Baudžiakas ir kasiakas, Irenos dilema, arba kam renkamas Seimas? (32)

Publikuota: 2020-10-15 Kategorija: Politika
Baudžiakas ir kasiakas, Irenos dilema, arba kam renkamas Seimas?
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Ką tik baigėsi Seimo rinkimų pirmasis turas. Vieni švenčia pergales, kiti taikosi su pralaimėjimu. O kai kas rinko Seimą, net nežinodami, ką ir kodėl renka, ir ką tas Seimas veikia.
Trisdešimt demokratijos metų jau turėjo išmokyti mūsų visuomenę, kas yra valdžių padalinimas, ir kokios kiekvienos valdžios užduotys. Na, bet kur tau. Seimas vis dar yra instancija, į kurią, it į gūglą, kreipiamasi visais gyvenimo klausimais.

Patys juokingiausi ir kvailiausi klausimai Seimo nariams paprastai yra susiję su tuo, ką tas ar anas kandidatas duotų Rokiškiui, jei jį išrinktų parlamento nariu. Seimas yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Seimo nario darbas yra rengti ir priimti įstatymus bei jų pataisas. Atrodytų, labai paprasta. Tačiau...
Su Seimu, Seimo nariais mūsų visuomenė vis dar sieja daugybę nepagrįstų vilčių ir rūpesčių. Tai, ką parlamentaras duos Rokiškiui, yra visų tų kvailų vilčių kvintesencija. Metas įsikalti į galvą: Seimo narys nieko negali duoti savo rajonui. Jo darbas – leisti įstatymus. O ne atimti, dalinti ar išprašinėti.
Truputį daugiau nei dvejus metus dirbau Seimo nario padėjėja. Per tą laikotarpį ant vienos rankos pirštų buvo galima suskaičiuoti tuos, kurie kreipėsi dėl įstatymų pataisų. Užtat nesuskaičiuojamu srautu plūdo norintieji valstybės lėšomis išleisti knygą apie gimtąjį sodžių, pastatyti kam nors koplytstulpį, „išmuštiׅ“ bažnyčiai bokštus.
Baisiausias prašymas, su kuriuo buvo kreiptasi – pakeisti prieš kelerius metus įsiteisėjusį teismo sprendimą. Nors pagal bet kurios demokratijos pagrindą – valdžių padalinimo principą – parlamentaras neturi jokios teisės kištis į teisminės valdžios darbą. Dar daugiau – įsiteisėjęs sprendimas iš principo nebeatšaukiamas. Su tuo interesantu telefonu kalbėjau apie valandą: jam buvo keista, kad aš buvau pirmasis žmogus, pasakęs, jog su sprendimu reikia susitaikyti, o laiką, pinigus ir lėšas naudoti rimtesniems dalykams. Aišku, interesantui buvo šokas – jis kelerius metus mynė įvairių valdžių, Seimo narių koridorius. O visi bijojo būti nepatogūs, todėl labai maloniai ir labai aptakiai žadėjo, užuot aiškiai pasakę – neturi jokių galimybių, žmogau. Žmogus mele gyveno kelerius metus.
Buvo ir tų, kurie tikėjosi, kad Seimo narys jiems parūpins darbą, iki ausų prasiskolinusiems visiems kam tik įmanoma – nuo bankų iki „bobučių užantėlių“, padės išsaugoti butą. Vienas piktybinis skolininkas piktinosi, kad niekas jam nebeteikia kreditų. Išsiskyrusi moteris nuolat ėjo ieškoti našlės pensijos. Viršūne buvo reikalavimas Seimo nariui pakeisti autobuso maršrutą, kad jis užvažiuotų į Santariškes. Ir visa tai, jei tikėtume liaudimi, yra įstatymų leidžiamosios valdžios rūpestis. Ką bendro tai turi su tikruoju Seimo nario darbu – įstatymų leidyba?
To, ko šiandieninis rokiškėnas tikisi, ir vis negauna, iš Seimo narių pavyzdys yra komentatorės Irenos klausimas, kurį ji jau įrašė po keliais pastaraisiais „Rokiškio Sirenos“ straipsniais. Jis skamba taip (kalba netaisyta): „Pries metus pasistatem nuoteku iranga [ nes Rokiiskio Vandenys nieko gera nezadejo] Ar galima mums tiketis kokios nors kompensacijos .Juk mes galejom toliau tersti plinka [ nors ir turejom srutu rezevuara] Kreivoji1 Kavoliskis Prasau kandidatuojanciu atsakyti“. Ir žmogus dar viešai paskelbė savo telefono numerį. Nenuostabu, kad tikėdamiesi tokių atsakymų (o tiksliau, kompensacijų), žmonės nusivilia Seimu, partijomis, politika. Ne Seimo nario darbas rūpintis piliečio sklype esančių nuotekų sistemų statyba bei kompensacijomis. O ir poniai Irenai į galvą neatėjo protinga mintis, prieš ką nors statant savo sklype, ir tikintis kompensacijų, pirmiausia išsiaiškinti, ar jos apskritai teikiamos, o jei kam ir teikiamos, tai ar jai priklauso.
Toks elgesys – kreipsiuos pas deputatą – sovietmečio reliktas. Demokratinė sistema taip neveikia. Už ką gerbiu „valstiečius“, tai už mažai žinomą jų sprendimą: užraukti Seimo narių asmenines iniciatyvas įkišti nagus į valstybės biudžetą. Iki tol milijonai mokesčių mokėtojų pinigų iškeliaudavo „Viešpaties keliais nežinomais“: tapdavo bažnyčių bokštais, darželių ir mokyklų renovacijomis (kuo jos baigėsi, visi žinome: dabar uždarinėjamos būtent suremontuotos kaimų mokyklos), ir kitokiomis nebūtinomis išlaidomis. Užtat parlamentaras galėjo rinkėjams išdidžiai parodyti: „tik mano dėka jūs turite šitas civilizacijos gėrybes“. Atrodytų, tars jis dosniai padalino ne mokesčių mokėtojų, o savo asmeninius pinigus. Ši sistema buvo dvigubai ydinga: nepagrįstai taškomi mokesčių mokėtojų pinigai, ir buvo sudarytos prielaidos formuotis iškreiptai ar netgi korupcijos prieskonį turinčiai politinei sistemai. Ir, žinoma, nerealiems rinkėjų lūkesčiams, kad Seimo narys nuties kelius, suremontuos griūvančias bažnyčias, išmuš pinigų kokiam nors visuomeniniam statiniui ir išleis knygą apie kiekvieną rajono kaimą.
Kai tie lūkesčiai nėra patenkinami, ateina nusivylimas. Ne viename rajono parapijų žmonių susirinkime girdėjau: tas tą žadėjo, šitas – tą, o realiai nieko nėra. Kai kurie dvasininkai su ašaromis akimis prašydavo: būkit geri, nebežadėkit: nes politikai per atlaidus ir kitas šventes gražiai ir daug prižada, o man atsiskaityt, kodėl niekas nevyksta. Liaudis tai suprasdavo paraidžiui: politikai pažadėjo, tik tingiam kunigui, bendruomenės vadovui ar dar kam nors nereikia. Kur veda tokie neatsakingi pažadai, užtenka pasižiūrėti Juodupės – mažosios kultūros sostinės atidarymo šventės įrašą. Kai vienas į svečius atvykęs Seimo narys pakvietė juodupėnus per savo ar kitus Seimo narius, Seimo kultūros komitetą kreiptis... dėl Onuškio Komarų dvaro atstatymo. Mielieji, jūs rimtai?!
Apie tai, kaip valdžiai, artėjant rinkimams, lengva prarasti sveiką protą, liudija įstatymo pataisos, kad uždarinėjant kaimų mokyklas, būtina gauti bendruomenės sutikimą. Sekant ne sveiku protu ir realiais poreikiais, o bendruomenių užgaidomis ir vizijomis, mes greitai turėsime ne mokyklas su septyniais, o mokyklas apskritai be moksleivių.
Kai tokie pažadai neįgyvendinami (juk pažadėti nieko nekainuoja), ateina natūralus visuomenės, jais patikėjusios, nusivylimas. Ką jie ten Seime veikia? Nes įstatymų daug, jie didelės apimties, neįdomūs, niekas jų neskaito. O va keliukas, knyga, dvaras ar bent jau bokštas, tai jau daiktas, kurį galima pačiupinėti. Kai net ir to negauna, ateina nuovargis, nepasitikėjimas, nusivylimas.
O ir patys politikai seniai susitaikė, kad niekas jų idėjomis nebesidomi. Tyliai iš televizijų eterio dingo diskusijų laidos. Politinės partijos net nebesivargina visuomenei pristatyti savo programų. Štai pirmajame ture buvo renkami septyniasdešimt Seimo narių daugiamandatėje. Beveik pusė viso Seimo. Kuri politinė jėga per daugiau nei pusę metų rado laiko pasirūpinti, kad jos lyderiai, „kalbančios galvos“ atvažiuotų pristatyti tos programos? Atsakymas – nė viena. Nė viena politinė jėga nerado nei laiko, nei noro apie save pranešti rinkėjams, išklausyti jų, diskutuoti. O kam? Vilniuje, feisbuko burbulėliuose geriau matyti.
Politinė kampanija virto ne politikų, o viešųjų ryšių agentūrų varžytuvėmis. Atrodo, kad tikimasi, jog rinkiminėje kampanijoje kaip senoje vaikiškoje dainelėje, atskris burtininkas mėlynu malūnsparniu ir nemokamai parodys kiną. Kitaip sakant, visą tą jų beidėjystę ir populiarias banalybes apvilks kažkokiomis ypatingą neurolingvistinę reikšmę turinčiomis spalvomis, šriftais. Ir rinkėjas puls balsuoti.
Netgi politinės reklamos šlamšto (lankstinukų, laikraščių) pašto dėžutėje kiekis beviltiškai sumažėjo. Užtat politikų plakatai ant kiekvieno kampo. Tipo, rinkėjau, pažiūrėk į savimi patenkintų fiziomordijas ir balsuok. Už ką balsuoti? Jei politikų pasisakymus galima sutraukti į vieną sakinį „mes už visa, kas gera, ir prieš tai, kas bloga“. Kaip sakant, popierius viską iškenčia. Ir iššifravusi mūsų, „Rokiškio Sirenos“ rengtų debatų politkų pasisakymus, kurie vaizdo įraše atrodė dar pusė velnio, eilinį kartą įsitikinau: turinio ten labai maža.
O rinkėjas balsuoti nepuola. Valdžią Lietuvai išrinko mažiau nei pusė jos piliečių. Mūsų rajone 52 proc. rinkėjų net neišreiškė savo nuomonės. Pridėkime dar vieną, tik šiems rinkimams būdingą, aspektą – milžinišką negaliojančių biuletenių kiekį. Štai daugiamandatės apygardos biuletenių Sėlos rytinėje apygardoje buvo negaliojančių per 600, vienmandatės – per 800. Su bičiuliais diskutavome dėl to: netgi tam tikros facebook grupės buvo, kuriose dalintasi tokių sugadintų biuletenių nuotraukomis. Žmonės ėjo į rinkimus, gaišo laiką tam, kad išreikštų tylų protestą tuo, kas šiandien vyksta.
Ši rinkimų kampanija buvo nyki, pasibaisėtina savo beidėjyste. Kurios garsiausia tema yra buvo baudžiako ir kasiako derinys. Pirmiausia, pagarba jaunimui, vieninteliams sugebėjusiam aiškiai artikuliuoti savo poreikius, skirtingai nuo medikų, švietimo darbuotojų.
Kur čia problema? Nesuprantantiems paaiškinsiu: žalstiečių dėka už narkotinių kanapių laikymą net ir mažais kiekiais (už kasiaką) gresia baudžiamoji atsakomybė (baudžiakas). Tai va, viena svarbiausių idėjų ir yra „nubaudžiakinti kasiaką“. Pastaroji tema yra viena iš trigerinių (sukeliančių padidintą dėmesį), bet iš esmės niekinių temų. Nepaisant visų aistrų diskusijose, „kasiako nubaudžiakinimo“ problema sprendžiama labai paprastai: tereikia pakeisti tam tikrą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Už tą Seimas turi balsuoti triskart, ir, jei sprendimas bus priimtas, kasiakus traukti apylegaliai (tipo negalima, bet nieko už tai negresia), būtų galima po maždaug pusmečio. Lygiai tokios pat svarbos ir aktualumo yra ir draudimas rūkyti balkonuose. Daug triukšmo dėl visiškai niekinių, lengvai išsprendžiamų problemų. Bet...
Toks triukšmas yra labai puikus tuo atžvilgiu, kad suryja beveik visą debatų laiką. Ir lieka nepaliestos pačios svarbiausios visuomenės problemos: didėjanti atskirtis tarp didmiesčių ir regionų, apverktina švietimo būklė, sveikatos problemos. O „kasiako nubaudžiakinimas“, vienalyčių santuokų įteisinimo klausimai, eskaluojami viešojoje erdvėje tik tam, kad niekas nematytų, jog anksčiau išvardintoms problemoms spręsti idėjų, tiesiai šviesiai, nerasta. Taigi, kas beateitų į valdžią, mes dar mažiausiai ketverius metus murdysimės ten, kur mūsų valstybės laivelį neš upės tėkmė. Nes irkluotojai ne tik neturi žemėlapio ir kompaso, bet netgi nežino visų mūsų kelionės tikslo. Kaip jau minėjau, Seime „nubaudžiakinti kasiaką“ galima trimis balsavimais. O toliau beveik ketverius metus jie ten ruošiasi kortomis lošti?
Kokia išeitis? Nustoti klausti Seimo narių, ką jie padarys Rokiškiui. Įstatymų leidėjas nieko negali padaryti konkrečiam miestui. Tai ne jo kompetencija. Užuot prašę Seimo narius leisti svetimas knygas ir atstatinėti dvarus, reikalaukime jų pasiūlymų svarbiausiais šalies būties klausimais. Kaip šiandien turime pertvarkyti švietimo sistemą, kad nebeliktų mokyklų be mokinių, o likusios augintų šalies ateitį, o ne pašalpinių dinastijų papildymą (apie ką labai aštriai pasisakė tuometinis Valstybės kontrolierius Arūnas Dulkys). Kad sveikatos apsaugos įstaigose ligonis gautų gydymą, o ne nuotolinį pasiūlymą gydytis žolelėmis, ir, dovanokite, švęstu vandeniu. Kad Lietuva būtų suprantama ne kaip trys didmiesčiai ir likusi tundra. O tam reikės daug. Ir idėjų, ir drąsos būti nepatogiems, ir sunkių sprendimų. Ir rinkėjų pasitikėjimo ir pagarbos. Ir klausimų apie esmę, o ne apie asmeninių nuotekų sistemų įrengimo kompensacijas.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video