskas liks, kaip buvę, o blogiausiu – bus įgyvendinta bendros valstybės su Rusija idėja.

Kodėl taip sakau? Kai kam nors kyla noras istorijos mokyti testais ir braukant žemėlapius, reiktų prisiminti, vardan ko jos mokomės. Ne tam, kad skaičiuotume Vytauto žirgo uodegos ašutus, ir žinotume, kuris valdė pirmiau: Vytenis ar Gediminas. Istorija, politologija mums reikalinga šiandien. Kad iš praeities pamokų pasidarytume šiandieną ir rytdieną lemiančias įžvalgas ir sprendimus.

Istorija negailestingai moko: nedemokratija šiandien reiškia nedemokratiją ateityje. Ką Baltarusijai reiškia 26-eri Batkos valdymo metai? Kodėl Batka apskritai prieš 26-erius metus buvo išrinktas? Šių klausimų mes, mitingų euforijos apsvaiginti, neužduodame. O vertėtų. Tapatinamės su baltarusiais: juk viskas taip gerai pažįstama, tas laisvės troškimas, tikėjimas ateitimi. Baltijos kelias ir Laisvės kelias...

Prisiminkime save, savo pačių laisvės priešaušrį. Savo Lietuvą prieš 26-erius metus. Tai buvo 1994-ieji. Iš tiesų, ir mes, ir baltarusiai pradėjome maždaug ten pat. Ta pati reformų krečiama ekonomika: jau nebe  planinė, bet ir, toli gražu, ne rinkos. Tie patys nedrąsūs pilietinės visuomenės daigai, išdygę subyrėjusios imperijos pelenų lauke.

Buvo visko: laukinis kapitalizmas, griūvančios didžiulės, kai kurios – ir sąjunginio pavaldumo – įmonės, yrantys kolūkiai. Buvo ir didžiulis nusikalstamumas, ir bedarbystė. Ir vėluojančios algos... Ir mūsų visuomenės labai aiškus noras: tapti Europos Sąjungos, NATO nare. Labai aiški orientacija ir žinojimas, vardan ko mūsų tėvų karta aukojo savo gyvenimus.

Baltarusija pasirinko kitą kelią: ji nusprendė likti komunizme. Tik sukurti jame šiek tiek padoresnį, žmogiškesnį veidą. Ir dar gana nemenkai daliai mūsų visuomenės (laisvos, Europos Sąjungoje gyvenančios visuomenės!) tas kolūkių ir didžiulių įmonių kompleksas, valdomas sunkia, bet ne visai geležine Batkos ranka, sutikite, visai imponavo. Toks komunizmas laisvajame pasaulyje neįmanomas. Demokratija negali būti dalinė, veikianti tik politikoje, ar tik ekonomikoje. Ji – visaapimantis laisvų piliečių visuomenės būvis. Tad natūralu, kad planinė, kad ir kiek padekoruota, Baltarusijos ekonomika negalėjo varžytis su Vakarų. Jos veiklos arealas: vietos rinka ir eksportas į Rytus. O iš Rytų atėjo ne tik pigesnės, nei rinkos kaina žaliavos (tai ir lėmė nereformuotos pramonės gyvybę), bet ir politiniai bei ekonominiai svertai. Šiandieniniai žinomiausi Lietuvos geopolitikai neslėpdami kalba, kad Baltarusija iš esmės yra ekonominėje ir kultūrinėje Rusijos įtakos zonoje. Bendra kalba, bendra sovietinė praeitis (nepamirškite, kad Minskas yra miestas-didvyris), bendra kultūrinė erdvė ir informacinis laukas, kuriame ryškiai dominuoja Rusijos oficialioji propagandasklaida (žiniasklaida vadinti neapsiverčia liežuvis).

Kas yra Baltarusija šiandien? Tai sovietmetis „su žmogiškuoju veidu“.  Kai visi turi darbą, bet mažai uždirba. Kai nesuardytos didžiosios gamyklos, kolūkiai. Kai nėra „vagių“ ir „išnaudotojų“ verslininkų. Kai teoriškai visi lygūs, t.y. vienodai nukleiptais batais ir vienodai pilkais švarkais. O laisvė išreiškiama sovietmečio hitu – pokalbiais virtuvėje, ir mažais išlindimais į užsienį, kurio iliustracija yra Vilniaus „Akropolis“ ir kavinės. Nieko neprimena? Argi ne taip mūsų tėvai ir seneliai, išleisti į soclagerio šalis ekskursijų, siaubdavo ten parduotuves, pirkdami čekiškus batus ir vengriškus skėčius?

Rusijai Baltarusija kol kas patogi kaip pilkoji zona. Kietojo sūrio, krevečių, hamono, papajų ir kitos „prabangos“ tiekėja. Ji reikalinga ir Vakarų Europos pramonei. Juk būtent čia Europoje pagaminti produktai keičia etiketes, kad apeidami sankcijas, vėliau patektų į Rusijos rinką. Kurioje lietuviški sūriai su originaliomis etiketėmis deginami krosnyse ir traiškomi buldozeriais kaip kontrabanda. Pilkosios zonos visuomet yra šešėlio ir kontrabandos (ginklų, žmonių, akcizinių prekių) zonos. Ir jos naudingos visoms pusėms. Europos įmonės eksportuoja prekes į Rusijos rinką, Rusijoje jas pardavinėja iš po skverno ir su labai dideliais antkainiais. O Baltarusija iš to gauna savus procentus režimo ramsčiams – jėgos struktūroms – išlaikyti. Va ir visa Baltarusijos kolūkinio ekonomikos ir politikos stebuklo paslaptis.

Ką reiškia laisvė Baltarusijai šiandien? Kalbėkime atvirai: struktūrines permainas. Kurių labai nori instagramo ir facebooko kartos. Juk nuostabus to ženklas: Batka išjungė internetą. Tačiau tai yra didmiesčiai. Didmiesčių jaunimas. O provincijai, jos glūdumai, kur be Batkos paliepimo ir tvora neužtveriama, to reikia? Supraskime: mūsų gyvenimas šiandien yra toks (dar ne visai geras, ne visai lengvas, bet į tą pusę) tik dėl to, kad 1992-1997 m. mūsų šalyje vyko esminiai ir labai skaudūs pokyčiai. Daugybė žmonių prie jų neprisitaikė ir šiandien. Baltarusijos demokratėjimas neišvengiamai juos atneš. Tai, kas rusakalbiame pasaulyje iki šiol suvokiama kaip „lichije devianostyje“, pašėlę 90-ieji. Ukraina, Baltarusija, Rusija, kitos buvusios SSRS šalys, išskyrus Baltijos šalis, tuos pokyčius pradėjo, bet išsigandę atsitraukė. Jie ir dabar to bijo. Kiek išgyvens kolūkiai, didieji sovietiniai fabrikai, jei ateis demokratiškas vadovas ir pradės būtinas reformas? Turime užduoti ir kitą klausimą: kiek tie kolūkiai ir fabrikai išgyvens, jei reformų nebus? Atsakymas paprastas: jie žlugs neišvengiamai. Ir atidėti pokyčiai reiškia tik tai, kad ateityje jie bus dar sunkesni ir skaudesni. Bet jie bus. Tačiau dabar Rusijoje, Baltarusijoje vis dar laimi žmonės, kurie jų bijo. Juk ir mes, prisipažinkime, 1989-aisiais svajojome gyventi kaip Švedijoje. Ir vis dar to „kaip“ nepasiekėme. Mūsų visuomenė tiesiog nesuvokė, kiek reikės tam paaukoti, kiek reikės keistis. Ir kokie skausmingi tie pokyčiai bus. Tai yra demokratijos pralaimėjimo daugelyje post sovietinių šalių priežastis. Esminis jos trūkumas.

Turime įsikalti kartą ir visiems laikams: nėra laisvos visuomenės su planine, valdoma ar kokia kita, nei rinkos ekonomika. O pripratusiems prie komunizmo, kuris buvo ir tebėra statomas, dovanokite, tinginiams ir durniams, bet ne laisviems, iniciatyviems ir protingiems, priimti, kad dabar reiks gyventi savo galva ir savo darbu, yra labai sunku. Suvokime viena: dalis, ir nemaža, baltarusių iš tikrųjų palaiko Batką, ir iš tikrųjų nori, kad Baltarusija arba liktų tokia, kokia yra, arba slinktų į Rusijos glėbį.

Kad ir kaip būtų keista, daugelis problemas mato Batkos asmenyje. Kiek daug gražių raginimų facebooke – Lukašenką į Hagą! Esmė tame, kad Lukašenka į Hagą nenori. Taip jau klostosi tie diktatorių likimai: arba nagais kimbi į krėslą, kol sugebi jį išlaikyt, o kai nesugebi – tada į Hagą, kartuves. Išimtiniais atvejais (kurie šiaip jau retoki) – pas kaimyną su auksiniu batonu po pažasčia. Nykiai ir skurdžiai egzistencijai to paties svetingo kaimyno sąskaitomis. Kol auksinį batoną dar yra iš ko trupint, tada ir žiniasklaidos šioks toks dėmesys, ir kokio Nižnij Muchosransko (Žemutinio Musiašikio) meras su mandagumo vizitais lankosi. Kai tik sušluojami paskutiniai batono trupiniai, lieka nyki užmarštis. O jei kartais ima savavališkai čiulbėt, arba prisukamas pensijos kranelis, arba išvis nugnybamas. Be jokios užuojautos diktatoriams, turime suvokti šventą taisyklę – arba tu diktatorius, arba mirsi. O mirti niekas nenori.

Antroji svarbi tezė – diktatorius yra ten, kur pati visuomenė nenori laisvės ir pokyčių. Ten, kur norima tik truputį geresnio caro, kuris nubaustų blogus bojarinus. Gyventi be carų ir bojarinų yra ne taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Juolab, kai nėra valstybingumo tradicijų, kai visą istoriją už tave kažkas sprendė. Tada ir tegali tikėtis, kad Dievas duos kiek geresnį sprendėją, nei prieš tai buvęs.

Trečioji ne mažiau svarbi tezė – diktatorius tam ir yra diktatorius, kad jis vaikytų minią ašarinėmis dujomis ir žudytų opozicionierius. Tam, kad klastotų rinkimus. Jei tik būtų bent menkiausia galimybė, jis jų suvis tokių neorganzuotų. Jis yra diktatorius, ne todėl, kad mes jį taip vadinam. O dėl to, kad jis elgiasi kaip diktatorius. Ir diktatorius, kuris neseks, nevaikys, nesodins ir nežudys, nė minutės nebus diktatoriumi. Jį patį sutvarkys tą pačią akimirką, kai tik praras valdžią ir kontrolę. Tai, ką diktatorius daro, elementari logiška savisauga. Kvailiai yra tie, kurie mano, kad įmanoma diktatūra su žmogiškuoju veidu.

Batką norime piešti kaip ūsuotą tarakoną ar mėgaujamės jo nuotrauka su treningais ir čebatais. Ir tai reiškia tik mūsų pačių, dovanokite, durnumą. Nuvertinti priešą – viena didžiausių klaidų. Batka valdžioje išsilaikė 26-erius metus. Išnovyjo visus priešus. Ne kartą ir ne du valė savo jėgos struktūras nuo Rusijos įtakos. Užkirto kelią ne vienam perversmui. Ne, aš jam nesimpatizuoju. Tiesiog sakau: nustokit jį laikyti paprastu kaimo japu. Jis toks nėra. Ir meistriškai sužaista partija su ta Tichanovskaja yra puikus jo proto ir apsukrumo pavyzdys. Jis vienu sėkmingu ėjimu visus protestus pavertė ne už tikslą, ne už esmę, ne už prasmę, o už abstrakčią „laisvę“. Ir tie mitingai, be organizacijos, be struktūros niekur neveda. Kaip stichiškai prasidėjo, taip stichiškai ir nuslops.

 Suvokime ir tai, kad ten provakarietiškos opozicijos faktiškai neliko. Ir jos lyderių su KGB palyda į Lietuvą niekas nesiuntė. Juos tiesiog kalino arba pradangino. Būti provakarietišku šiek tiek didesnėje erdvėje, nei nuosava virtuvė, yra pavojinga. Pridėkime dar didžiulę kaimyninės šalies propagandinių kanalų įtaką. Ir ką turime?

Baltarusijos situacija sudėtinga ir politiškai. Batka yra akrobatas, kuris iki šiol sumaniai balansavo ant lyno. Grasindamas ir Rusijai, ir Europai, kad jei kuri iš minėtų šalių ims per daug kabinėtis, pasuks į kitą pusę. Taip ir gyvena ši sovietizmo salelė XXI a. Europos vidury. Iš vienos pusės – krevetės ir mozarella, iš kitos – tankai ir pabūklai.

Tačiau dabar, panašu, kad ši trapi pusiausvyra ima irti. Ir dėl nuo Baltarusijos nepriklausančių priežasčių. Vladimiras Putinas po farso, pavadinto Konstitucijos keitimu, „obnulilsia“, kitaip sakant, nunulino savo kadencijų skaičių. Jis tam turėjo ir kitą galimybę: įgyvendinti sąjunginę sutartį su Baltarusija. Ir pradėti naujas kadencijas kaip naujos valstybės vadovas. Bet Batka (priežastis žiūrėti aukščiau, tą kur su auksiniu batonu) kategoriškai atsisakė atiduoti sostą. V. Putinas „nusinulino“. Smukusios naftos kainos, covid epidemijos sukeltos problemos atskleidė imperijos ydas. Nepamirškime, kad V. Putinas irgi turi tą patį pasirinkimą: arba būti diktatoriumi, arba keliauti į Hagos tribunolą. Ir tai dar būtų gera išeitis. Greičiausiai, jei jo sveikata ar valdžia susilpnės, šis pilietis bus tiesiog nužudytas. O to jis, aišku, nenori. Taigi, norint nors kažkiek stabilizuoti situaciją, reikia bent „ura“ patriotams pamėtėti pergalę. Kažką panašaus į „Krym naš“ (Krymas mūsų), kuris tikrovėje išvirto į „namkryš“ (mums galas). Ir kur gi šitą pergalę dabar, „ant greito“ paimti? Atsakymas, manau, paprastas. Juolab, kad nemažai kandidatų į Baltarusijos prezidentus, kurie buvo neprileisti iki jų, turi ryškų rusišką pėdsaką. „Gazprom“ bankininkas, „krymnašistas“, vėliau jo žmona ir t.t.

Kuo skiriasi 1988-ųjų Sąjūdžio mitingai nuo protestų Baltarusijoje? Pirma: organizacija. Sąjūdis buvo organizacija, apėmusia visą šalį. Ji buvo struktūruota: buvo organizatoriai, lėšų rinkėjai, spaudos organizatoriai, buvo žmonės, kurie stebėjo, kad mitingai vyktų taikiai ir nebūtų provokacijų tokiose milžiniškose miniose. Buvo aiškus tikslas – ne abstrakti laisvė, o laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Buvo aiškiai matomi lyderiai. Ir kryptis buvo aiški: į Vakarus. Buvo ir išbandymas. 1991-ųjų Sausio 13-oji. Kuris iš lyderių buvo išbėgęs į užsienį? Jie pasitiko savo tautos likimą. Todėl jie ir yra lyderiai.

Palyginkime protestus Baltarusijoje ir abu Maidanus Ukrainoje. Tie patys esminiai skirtumai. Antrasis Maidanas iš esmės ir kilo dėl to, kad Viktoras Janukovyčius atsisakė kreipti ienas į Europos Sąjungą.

Ir kol nebus Baltarusijoje tokios aiškios opozicinės organizacijos, kol nebus aiškaus tikslo: laisva, demokratiška Baltarusija (su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, įskaitant politinę ir ekonominę reformą), kol nebus aiški vieninga visos visuomenės kryptis į Vakarus (o tai daliai visuomenės iš tikrųjų yra nepriimtina), tol Batka ramiai sau vadovaus. Vienintelė reali proga juo nusikratyti – tai jei V. Putinas nuspręs jį pakeisti kuo nors kitu.