NUOMONĖ: Nepajėgsite ištrinti šviesios atminties G. Matiekaus kilnių darbų (0)
Kunkuliuoja diskusijos apie Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnaziją. Dėliojame pliusus ir minusus, svarstome, analizuojame, diskutuojame... Diskusijų objektas – praeitis ir dabartis (gimnazijos du pastatai). Tvirtiname, kad mums brangi istorija, o jos raidoje viską nulemia asmenybės.
Juozas Tumas- Vaižgantas- rašytojas, spaudos darbuotojas, pedagogas, dvasininkas. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad jis buvo teisingas, paprastas, nuoširdus, dosnus, tolerantiškas, demokratiškas, nesigviešiantis turtų, reiklus sau... Šiandien kalbame apie Vaižganto deimančiukus Rokiškyje, apie šios asmenybės įamžinimą. Ar būtų laimingas Vaižgantas, matydamas, kad mes tikrąsias vertybes ir žmonių likimus taškome ir blaškome į visas puses? Ar jam reikėtų tokio įamžinimo?
Buvęs šios gimnazijos mokinys, žurnalistas, „Naujosios Romuvos“ redaktorius Juozas Keliuotis yra rašęs:
„... pešamės dėl duonos kąsnio. Skylame į atomus. Pavydim vienas kitam. Keršijam. Geriausias jėgas eikvojame tarpusavio kovai. Persekiojam ir kankinam vienas kitą. Tarsi koks raganius bus mus kaip piktas kates sukišęs į vieną maišą, kad jame amžinai vienas kitam draskytume akis... Ir nebematome to didžiojo tautinės civilizacijos idealo, kuris mus visus turėtų jungti... Beieškodami tik to, kas mus skiria, pamiršome tai, kas mus jungia...“
Nuo niekada nesenstančių J. Keliuočio įžvalgų, sugrįžtu prie gimnazijos reikalų. Rokiškio „Romuvos“ gimnaziją įkūrė šviesios atminties gerbiamas rajone ir Lietuvoje pedagogas, visuomenės veikėjas Gediminas Matiekus. Ir niekas iš istorijos neištrins šio fakto.
Kažkada iš Rokiškio kanauninko Juozo Tumo- Vaižganto vardo valstybinės gimnazijos buvo atimtas šis vardas. Lygiai taip pat „Romuvos“ gimnazijos statusas buvo dovanotas tuometinei Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto vidurinei mokyklai. O kodėl mes turime nutylėti šį istorinį faktą? Ar jis nesvarbus? Kas suskaičiuos, kiek šios gimnazijos bendruomenės nariai paaukojo sveikatos, savo laisvo laiko, kurdami gimnaziją?
Viešoje erdvėje sudaromas įspūdis, kad tik gimnazijos Senuosiuose rūmuose puoselėjamos vaižgantiškos tradicijos. Su šviesios atminties direktoriumi G. Matiekumi buvo lengva dirbti. Jis ne tik populiarino kultūros lauko asmenybes, bet visą šį sektorių matė platesniu aspektu. Labai gerai prisimenu epizodus, kuomet vadovas džiaugėsi, kad užmezgiau bendradarbiavimo ryšius su Čikagos lituanistikos tyrimų ir studijų centru, Kanados lietuvių muziejumi- archyvu, Amerikos lietuvių kultūros archyvu. Džiaugėmės gautais leidiniais, o ką jau kalbėti, kai Rokiškio krašto asmenybių pavardes ir gimnazijos veiklas garsinau ne tik rajono, šalies, bet ir Amerikos lietuvių laikraštyje „Draugas“, Kanados lietuvių laikraštyje „Tėviškės žiburiai“, Australijos lietuvių leidinyje „Mūsų pastogė“, „Amerikos lietuvyje“, literatūrinių organizacijų almanachuose, antologijose, žurnaluose... Visame pasaulyje garsinome Rokiškio krašto kultūros reiškinius, o kartu ir mokytojus, prasmingus gimnazistų darbus.
„Romuvos“ padalinio leidinių su autografais kolekcija- unikalus reiškinys. Tai vienintelė tokia kolekcija Lietuvoje iš bendrojo lavinimo švietimo įstaigų bibliotekų. Direktorius žinojo visus gautus leidinius su autografais. Jis labai daug skaitė, džiaugėsi kolekcija, domėjosi knygų pasaulio naujovėmis. Per „Romuvos“ padalinio 50- mečio jubiliejų, skaityklai buvo suteiktas Gedimino Matiekaus vardas. Šis žmogus vertas tokio įamžinimo. Direktorius gerbė praeitį, bet ir numatė ateitį. Kaip niekam kitam, G. Matiekui buvo brangios Juozo Tumo- Vaižganto savybės, o svarbiausia tai, kad šis žmogus vadovavosi šiomis vertybėmis. Apie tai gali pasakyti kiekvienas jį pažinojęs žmogus.
Labai visi susirūpino vaižgantiška dvasia, istorijos ištakomis gimnazijoje. Miesto švietimo įstaigų istorijos suguldytos į didžiulę knygą „Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijai-100“. Tai didžiulis kraštotyrininko, ekonomisto Venanto Mačiekaus nuopelnas. Dar papildomai medžiaga buvo renkama Panevėžio apskrities archyve ir tuometinio vicemero sprendimu, medžiagą rinko ir sistemino „Romuvos“ padalinio žmonės. Taigi, ieškojome perliukų archyviniuose dokumentuose Panevėžyje, kad tik kokybiškesnį rašytinį paminklą pastatytumėm Juozui Tumui- Vaižgantui.
Čia išvardinau tik keletą akcentų. Kiekvienas gimnazistas, mokytojas, darbuotojas galėtų išvardinti daug prasmingų darbų, pasiekimų ir visi jie turi dvasią, išliekamąją vertę. Tik labai liūdna, kad nepelnytai trypiami ir menkinami žmonių darbai.
Viena gimnazija ir du pastatai. Čia jau ūkinis klausimas. Prisimenu direktoriaus G. Matiekaus lenteles, analizes, kuris pastatas turi daugiau pliusų ir viskas buvo sprendžiama, apmąstoma, kad tik gimnazistams būtų geriau.
Šiandien tuos klausimus sprendžia direktorė Rasa Pranckūnienė. Akivaizdu, kad pagal patalpų, vidaus ir lauko plotus, erdvių mokinių aktyviam ir ramiam poilsiui pertraukų ir laisvų pamokų metu yra daugiau „Romuvoje“. Čia daugiau yra didesnių kabinetų ir pilnai įrengta gamtos mokslų laboratorijų bazė (trys kabinetai), atitinkanti 9 -12 klasių ugdymo turinį, didžiausia rajone sporto salė, moderni dailės studija. Šį prioritetų sąrašą galima dar išplėsti.
Visur svarbus tautos balsas, bet kai buvo sudarkyta visa miesto švietimo struktūra, o svarbiausia dirbančiųjų širdys, tuomet mažai kam rūpėjo visą gyvenimą atidirbusių žmonių būsena. Ar Vaižgantui būtų patikusi tokia situacija, ar jo teisingumas ir tolerancija būtų susitaikiusi su tokia griovimo politika?
Šiandien didžioji visuomenės dalis nesupranta gimnazijos dviejų pastatų finansavimo politikos. Žmonėms svarbiausia gerbti ir mylėti Vaižgantą! Aš kaip bibliotekininkė, literatė, visą gyvenimą populiarinau šios iškilios asmenybės idėjas, kultūrinį palikimą ir nepriklijuos niekas etiketės, kad dirbau blogai, net patys rajono merai ne kartą kraštotyros veiklą įvertino padėkos raštais.
Šiandien gyvenimas diktuoja jau kitas taisykles. Rašytojo, spaudos darbuotojo, pedagogo, dvasininko Juozo Tumo- Vaižganto vardo mes nesiruošiame menkinti ir žeminti. Laikas nestovi vietoje.
Liūdna, kad neišaugama iš praeities gniaužtų. Vis dar nurodoma, įsakoma, nusprendžiama... Pati bendruomenė susidėlios visus taškus ir išspręs visus nežinomuosius.
Gimnazijoje ugdomi jauni žmonės ir jų ateitį aš matau „Romuvos“ padalinyje. Čia mokosi didesnis skaičius gimnazistų. Ateitis jų rankose. Labai gražiai apie tautos ateitį yra rašęs šviesios atminties poetas, dramaturgas, santarvės sergėtojas Justinas Marcinkevičius: „Nėra tėvynės be praeities, bet dar labiau nėra jos be ateities... Be ateities – vadinasi, miręs“. Mes dar nenorime mirti, mes dar turime gyventi...
Reda Kiselytė, Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos bibliotekininkė, literatė