Apie informacinę higieną. Arba, kas matėt karo policininką? (7)

Publikuota: 2020-12-07 Kategorija: Politika
Apie informacinę higieną. Arba, kas matėt karo policininką?
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Uždarymas namuose žmonėms žiauriai kerta per smegenis. Kai į lauką išeiti nebegalima, su žmonėmis gyvai susitikti neišeina, lieka tik bendravimas socialiniuose tinkluose. O ten galima rasti visokiausių įdomių vajų. Prie kurių prisijungus staiga tampama kokio nors dalyko „ikspiertais“. Mat internetas ir socialiniai tinklai – visuotinis informacijos šiukšlynas. Kuriame vieni randa kažkieno išmestą žiedą su deimantais, o kai kam vis kelyje pasitaiko dešros odelės, sutęžę pomidorai, bananų žievės, ir, dovanokit, panaudoto kačių kraiko maišeliai. Jei žmogus staiga ima tokius daiktus rinkti prie konteinerio, jam diagnozuojama liga. O kai ima visą tą šlamštą kišti į galvą, tada pasidaro įdomu.
Štai vos prieš savaitę, pradedant Adventą, dekanas Eimantas Novikas savo pamoksle išmintingai perspėjo kontroliuoti savo žodžių turinį: padrąsinti, palaikyti, o ne kelti erzelį, sumaištį ir be to sunkiu laikotarpiu.
Tačiau mūsų liaudžiai Adventas tai eglučių įžiebimo maratonas ir mandarinų lupimo metas. O sielos higiena užsiimti nenorima. Mūsuose jau savaime suprantama, kad nedera mėtyti šiukšlių, kur papuola. Daugeliui (nors dar ne visiems) tapo norma surinkti savo šunelio nuodėmes. O štai nešiukšlinti galvos ir eterio – niekaip neišeina.


Kai atvirai paklausiu žmogaus, kodėl tamsta rašai tai, ko neišmanai, jis pareiškia, kad tai tik jo nuomonė. Mano bičiulis, iš kurio mokausi, nuomonę laiko aukščiausia nekompetencijos forma. Jei civilizuotame pasaulyje nuomonė yra priskiriama faktų interpretacijos sričiai: sudėliojus faktus į seką, darytina išvada, kad... Tai mūsuose nuomonė yra skydas, kai nėra žinių. Išvertus į žmonių kalbą, būtų maždaug taip: ponas nieko nežino iš esmės, jam kažkokia Barbora prieš trejus metus kažką sakė. Ką tiksliai sakė, neatsimena, bet skambėjo lyg ir taip. Ir va tai, ištransliuota į eterį, staiga tampa „nuomone“.
Didžiausia su tokiomis „nuomonėmis“ susijusi problema yra tai, kad visuomenė labai sparčiai praranda skaitymo įgūdžius. Ilgesnį tekstą perskaityti, o jau tuo labiau, suprasti apie ką jis, daugeliui feisbuko komentatorių – neįkandama užduotis. Viskas, ką jie pajėgia suvokti, tai demotyvacija. Net instrukcijas jie skaito tik tuomet, kai sugadina prietaisą. Jei tekstas ilgėlesnis, tai jis skaitomas iki pirmo trigerio. Ir tada jau pasipila „ikspiertinės nuomonės“. Tikėtis to, kad žmogus gali perskaityti visą knygą, o tuo labiau, visą įstatymą, yra vis sudėtingiau. O dar jį suprasti... Čia, kaip toj dainoj, jie „kelininkai, bet širdyje poetai“. Mūsų testais mokyta visuomenės dalis neturi daugelio sričių žinių: gebėjimo analizuoti, lyginti, gretinti, daryti išvadas. Todėl vis dažniau pasiduoda tiems, kurie prisiima pareigą galvoti „ir už tą draugą“. Tačiau problema tame, kad kažkieno kito pateikta informacija paprastai būna suvirškinta ir atrajota pagal to žmogaus sugedimo laipsnį. Pastaruoju metu labai populiaru matyti pasaulį, pavyzdžiui, pro vieno buvusio aukšto pareigūno, dabar jau ištisai pretenduojančio gauti prizą kaip ilgiausiai Valstybės saugumo departamento pažymose linksniuojamo asmens, akinius.
Kodėl taip nutinka? Nes įstatymus skaityti reikia mokėti. Jie traktuojami kaip visuma, o ne atskirai pagal kažkieno sugedimo laipsnį parinktos citatos. O patikrinti nėra nei noro, nei įgūdžių. Todėl viska, kas kažkur prikeverzota, priimama kaip duotybė.
Jei norite pasitikrinti, kaip nekritiškai ir neatsakingai žmonės vertina pateikiamą informaciją, paskaičiuokite, kiek kartų pastaruoju metu jūsų bičiuliai pasidalino prašymu paaukoti kraujo vėžiu sergančiam vaikui. Misija lyg ir kilni. Vienas per kitą siunčia žinutę. Kas, kad ketverių metų senumo. Kartą rengiau straipsnį apie tai, kaip tokios buitinės kiaulystės ir „geri norai“ apsunkina žmogaus gyvenimą. Paskambinau tokioje žinutėje nurodytu telefonu. Atsiliepusi moteris, vaikelio teta, prisipažino, kad užteko proto žinutėje paskelbti savo, o ne vaiko tėvų telefoną. Nes ją bangomis vis užplūsta norinčiųjų padėti telefono skambučiai. Nors mažylis – jau trejus metus angelas baltas... Norėjote padaryti gerą darbą, o sukėlėte šeimai didžiulį skausmą.
Kartais geraširdžiai beraščiai nuomonės turėtojai pasidaro tokių sričių „ikspiertais“, kad net kvapą gniaužia. Antai, turiu keletą pažįstamų pomidorų augintojų. Žmonės jie, iš esmės, geri. Myli gyvūnus ir augalus. Laiko save netgi šiokiais tokiais patriotais. Niekam netrukdo, užsiima kasdieniais darbais. Ir staiga – op! Žmonės, kurie tanko nuo paspirtuko neskiria, staiga patapo kariuomenės ekspertais. Žmonės, kurie nežino, kokių rūšių kariuomenė apskritai yra Lietuvoje, neskiria jos funkcijų, uniformų, nežino, kuo ji ginkluota, staiga tapo... karo policijos žinovais. Įdomu tai, kad paprašyti gatvėje parodyti karo policininką ir paklausti, kaip jį atpažinti tarp kitų karių, tik mikčioti imtų. Bet vat nagrinėti karo policijos įstatymo pakeitimus sąmokslo teorijų kontekste – visada prašom.
Tai štai, šitie feisbuko kolumbai ir magelanai staiga (jiems patiems) atrado tokią instituciją įdomią. Karo policiją. Kas yra paprasta policija, jie daugmaž miglotai žino. Paprastai ja gąsdina vaikus: jei nesiliausi, išveš policija. Ir daro labai pavojingą klaidą: nemoko pasitikėti tais, kurie turi saugoti. Iš sovietmečio paveldėjome požiūrį, kad tvarkos sergėtojas yra didžiausias baubas ir priešas. Įdomus fenomenas: suktybė skambutis „mama, padariau avariją“ veikia tik Rytų Europoje ir Vokietijos rusakalbių diasporoje. Vakarų Europoje tokie nusikaltėlių „pokštai“ neveikia: ten net įsivaizduoti neįmanoma, kad tvarkos sergėtojas galėtų skambinti tokiais klausimais. O pas mus policija – baubas. Dar didesnis ir baisesnis baubas – karo policija.
Iš tiesų karo policija nėra labai matoma. Visame pasaulyje tai normali institucija, niekam nekelianti didelių klausimų. Jau senuose nespalvotuose filmuose galima pamatyti karius su raiščiais ar šalmais, ant kurių užrašyta „MP“ – military police. Pas mus, Lietuvoje, ji irgi jokia naujovė. Įkurta 1998 m. Pirmą kartą iš arčiau ją teko pamatyti kokiais 2000-aisiais Vilniuje. Mat jų ekipažas dažnai patruliuodavo Katedros aikštės prieigose. Ką jie veikia, mums plačiau papasakojo kursiokai, kurie mokėsi tuomet labai populiariuose jaunesniųjų vadų kursuose (tai buvo būdas studijuojančiam jaunuoliui kartu atlikti ir privalomąją karinę tarnybą).
Mums, civiliokams, karo policija labiau matoma įvairių renginių, švenčių metu, vedanti ir lydinti karinio transporto kolonas. Ji retkarčiais užsuka ir į Rokiškį. Tačiau tie, kas artimiau nesusiduria su kariuomene, jos paprastai nė nemato.
Idiotų su iniciatyva taikinyje karo policija atsidūrė tik šį lapkritį. Kodėl? Todėl, kad karo policijos įgaliojimai buvo sulyginti su kitų institucijų – policijos, valstybės sienos apsaugos tarnybos įgaliojimais. Bet kam tai rūpi? „Demokratija pavojuje!“ – šaukia tik iš Valstybės saugumo departamento pažymų matomi žmonės. Ir daugelis gerų, bet nemąstančių žmonių skuba jiems pritarti. Kaip sename anekdote apie „bitlus“, kur Izia jų nekenčia, nes Sara jam padainavo, taip ir čia, skleidžia, švelniai tariant, netiesą. Nes į politikos paraštę nubruktas diedelis ir co jiems taip pasakė. Kad būtų lengviau, netgi įstatymo atitinkamo straipsnio iškarpą padarė. Tik pamiršo pridėti įstatymo iškarpas, kuriose aiškinama, kokiais atvejais tas straipsnis galioja. Juk mūsų liaudis skaityti nenori. Ypač įstatymų. Užtat ir praryja, kas svetimo, ir švelniai tariant, mūsų visuomenei nelabai draugiško asmens sugromuluota. O gromuluojama todėl, kad tam žmogui skauda. Tikrai ne dėl jūsų. Jam skauda dėl to, kad kitados buvęs labai svarbus ir reikšmingas, dabar tiesiog nudreifavo į pačią politikos paraštę.
Ką sukelia tokia dezinformacija? Erzelį, nesaugumo jausmą, nepasitikėjimą savimi, savo pačių išrinktais politikais, mūsų saugumu besirūpinančiomis institucijomis ir pareigūnais. Štai jums ir Advento ramybė. Sveikinam.
Ko siekiama tokios informacijos sklaida? Kodėl daugiau nei metus rengtas, svarstytas ir persvarstytas įstatymas užkliuvo tik dabar? Kodėl būtent tas konkretus straipsnis užkliuvo? Nes dabar jautru. Dabar skauda. Ir tie, kurie diriguoja tokius žaidimus iš užkulisių, tą puikiai žino. Jiems labai skaudu, kad kariuomenė yra trejetuke institucijų, turinčių didžiausią visuomenės pasitikėjimą. Tiesiogiai kąsti ir pulti jie bijo, todėl loja iš pasalų. Kad žmonės bijotų, nepasitikėtų savo valstybe, žmonėmis, kurie ją gina.
Atidžiau stebintieji situaciją socialiniuose tinkluose mato, kad visuomenės priešai netransliuoja vieno konkretaus naratyvo. Tų naratyvų daug, jie vienas kitam prieštarauja. Atrodo, kam skelbti žinutes, kurių viena paneigia kitą? Tam, kad sėtų sumaištį protuose ir sielose. Kad gąsdintų, baugintų, skatintų nepasitikėti savimi ir bendrapiliečiais. Kad žmogus liktų vienas. Vadinasi, silpnas ir pažeidžiamas. Kad jis būtų ne drąsus pilietis, o įbaimintas, į kampą įspeistas žvėrelis, kuriam jau nesvarbu, kam kąsti. Kad gyventų nuolatinėje baimėje, įtampoje. Nes manipuliuoti galima trimis dalykais: baime, kalte ir atsakomybe. Pagalvokite, kodėl kažkokie feisbuko dėdės ir tetos jums nori šiuos jausmus sukelti?
Gyvenant informaciniame pertekliuje, šiais sudėtingais, iššūkių, išbandymų ir didelių baimių: dėl savo ir artimųjų gyvybių, sveikatos, dėl savo verslo, savo darbo perspektyvų, informacijos higiena yra labai svarbi. Valykite savo eterį nuo to, kas kelia baimę, erzelį, sumaištį. Patikėkite, jūsų komentaras „visi vagiai“, „valdžia slepia tiesą“ ar kokia kita nesąmonė pasaulio nepakeis. Kuo daugiau kapstomės informacijos šiukšlynuose, tuo didesnė tikimybė į galvą vietoj smegenų prikimšti net ne vatos, o kačių dėžutės turinio.
Kaip atskirti, kur tikra informacija, o kur tik manipuliacijos? Labai paprasta. Pirmiausia, tikėti savo valstybe. Iš tiesų per trisdešimt metų tapome pilietine visuomene, kurios branda neabejojama. Kiekvienoje tokioje valstybėje egzistuoja tam tikra stabdžių ir atsvarų sistema. Atskiros valdžios rūšys: įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisinė, kontroliuoja viena kitą. Nė viena neturi ryškios galios ir persvaros. Be to, mes esame dviejų didžiulių demokratijos šeimų – Europos Sąjungos ir NATO – nariai. Į jas patekome atlikę galbūt daugeliui eilinių žmonių nežinomus, bet iš tiesų didžiulius darbus kuriant demokratinę, pilietinę visuomenę. Taip, taip, netgi stojant į NATO mes turėjome vykdyti ne tik karinės srities reformas, bet ir pilietinės visuomenės, demokratijos, žiniasklaidos laisvės vystymo planus. Ir tik tada, kai jie pasiekė Vakarų valstybėms priimtiną lygį, mus pakvietė prisijungti.
Žinoma, dar teberaškome skaudžius sovietmečio paveldo vaisius. Užaugome totalinio nepasitikėjimo valdžia, jos melo ir manipuliacijų erdvėje, kur tikri tebuvo tik virtuvės pokalbiai. Kur trims gimnazistams subūrus pogrindinį ratelį, vienas tarp jų buvo KGB informatorius. Metas išmokti gyventi kitoje, pasitikėjimu grįstoje visuomenėje.
Pykstame, kad valdžia mūsų elgesį bando koreguoti draudimais. Stebimės, kad kokioje Švedijoje niekas nieko nevaiko, bet ten covid-19 plinta gerokai lėčiau. Matome pasekmes, bet pamirštame paklausti, kaip jos buvo pasiektos. Pasitikėjimu, pagarba sau, šeimai, kaimynams, bendrapiliečiams. Ten gerbiami visuomenės susitarimai, o ne ieškoma būdų, kaip būti „šustresniam“ už kitus. Todėl ir Vakarų visuomenės kilusius iššūkius sutinka ramiai, susitelkę, o ne isterikuodamos apie marginalų kuopelę.
Kitas labai svarbus dalykas – skaityti. Nuo pat pirmosios klasės iki senatvės. Ne žiūrėti prieštaringus faceboko ir youtube filmukus, kuriuose vienokie ar kitokie „influenseriai“ bando įgarsinti ar savo, ar už pinigus įpirštas nuomones. Vienintelis būdas skirti, kas melas, kas tiesa – kasdieninis darbas, puikūs istorijos, biologijos, chemijos, fizikos, matematikos ir kitų dalykų pagrindai, nuolatos atnaujinamos žinios. Išmanančiu žmogumi manipuliuoti sunkiau, nei tuo, kuris per istorijos pamokas išmoko eilės tvarka išdėlioti šamšiadadus ir seleukidus, o po egzamino sėkmingai tai pamiršo.
Svarbus įgūdis tikrinti šaltinius. Tik perskaičius šaltinį, o ne jo komentarą, ar dar baisiau, „nuomonę“, galima spręsti, kas ten iš tiesų parašyta. Prieš teškiant komentarą apie vieną ar kitą įstatymą, būtina tiesiog jį visą perskaityti. Ir suprasti, kas parašyta. Skaityti ilgus tekstus be iliustracijų ir su labai daug raidžių. Tai lavina protą. Kritikuoti motyvuotai, pateikiant argumentus. Ir, o taip, rašytojas „durnas ir storasׅ, turi psichologinių problemų“ – yra ne argumentai, o kritika ad hominem, kuri padorioje draugijoje yra nepriimtina. Gero jums savistabos, savidrausmės ir atradimų meto.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video