Antrasis covid-19 kėlinys – šaldytuvas prieš televizorių 2:0 (18)

Publikuota: 2020-10-23 Kategorija: Politika
Antrasis covid-19 kėlinys – šaldytuvas prieš televizorių 2:0
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Kad ne diena, tai naujas užsikrėtusiųjų covid-19 rekordas. Prisiminus maniškį straipsnį pačioje covid-19 isterijos pradžioje apie tai, ką reiškia nusipirkti tualetinio popieriaus, kruopų ir karstą, dabar galiu piktdžiugiškai krizenti – o ką aš jums sakiau. Šaldytuvas visada laimi prieš televizorių. Visada. Visada sveikas protas pareina tada, kai kyla klausimas, o ką mes dabar valgysim? Mes kovo viduryje išjungėme valstybę, dovanokite, kiek turėdami atvejų? Kažkur apie šimtą? O dabar per dieną suskaičiuojame ir 400 naujų atvejų. Ir ką? Ir nieko. Vaikai eina į mokyklas, suaugusieji į darbus, babytės – į bažnyčią. Parduotuvėse niekas nebešluoja nei tualetinio popieriaus, nei kruopų. Vienkartinės kaukės tapo daugkartinėmis. Iš bjauraus įpročio, nors dabar niekas jų internete už aukso lakštų kainą nebepardavinėja. Kažkurioje vaistinėje netgi mačiau kaukes su nuolaida. KAUKES. SU NUOLAIDA. Dezinfekciniu skysčiu užverstos parduotuvės. Jūs tai galėjote įsivaizduoti kovo mėnesį?

Ir ką visa tai reiškia? Tai reiškia optimistinius ženklus, kad masinė psichozė praėjo. Praėjo noras gyventi kaip siaubo filme ir realybėje suvaidinti šių dienų apokalipsę. Pasaulis nuo covid-19 neišmirė. Pasaulio pabaiga neatėjo. Metas išsigydyti dėl kvailumo prisirinktus guzus ir gyventi toliau. Kralikienė, piktų komentatorių apmaudui, ne tik kad nenumirė nuo covid-19, bet netgi juo nesusirgo. O jei ir susirgs, tai ne kažkokia baisi problema.

Nors noras gąsdinti ir žarstyti apokaliptines prognozes niekur nedingo. Kai kurie veikėjai dar ir dabar neišlenda iš televizoriaus, sėdami paniką. Kodėl jie tai daro? Norėdami pasirodyti reikšmingi. Tiesiog tie žmonės daugybę metų dirbo savo darbą ir niekam nebuvo įdomūs. Ir staiga atsidūrė dėmesio centre, objektyvų taikikliuose, prožektorių šviesoje. Tokių pranašų būna visur ir visuomet. Mes didžiuojamės esantys XXI a. – technologijų, modernaus mąstymo visuomene. O iš tiesų esame maži padarėliai didelių ir nesuprantamų reiškinių sūkuryje. Mes juokėmės skaitydami metraščius, kai belaukdami Anno Domini 1000 (pirmojo tūkstantmečio) ir su juo ateisiančios laikų pabaigos, tuomečiai turtingieji išdalino turtą vargšams, vietoj šiltų vilnonių drabužių ir kailių apsiaustų apsivilko ašutines ir užlipę ant kalno, laukė pasaulio pabaigos. Kai laukimas įgriso, pasidarė šalta, o pasaulio pabaiga vis neatėjo, suprato, kad pranašai kažką čia supainiojo. Ir pabandė susigrąžinti bent dalį to, ką kilniadvasiškai išdalino vargšams (gera dalinti tai, kas nebereikalinga, ar ne?). Atgavo jie, aišku, špygą.

Kita baisi prognozė vėl buvo susijusi su tūkstanmečiu. Tik dabar jau Anno Domini 2000. Prisimenat, kaip buvo pranašauta, kad viso pasaulio kompiuteriai nepajėgs atpažinti šios datos. Ir kils į orą nevaldomi branduoliniai užtaisai, sprogs atominės elektrinės, o išgyvenęs pasaulis paskęs tamsoje ir barbarybėje. Ir ką? Pasitvirtino?

Jei peržvelgtume paskutiniojo dešimtmečio populiariausius filmus, tai apokalipsės tema ten buvo ryškiai viena dominuojančių. Kokių tik baubų nebuvo sukurta: ir gyvi numirėliai, ir nemirėliai, ir t.t. Ir baisiausių epidemijų ilgesys: apie maždaug 2014 m. vis nenuslopo Ebolos protrūkis, tada buvo įvairiausių gripų, paukščių, kiaulių, protrūkis, po to pranašautas Zikos viruso protrūkis Europoje. Ir kur dabar visa tai?

Turėjome naują baubą – covid-19. Tačiau pamiršome, kad tai ne pirmoji, ir ne pati baisiausia žmonijos epidemija. 1346 m. prasidėjusi buboninio maro epidemija nusinešė (įvairiais skaičiavimais) 50-70 proc. Europos gyventojų. Maras, su tam tikru reguliarumu, Europą siaubė iki XVIII a. Lietuvoje paskutinysis didelis jo protrūkis buvo 1709-11 m. Prisiminkite „Aukštujų Šimonių likimą“ ar šiemet Kalviuose pašventintą paminklinį akmenį. Esmė tame, kad maras ir šiandien niekur neišnyko. Kasmet pasaulyje fiksuojama kelios dešimtys jo atvejų. Bet žmonija išmoko su tuo gyventi. Atsiminkime ir ŽIV epidemiją. Žmonija išmoko su tuo gyventi. Su kiekviena epidemija žmonija išmoko gyventi.

Ir su covid-19 turėsime išmokti gyventi. Ne užsidaryti nuo jo, o gyventi su juo. Tačiau tam reikia išmokti kelias labai svarbias pamokas.

Pirmoji jų – tam, kad tamsta galėtumėte sėdėti užsibarikadavęs nuo viso pasaulio, kelios dešimtys žmonių turi dirbti. Kad jūs neitumėte į parduotuvę, reikia, kad kažkas maistą atvežtų. Vadinasi, reikia kurjerio ir parduotuvės. Tam, kad parduotuvė turėtų ką įdėti jums į siuntinį, kažkas gamyklose turi maistą gaminti ir atvežti iki parduotuvės. Kad užsisakytumėte kepsnį į namus, turi dirbti kavinė. Tam, kad atvažiuotų greitoji pagalba, reikia, kad joje sėdėtų vairuotojas ir medikas. Ir ligoninės turi dirbti. Ir policija, ir gaisrinė, ir kariuomenė. Netgi tam, kad jūs šv. Mišias matytumėte nuotoliniu būdu, bažnyčioje turi būti kunigas ir kažkas, kas jį filmuos. Vien tam, kad saugiai sėdėtumėte namie, dirbti turi dešimtys žmonių. Tad kokia to užsidarymo prasmė?

Tam, kad jūs galėtumėt užsisakyti paslaugas į namus, jūs turite kažkuo už jas sumokėti. O kuo, jei jūs nedirbate?

Ir valstybė ne kažin kuo gali jums padėti. Nes jei nedirbate, nemokate mokesčių. Vadinasi, ji savo paslaugoms negauna pajamų. Jei ji nesurenka mokesčių, ji neturi kuo užmokėti medikams, policininkams, ugniagesiams. Ir jei nėra dirbančiųjų, ir bedarbiams bei pensininkams nebėra iš ko mokėti. Susidaro uždaras ratas. Jei tai būtų tik lokalinė, vienos valstybės ar net vieno regiono bėda, dar būtų galima kažkaip ištverti. O covid-19 yra pasaulinė epidemija.

Antroji pamoka – spręsti problemas. Dabartinės visuomenės bėda yra ta, kad Vakarų pasaulis pastaruosius 70 metų per lengvai ir per patogiai gyveno. Visuomenė, politika, mokslas, neturėdami rimtesnių bėdų, įprato spręsti išsigalvotas ar bent ne pirmojo būtinumo. Mes juokiamės iš viduramžių scholastikų, skaičiavusių velnius ant adatos smaigalio. O ką mes darome dabar, po velnių?! Kai atėjo reikalas organizuoti visuomenės gyvenimą tvirtai stovint abiem kojom ant žemės, tai Lietuvoje žinių laidoje rimtais veidais rodoma kažkokio Danijos miesto mero atsistatydinimo spaudos konferencija. Mat, įsivaizduokite sau, prieš dešimt metų! jisai uždėjo kažkokiai moteriškei leteną ant šlaunies. Pasaulinio masto problema. Metoo ir Black lives matter, kiti panašūs kipišai rodo, kad visuomenės intelektualai yra nepajėgūs spręsti aktualiausių nūdienos uždavinių ir maskuoja juos triukšmingais ir entuziastingais niekais. Nemokama netgi atsirinkti, kurias problemas reikia spręsti dabar, o kurios gali ir kažkiek palaukti. Toli ieškoti nereikia: pas mus irgi viena svarbiausių Seimo rinkimų temų tapo baudžiakas ir kasiakas. Nes kitų, svarbesnių, problemų spręsti nėra nei smegenų, nei, tiesą pasakius, noro.

Jei atidžiai įsiklausytume į šiandieninį covid-19 naratyvą, tai jame velnias ragus ir kanopas nusilaužtų. Kognityvinis disonansas ant kognityvinio disonanso, ir tai pakelta kvadratu. Informacijos tiek daug, tokios rėkiančios ir tokios prieštaringos, kad rasti racionalumo grūdus jos sraute yra sudėtinga net profesionalams. Atidžiai peržvelkite daugumos kalbančiųjų galvų pasisakymus prieš tris mėnesius ir šiandien. Ir ką pamatysite? Ogi tai, kad tie patys kalbėtojai jau po kelis kartus išvertė kailį. Nuo visiškų draudimų iki visiškos laisvės, nuo jos vėl prie draudimų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad nei vyriausybė, nei mokslininkai, nei medikai iš tiesų nežino, ką reikia daryti. Nes uždaryti šalį su 100 atvejų, o turinti 400 atvejų per parą viso labo apriboti barų ir kavinių darbo laiką, tai ir yra kognityviniai disonansai. Per Velykas vežiotis dokumentus, kad galėtum iš miesto išvažiuoti į nuosavą kaimo sodybą, o dabar dar galima keliauti Dievas žino kur, nors užsikrėtimų yra šimtai per parą?

Vienam mano bičiuliui teko saviizoliuotis dėl to, kad jis atliko profesinę pareigą ir su galimu covid-19 nešiotoju buvo, dovanokite, vienose kapinėse. Taip kontaktavusių su covid-19 sergančiaisiais dabar yra tiek, kad saviizoliacijai jau reiktų uždaryti ištisas įmones, gal net miestus. Didieji dienraščiai kurį laiką dar skelbė, kuriose vietose lankėsi covid-19 infekuoti asmenys. Buvo gaištamas laikas tokiai informacijai rinkti, skelbti, nors ji iš esmės yra niekinė. Pabandykite jūs tiksliai atsiminti, kuriuo metu praėjusią savaitę jūs lankėtės parduotuvėje. Štai, tarkime, perskaitėte, kad infekuotasis lankėsi penktadienį 18:04 prekybos centre A. O jūs irgi ten lankėtės. Tądien. Bet nė už ką neprisimenate, kada: ar 17:58, ar 18:16. Ir ką jums duoda tokia informacija? Dabar įvesta visaliaudinė registracija renginiuose. Ir ką tai duoda? Nusiraminimo jausmą, nes „riekia kaška dariti“? Nes kai 400 užsikrėtusiųjų per parą, išgaudyti visus kontaktus tampa fiziškai nebeįmanoma. Ir, tarkime,  aš 400 vietų kultūros centro salėje buvau tuo pat metu, kaip covid-19 užsikrėtęs Petras. Aš sėdėjau pirmoje eilėje, jis – kažkur galiorkoje. Mes nesusitikome. Kokia tikimybė, kad aš užsikrėčiau? Nulinė. Bet kažkas gaištų laiką peržiūrėti renginio registracijas, surasti visus jame buvusius žmones. Pagalvokite, kiek laiko tai užimtų. Nors daug didesnė tikimybė užsikrėsti nuo praeivio kokiame nors prekybos centre, bet ten kontaktus atsekti faktiškai neįmanoma. Užtat visi užimti, visi svarbūs, informaciją renka.

Net jei ir pavyktų visus tuos kontaktus atsekti, o ką toliau daryti? Saviizoliacijoje laikyti šimtus tūkstančių sveikų žmonių? O kas už tai mokės? Kas juos išlaikys? Kas mokės mano darbdaviui, kuris vietoj manęs ieškos pakaitinio žmogaus? O jei, tarkime, užsikrėtė žmogus kokioje nors didelėje įmonėje, kur jis per pamainą kontaktuoja su kokiu 50 žmonių? Kuo įmonei juos pakeisti? Ir tikrovė kala grėbliakočiu į kaktą: jau dabar buvo susidurta su problema, kad kai kuriuose rajonuose žmonės kategoriškai atsisako tikrintis, slepia informaciją apie kontaktus. Kai kas tiesiog piktybiškai nesiizoliuoja net sirgdamas ir sėja virusą toliau. O nepilna informacija tokioje situacijoje tampa niekine, tik veltui gaištamas laikas ir resursai jai apdoroti.

Trečioji pamoka – nustoti imituoti darbą. Mes su covid-19 gyvename jau daugiau nei pusmetį. Ir nuo epidemijos pradžios mūsų sveikatos apsaugos sistema iki aukštumų ištobulino bauginimo ir verkimo meną. Dabar jau kontaktų neatseka, institucijos griūva, ligoninėse vietų per mažai. Primenu, kad nuo covid-19 šiai dienai mirė 125 žmonės. Tai, žinoma, daug. Apie tai kiekviename naujienų portale bėganti eilutė. O kur bėgančios eilutės, kiek šiuo metu mirė nuo vėžio, širdies ir kraujagyslių ligų? Kur šita statistika? Mes juokiamės iš viduramžių žmonių, kurie marą gydė ožkos šlapimu ir trintais deimantais. Ir nė kiek nebesijuokiame, kai pas mus, Rokiškyje, plaučių uždegimą gydo nuotoliniu būdu paracetamoliu, vaistažolėmis ir, dovanokite, švęstu vandeniu. Ir atvirai sakau – pas egzorcistą (nors jų Lietuvoje vos keli) patekti būtų paprasčiau, nei būti apžiūrėtam gydytojo. O dabar paaiškėjo, kad dar ir lovų ligoninėse trūksta. Ir konsultuoti žmones karštąja linija nebėra kam. O ant nosies dar ir peršalimo ligų sezonas...

Viskas baigėsi tradiciniu... kariuomene gelbėk. Už ką dar labiau gerbiu kariuomenę, tai už jos atsakymą: buvo sudarytos visos sąlygos, paruošti visi patarimai, kaip belaukiant antrosios covid-19 bangos valstybės institucijoms susitvarkyti darbą.

Kodėl tai nebuvo padaryta? Kodėl civilinės institucijos per kelis mėnesius atokvėpio nieko nepadarė, kad pasiruoštų, nors buvo aišku, kad antroji banga ateis su vėstančiais orais. Kur jų tų mėnesių veiklos rezultatai? Ogi ten, kur ir įprastai šiuos trisdešimt metų – užuot ruošusios, valstybės institucijos, kaip visada, imitavo darbą. Tačiau sudėtingoje situacijoje imituotojų reikia mažiausiai. Reikia strateguojančių, planuojančių, organizuojančių` ir dirbančių. O pas mus buvo ir tebėra pliurpiantys. Jei medicinos įstaigų vadovai bent pusę laiko, kurį praleido iš televizoriaus gąsdindami tautą, būtų skyrę savo tiesioginiam darbui, rezultatai būtų kitokie. Bet tada niekas per teliką nerodytų, sau ir kitiems reikšmingi neatrodytų. O kai reikia pamatyti ir realiai įvertinti to darbo rezultatus, tada jau, kaip visada, kariuomene, gelbėk.

Covid-19 yra tas lakmuso popierėlis, kuris apnuogino mūsų visuomenės ydas. Nemąstymą, darbo imitavimą, grožėjimąsi savimi televizoriuje, norą gyventi išgalvotoje realybėje, nemokėjimą strateguoti, skirti būtinų problemų ir pramogų. O tikrovė, kaip tas užmintas grėbliakotis, vis negailestingai kala į kaktą. Ir noras žaisti karantiną praeina. Nes nebėra pinigų. Paprasčiausiai, nebėra pinigų, iš ko uždaryti antrą kartą valstybę, iš ko išlaikyti namuose sėdinčius sveikus žmones. Šaldytuvas laimėjo, mielieji ponai. Užtikrintai.

O su covid-19 mes gyvensime. Kaip kitados mūsų protėviai gyveno su maru, cholera, vidurių šiltine, poliomielitu. Tiesiog suprasime, kad pasaulis yra didelis ir sudėtingas, kad žmogus ir mokslas – ne visagaliai. Kad šalia egzistuoja ne tik amžinos linksmybės, amžinas pakilimas, bet ir problemos, krizės, ligos, mirtis. Iš savo svajonių burbulų grįšime į tikrovę, kuri primena: memento mori.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video