Troškūnuose apie valstybės likimą ir paslaptis, kurios atskleidžiamos mokantiems ieškoti (0)

Viešnagė Troškūnuose – Anykščių rajono miestelyje – keliautojams iš Kamajų, Salų, Duokiškio ir Rokiškio paliko neišdildomą įspūdį. Įspūdinga čia viskas. Barokinė bažnyčia, valstybės nuopuolių ir Atgimimo liudininkė. Ir dar įspūdingesnis pasakojimas apie ją, pagal naujausias istorijos mokslo tendencijas, kai įvykiai susiejami su šalies ir Europos kontekstu. Ir iš šio neilgo pasakojimo apie du su puse amžiaus istorijos išmokstama daugiau, nei iš storo vadovėlio. Iš griuvėsių prikeltas vienuolynas. Ievos Narkutės koncertas bažnyčios požemiuose. Jaunimo festivalis su žymiais scenos meistrais.

Trys dešimtys keliautojų

Kelionę į Troškūnus organizavo įdomiomis iniciatyvomis garsėjanti Kamajų parapija ir Kamajų, Salų, Duokiškio klebonas Andrius Šukys. Norinčiųjų pamatyti šalies scenos žvaigždę Ievą Narkutę bei susipažinti su Troškūnų miesteliu susirinko geros trys dešimtys. Kartu keliauja ir dovana atlikėjai – milžiniškas kamajiškių sukurtas bijūnas.

Smagūs pokalbiai apie artėjančią piligriminę kelionę, linksmas parapijinio gyvenimo aptarimas ir vos daugiau nei valandą trukusi kelionė neprailgo.

Troškūnuose ramu. Jokių ženklų, kad už poros valandų čia numatytas scenos žvaigždės koncertas. Tik vietiniai kelis kartus mestelėjo žvilgsnį į aikštės medžių pavėsyje sustojusį autobusą. Čia toks vaizdas įprastas: gražuolė barokinė bažnyčia ir vienuolynas traukia keliautojų dėmesį. 

Vienuolyne karaliavo jaunimas

Pirmiausia keliautoja suko apsižvalgyti į vienuolyną. Pakeliui į jį sutikome ir šeimininką kleboną Saulių Filipavičių. Netrukus atbėgo ir žinoma aktorė Violeta Mičiulienė. Ji ir buvo mūsų trumpos kelionės po vienuolyną, kuriame tuo metu karaliavo jaunimas: teatro stovyklos „Troškimai“ dalyviai. „Kokie geri tie mano vaikai. Kokie šviesūs, – džiaugėsi V. Mičiulienė. – Įsivaizduokit sau, vidurnaktis. Niekas nemiega. Sakau, teks varyti juos gulti. O jie, susibūrę draugėn, gitara groja ir dainuoja“. Taip ji pasakojo apie paauglius ir jaunimą, iš visos Lietuvos suvažiavusį mokytis teatro meno į Troškūnus.

Ir pats jaunimas iliustruoja vadovės žodžius. Pas juos užsukome vakarienės metu. Kol vieni iš virtuvės nešė garuojančias dešreles su bulviene, dengė stalus, kiti grojo vienuolyno valgomajame pianinu. Smagu, linksma, gyva. Ir po vakarienės jiems darbų netrūko: kadangi buvo prognozuojamas anšlagas, koncerto žiūrovams jaunimas nešė papildomas kėdes bei suolelius.

O keliautojai tuo metu dairėsi po atkurtąjį vienuolyną: smulkiausios detalės liudijo išmaniai atkurtą jo dvasią, autentišką aplinką.

Bažnyčios istorija gniaužė kvapą

O prie Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčios durų jau laukė klebonas S. Filipavičius. „Kaip man patinka pastoliai... Žengdamas į Dievo namus esi priverstas nusilenkti“, – juokavo jis. Iš tiesų gražuolės barokinės bažnyčios fasadą dabar dengia pastoliai, tačiau jos vidaus interjeras atsiskleidžia visu grožiu.

Tačiau vos įžengus pro bažnyčios duris atrodo, kad joje kažko gerokai trūksta. Interjero detalės, paveikslai, skulptūros yra skoningos ir bylojo apie anomečio vienuolyno svarbą ir turtus. Tačiau kaip vėlyvojo baroko šedevro, Troškūnų bažnyčios interjeras gerokai per kuklus.

Į tą dėmesį atkreipė ir klebonas S. Filipavičius. Jis pasakojo, kad bažnyčią statė vienas garsių to meto Abiejų tautų respublikos architektų, Lauryno Gucevičiaus mokytojas Martynas Knakfusas. Kaip teigiama istoriniuose šaltiniuose, įkvėpimo šiai šventovei statyti, jis sėmėsi iš Jėzuitų ordino bažnyčios Romoje. „Nors aplankiau abi jėzuitų bažnyčias Romoje, didelių panašumų su šia bažnyčia nemačiau“, – sakė kunigas S. Filipavičius.

Apie Troškūnuose buvusio turtingo vienuolyno svarbą liudija įspūdingas bažnyčios interjeras: septyni altoriai, kurių daugumą puošia XVI-XVIII a. paveikslai, statulos. Skulptorius ir architektas Karolis Jelskis 1798 m. sukūrė didįjį altorių, karnizus, kolonas. Apie jo meistrystę liudija faktas, kad šio autoriaus darbų yra baroko perlu vadinamoje sostinės šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, Vilniaus katedroje. Kitados bažnyčioje buvę tam laikmečiui įspūdingi vargonai. Dabar jau atnaujinti, nes senaisiais netgi liturgijai skirtus kūrinius jau buvo sunku groti.

Tačiau barokas, ypač vėlyvasis, garsėja įspūdingais lipdiniais, auksavimais, skulptūrų gausa. O Troškūnų bažnyčioje visų tų puošmenų beveik nėra.

„Kaip jau minėjau, bažnyčia baigta statyti 1789-aisiais. Vidaus darbai, kaip manome, tęsėsi ir XIX a. pradžioje. O koks tai laikas? Teisingai, Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimai“, – kalbėjo dvasininkas. Jis pridūrė, kad valstybės nuopuolis neprasideda ir nepasibaigia per kelerius metus. Jis trunka dešimtmečius. Ir to ženklas – kukli bažnyčios puošyba. „Juk tada žmonėms rūpėjo nebe bažnyčias gražinti“, – sakė klebonas S. Filipavičius.

Tą liudija ir nepabaigtas bažnyčios kupolas. Ilgą laiką vietoj jo tiesiog buvo skylė, pro kurią matyti kupolo danga. Tik apie 1967 m. pas savamokslį dailininką buvo užsakytas šv. Trejybės paveikslas ant kartono ir taip užmaskuota ta skylė.

Sovietmetis irgi paliko savo ženklus

Yra Troškūnų bažnyčioje ir daugiau detalių, tiksliau, freskų ir paveikslų, kurie niekaip netelpa į baroko rėmus. Ir jie akį rėžia ne tik bažnyčios lankytojams. Kaip juokavo pats klebonas, jam, prieš tris dešimtis metų atvykusiam kunigauti į Troškūnus, tie paveikslai paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad pasižadėjo juos visus nukabinti. „Tačiau darbas veja darbą, rūpestis – rūpestį, taip ir neatsirado laiko juos nukabinti“, – sakė jis. Pagaliau, per tuos dešimtmečius ir akis apsiprato, nebe taip ją rėžia akivaizdžiai kičiniai tapybos darbai.

O jie išties „įspūdingi“. Štai šv. Liudviko paveikslas – tobulas istorinio anachronizmo (kai pavaizduoti įvykiai neatitinka istorinių realijų, – aut. past.) pavyzdys. Paveikslo siužetas paprastas: šv. Liudvikas, sėkmingai gyvenęs ir valdęs XIII a., nutapytas viename savo dvarų, besimeldžiantis prieš erškėčių vainiką. Nepaisant to, kad paveikslą tapė akivaizdžiai netalentingas menininkas, niekas lyg ir nerėžia akies. Išskyrus vieną nedidelę detalę – pro kambario langą matyti objektas, labai įtartinai primenantis Troškūnų bažnyčios varpinę, pastatytą... jau XIX a.  

 „Prieš keletą metų kalbėjau su viena žinoma menotyrininke. Sužinojusi apie mano užsidegimą atsisveikinti su šiais paveikslais, ji patarė neskubėti. Juk jie – istorijos ir laikmečio liudininkai“, – sakė klebonas S. Filipavičius. Jis kalbėjo, kad sovietmečiu bažnyčioms paveikslus kūrė ne talentingi, o drąsūs žmonės. Talentingieji kūrė sovietmečio veikėjus šlovinančius meno kūrinius. Ir už Lenino biustus, o ne Kristaus skulptūras, žėrėsi valstybines premijas ir kitus apdovanojimus. Ir nerizikavo savo vardu bei padėtimi visuomenėje. O tie, kurie buvo kuklaus talento, neturėjo ką prarasti. Jie ir puošė bažnyčias.

Stebuklinga paveikslo istorija

Troškūnų bažnyčia garsėja Marijos Rožinio Karalienės paveikslu. Jis, kaip sakė kunigas S. Filipavičius, taip pat valstybės likimo liudininkas. 1796 m., po žlugusio Tado Kosciuškos sukilimo, paskutiniojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo, įžvalgieji vienuoliai neturėjo jokių iliuzijų dėl caro valdžios. Todėl jie nusprendė paslėpti didžiausią bažnyčios turtą. Minėtąjį paveikslą. Švč. Mergelės Marijos paveikslo Aušros vartuose amžininką.

Šis paveikslas yra unikalus. Kur bestovėtų į jį žiūrintis žmogus, atrodo, kad Dievo motina žvelgia tiesiai į jį, išskirdama iš tikinčiųjų būrio. „Tai liudijimas, kad Dievo motinai kiekvienas žmogus yra svarbus ir vertingas“, – sakė klebonas. Prie šio paveikslo žmonės meldėsi įvairiausių malonių, ir jų maldos buvo išgirstos. Tą liudija specialūs ženklai – votai.

Taigi, 1796 m. tapo laisvos Lietuvos-Lenkijos visuomenės saulėlydžiu. Suprasdami paveikslo svarbą ir reikšmę, vienuoliai jį nusprendė paslėpti atokiau nuo caro valdžios akių, su viltimi, kad atkūrus valstybę, paveikslas vėl išvys dienos  šviesą. Paslėpė jį labai išmaniai ir labai matomoje vietoje. Tačiau paveikslas buvo dingęs iki 1989 m. Ir pasirodė jis tuomet, kai Lietuvoje jau vyko milžiniški Atgimimo įkvėpti pokyčiai, pakeliui į valstybingumą.

Taigi, tikintieji su tuometiniu klebonu S. Kazėnu sumanė aptvarkyti paveikslą altoriuje. Nuėmė jį puošiantį sidabrinį drabužį, ant kurio buvo iškalta data 1796.  Po juo rado prie raudono aksomo pritvirtintas ankstesnio paveikslo kopijos detales: nutapytus Marijos ir kūdikėlio Jėzaus veidus, kūdikėlio kojytes.  Vienas tikinčiųjų pasiūlė pakeisti labai sutrūnijusį raudoną aksomą naujesniu. Ir klebonas, pasilypėjęs ant kopiečių, truktelėjo už audinio. Ir vos nenuskrido žemyn: po aksomo uždanga buvo paslėptas tikrasis paveikslas.

Rastas paveikslas buvo rūpestingai restauruotas. Kadangi šv. Popiežius Jonas Paulius II prie buvusių trijų pridėjo dar vieną Rožinio dalį, Šviesos slėpinius. Todėl jau šiuolaikiniai žymiausi šalies dailininkai nutapė specialiai joms skirtą paveikslą,  priderintą prie Marijos Rožinio Karalienės paveikslo stilistikos.

Dar daug Troškūnų bažnyčios paslapčių būtų papasakojęs klebonas S. Filipavičius, jei ne rūpestingi festivalio „Troškimai“ rengėjai. Jie vis atbėgdavo į bažnyčią priminti, kad jau derėtų pasiskubinti, jei norėtume bažnyčios požemiuose rasti patogesnę vietą klausytis koncerto. O mūsų grupė vis neskubėjo išeiti iš bažnyčios: toks įdomus ir įtraukiantis buvo klebono pasakojimas. Kamajiškių, saliečių, duokiškėnų ir rokiškėnų vizitą dvasininkui primins šv. Kazimiero statulėlė, kuri buvo sukurta kasmetiniam Arkikatedroje rengiamam konkursui.

Požemiai – nuo bulvių saugyklų iki koncertų erdvės

Kas galėtų pagalvoti, kad po barokiniais bažnyčios skliautais yra įrengtos puikios erdvės koncertams. Žemos raudonų plytų požemio erdvės kuria jaukią ir betarpišką nuotaiką. Kas galėtų patikėti, kad vos prieš tris dešimtmečius šioje įspūdingoje menėje troškūniečiai saugojo… savo bulvių derlių. Šitą požemį antram gyvenimui, kaip ir visą Troškūnų bažnyčios ansamblį, prikėlė kunigas S. Filipavičius.

Koncertas – raktas į kiekvieno meilės istoriją...

Dabar tai puiki vieta menininkų pasirodymams, koncertams. Šiose lakoniškose erdvėse visu grožiu atsiskleidė ir dainininkės I. Narkutės talentas. Unikaliu balsu ir savita, nestandartine kūryba garsėjanti dainininkė surengė koncertą, itin tinkantį šiai jaukiai kamerinei aplinkai. Klinikinės psichologijos magistro laipsnį turinti dainininkė, programos „Visos meilės taisyklės“ dainomis ir muzika kalbėjo apie jautriausias dviejų žmonių santykių detales. Šią jos naujausią, vos prieš porą mėnesių plačiajai visuomenei pristatytą programą kritikai pavadino „dainuojamąja psichologija“.

 Šiltomis, kiek ironiškomis dainomis ji iliustravo dažnų santykių spąstus: pamilę unikalų žmogų, norime pakeisti jį pagal savo įsivaizdavimą, nutrindami būtent tas savybes, kurios ir leido skleistis meilei. Kita ironiška daina buvo skirta meilės pabaigai ir išsiskyrimui, kai vis dairomasi atgal skaičiuojant, ar buvęs partneris prarado daugiau… Nepamiršti ir nelaimingai meilei būtini ingredientai. Įvilkti į paprastas, šiltas, gyvenimiškas istorijas. Nenuostabu, kad koncertui pasibaigus, sausakimšoje menėje vos tilpę žiūrovai plojo atsistoję. Ir po renginio neskubėjo skirstytis: bendravo su dainininke, prašė jos autografų. Ir apmąstė tas įžvalgas, kuriose rado savo pačių istorijos ir patirčių dalelę.