Šratasvydis – smagus laisvalaikis ir bendruomeniškumo vertybė (7)

Publikuota: 2019-05-06 Kategorija: Laisvalaikis
Šratasvydis – smagus laisvalaikis ir bendruomeniškumo vertybė
A. Kublicko asmeninio archyvo nuotr. / Rokiškio šratasvydžio bendruomenė yra skirta vienyti civilius, policiją, šaulius, kariuomenę, įvairaus amžiaus, profesijų, patirčių žmones bendrai prasmingai veiklai.

Jų kovos tylios: apie tai, kad apleistuose pastatuose „vyksta veiksmas“, išduoda tik tylus plastmasinių šratelių ciksėjimas. Jų kovos sunkios ir alinančios, kupinos adrenalino, žavinčios nuolatine įtampa ir išradingumu. Jose bendraminčiai metų metus galėtų diskutuoti apie ginklų ir įrangos plonybes, įvariausių ginklų privalumus, trūkumus ir būdus tuos ginklus tobulinti. Tik tiek laiko jie neturi: trumpa atokvėpio akimirka ir vėl „veiksmas“: pasalos, snaiperių šūviai, įnirtinga kova iki paskutinio dėtuvėje likusio šratelio. Kaip sako šratasvydžio entuziastas Audrius Kublickas, Rokiškio šratasvydžio bendruomenė yra skirta vienyti civilius, policiją, šaulius, kariuomenę. „Todėl ir pasivadinome ne, pavyzdžiui, komanda, o bendruomene. Ji rodo mūsų atvirumą ir norą burti stiprią įvairių profesijų, patirčių žmones“, – sakė pašnekovas.

Svarbiausia – ne ginklas
Rokiškėnai „Juodvarniaiׅ“ – žinomi šratasvydžio aistruoliai. Vienas jų idėjinių lyderių – Audrius Kublickas. Jis sutiko pasidalinti su „Rokiškio Sirenos“ skaitytojais daugybe šio įtraukiančio laisvalaikio detalių ir niuansų. Pirmasis klausimas: kaip tapti šratasvydžio žaidimo dalyviu? Pasak pašnekovo, tai paprasta: facebook tinkle tereikia susirasti Šratasvydis Rokiškyje. Ten skelbiama apie numatomus šratasvydžio žaidimus. Tereikia tik susisiekti su jų organizatoriais, ir jie mielai paaiškins visus su pasirengimu susijusius dalykus.
Be ko žaidimas negali prasidėti? Daugelis atsakytų – be ginklo, žinoma. Šratasvydžio ginklai  atrodo tarsi tikrų ginklų kopijos. Tačiau tik išore –  viduje jų mechanizmai elektriniai, mechaniniai ar varomi specialiomis „žaliomis“ dujomis.  Ginklų išorė, nors ir siekiama vizualaus panašumo,  tačiau nuo tikrųjų ginklų skiriasi ir proporcijomis, ir dydžiu, ir funkcionalumu. Ir šaudoma šiais ginklais tik plastmasiniais šrateliais, kurie jokios žalos nedaro. Nebent prakiurdytas žaidėjo  ego. Yra netgi specialūs šaltųjų ginklų – peilių, mačečių, kastuvėlių muliažai, skirti artimajai kovai. Jokios žalos šiais guminiais ar plastmasiniais ginklais padaryti negalima, tačiau žaidime artimoje kovoje toks prisilietimas laikomas lygiaverčiu smūgiui tikru peiliu ar kastuvėliu.
Visgi šratasvydininkas į žaidimo zoną gali patekti ir be ginklo (žinoma, jei nori vaidinti taikinį ir „žūti“ didvyrio „mirtimi“). Tačiau, nors ir turėdamas ginklą, bet be specialių akinių ir be veidą dengiančios kaukės joks asmuo į šratasvydžio žaidimo zoną neįleidžiamas. Ir čia nėra jokių „na, o, bet, tačiau“, „aš tik pažiūrėsiu“ ir taip toliau. Nes žaidime svarbiausia jo dalyvių ir aplinkinių saugumas. Vos tik žaidimo zonoje pastebimas pašalinis ar be apsauginių akinių žioplys – nuskamba griežta komanda STOP! Ir žaidimas stabdomas.
Naujokai dažnai klausia, kokiu greičiu skrieja iš šratasvydžio ginklo paleistas plastmasinis šratelis? Jo skriejimo greitis ir atstumas priklauso nuo ginklo galios, atliktų modifikacijų ir kitų faktorių. Lietuvos šratasvydžio bendruomenė turi nusistačiusi greičių limitus ir saugius atstumus, kurie nedarytų žalos kitiems žaidėjams. Tačiau, bet kokiu atveju, apsauginės priemonės būtinos. A. Kublickas neslepia dažnai išgirstantis klausimą, ar dalyvauti šratasvydyje – pavojinga? Pašnekovas neslepia: negrabaus naudotojo rankose pavojinga net šakutė. Todėl gerbdami save, žaidimo partnerius bei varžovus, šratasvydininkai griežtai laikosi saugumo taisyklių, todėl žaidimai būna saugūs. Pataikymą žaidėjas pajaučia, išgirsta ir privalo iš karto prisipažinti, kad į jį pataikė. Šratasvydyje sąžiningumas ir pagarba yra pirmoje vietoje. O su nesąžiningais žaidėjais kalba būna trumpa – parodoma, kur yra išėjimas iš žaidimo teritorijos. Į žaidimą nepriimami jokie apsvaigę asmenys, netoleruojamas svaigalų naudojimas žaidimo metu.
Kaip jau minėta, šratasvydis paremtas sąžiningumo principu. Tai reiškia, kad žaidėjas, kurį  „nukovė“ varžovai, praneša apie tai, ir iš žaidimo pasitraukia. O jei ne? Pašnekovas sako, kad gali būti kelios priežastys. Pasitaiko, kad žaidėjas nepajuto pataikymo: pavyzdžiui, šratelis nuslydo drabužiais ar ekipuote. Tokiu atveju tai yra techninė klaida: žaidimas tęsiamas, kol asmuo tikrai pajus pataikymą. O jei neprisipažįstama tyčia? Šratasvydininkai „nemirtingųjų“ nemėgsta: kokia prasmė žaisti, jei kažkas nesilaiko taisyklių? Todėl tokie „auklėjami“: „kietuolis“ tampa visos varžovų komandos taikiniu. Ir vis tiek netrukus prisipažins nukautu, neištvėręs dešimčių pataikymų keliamų nemalonių pojūčių. Nuolatiniai „zombiai“ ir kiti piktybiniai taisyklių pažeidėjai greitai tampa nepageidaujamais žaidimuose.
Kaip sakė A. Kublickas, didžiųjų miestų komandos jau įsivedė specialią kortelių sistemą. Kiekvienas žaidėjas turi savo identifikacinę kortelę, kurią pateikia žaidimo organizatoriams. Jie, suvedę žaidėjo duomenis į specialią sistemą,  mato, kokių pastabų jam turi šratasvydžio žaidimų organizatoriai. Taigi, „prisiereliavusׅ“ nemaloni reputacija greitai tampa žinoma ir žaidėjas gali tapti šratasvydžio persona non grata. Ir tai, pasak A. Kublicko, labai drausmina žaidėjus.

Naudoja ne tik žaidimui
Šratasvydis – puikus būdas realiuoju metu lavinti savo individualius ir komandinius kovos įgūdžius. Tad nenuostabu, kad šratasvydį, kaip savo mokymų dalį, naudoja ne tik žaidėjai entuziastai, bet ir šauliai, kariai. Tuo pačiu A. Kublickas palietė ir kitą svarbų klausimą. Menka paslaptis, kad kaimyninėse valstybėse šratasvydžio klubai dažnai tampa mokymo poligonais tiems, kurie vėliau tampa „mandagiaisiais žmogeliukais“, kitaip sakant, asmenimis, kurie kursto ir provokuoja neramumus. Pašnekovas pabrėžė, kad Rokiškio šratasvydžio bendruomenėje ir jos žaidimuose nėra vietos „vatai“ ir asmenims, kuriems „prie ruso buvo geriau“.  
Kaip teigia pašnekovas, rokiškėnai šratasvydininkai tokių bėdų neturi. Jie mūsų kariams talkina jau keletą metų.  Pats A. Kublickas – Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos karys savanoris. O Juodvarnių komandoje jis toks ne vienas. Yra žaidėjų baigusių karo tarnybą, dirbančių policijoje, Viešojo saugumo tarnyboje. Antai ir prieš porą savaičių rokiškėnai šratasvydininkai dalyvavo bendrose pratybose su rokiškėnais kariais savanoriais. Daugelis šratasvydininkų savo uniformas puošia Lietuvos trispalvėmis, o facebook paskyroje rasite sveikinimus tiek mūsų kariams, tiek valstybei įsimintinomis datomis. Taigi, nepatriotizmu ir priešiškumu mūsų valstybei jų kaltinti nederėtų. O svarbiausia, kad esant reikalui, jie pasiruošę padėti mūsų kariams.

Nelaužo ir nešiukšlina
Menka paslaptis, kad mėgstamiausios šratasvydžio žaidimo vietos mūsų rajone yra apleistų pastatų masyvai. Ten puiki proga tobulinti kovos mieste, maskavimosi, pasalų spendimo ir kitus įgūdžius. Vietelių, tinkamų žaisti šratasvydį, yra ir Rokiškyje. Tai apleisti statiniai prie Valstybinės mokesčių inspekcijos pastato. Kita patraukli vieta – buvusios Konstantinavos profesinės techninės mokyklos griuvėsiai. Ten irgi dažnai vyksta miesto mūšių imitavimui skirti žaidimai bei treniruotės. Šratasvydžiai rengiami ir miškingose vietovėse.
Šratasvydininkai kartais sulaukia priekaištų, esą jie šiukšlina ir taip jau nepatrauklią griuvėsynų aplinką. A. Kublickas neslepia: priekaištai šratasvydžio bendruomenę „užknisa“, kaip ir „užknisa“ tai, kad po kiekvieno žaidimo palikus tvarkingą aplinką, grįžus joje randami šiukšlių kalnai, išdaužyti langai, išplėštos grindys, išverstos durys, atviri šuliniai. Vietinio jaunimėlio palikti bulvių traškučių pakeliai, įsilinksminusių kompanijų svaigiųjų gėrimų buteliai, automobilių padangų kalnai. Šratasvydininkai, šauliai, kariai šiukšlių nepalieka – tai geležinė taisyklė. Taip pat ir nieko nelaužo, negadina, netoleruoja chuliganiško ir neatsakingo elgesio. Mat prasmingą laisvalaikį mėgstanti bendruomenė suinteresuota, kad jie galėtų kuo ilgiau nuolatos naudotis šiais, tegul ir prekinę išvaizdą praradusiais, pastatais. Todėl gerbia ir saugo šį, nors ir apleistą, turtą. Po žaidimų lieka tik plastmasiniai šrateliai, kurie po tam tikro laiko suyra.

Būtinų priemonių paketas
Ko reikia, norint tapti šratasvydžio bendruomenės nariu? Kiek kainuoja pradinė įranga? Kaip sako A. Kublickas, norint pradėti žaisti, reiktų turėti maždaug 145 Eur pradinį kapitalą. Liūto dalį lėšų, žinoma, tektų skirti ginklui. „Mūsų nuomone, pats tinkamiausias ginklas pradedančiajam yra Jing Gong (JG) gamintojo G36C. Jį vertina tiek pradedantieji, tiek profesionalai dėl jo kainos, patikimumo, pigaus remonto, gabaritų, mobilumo, patvarumo, modifikavimo galimybių. Jo kaina apie 105-115 Eur“, – rašoma Šratasvydis Rokiškyje paskyroje. Pakuotė šratelių kainuoja 5-8 Eur. Jos turėtų užtekti ne vienam žaidimui, jei žinoma, atsispirsite (o tikrai neatsispirsite) pagundai šaudyti ilgomis serijomis į kairę-dešinę, kaip tai daro filmų herojai. Apsauginiai akiniai ir kitos saugos priemonės kainuoja apie 8-25 Eur už vienetą.
Kaip apetitas ateina bevalgant, taip ir šratasvydyje noras įsigyti įdomesnę, modernesnę ginkluotę, ekipuotę, maskavimosi priemones, jas tobulinti auga su kiekvienu sėkmingu žaidimu. Aišku, kone kiekvienas pradedantysis šratasvydininkas save įsivaizduoja snaiperiu, tūnančiu pasaloje ir į varžovus žvelgiančiu per optinio ginklo taikiklį. Tačiau patyręs šratasvydininkas pataria pradžioje išbandyti kitus ginklus, įgyti individualių ir komandinio darbo įgūdžių, o tik tada siekti aukštumų. Snaiperio „vaidmuo“ šratasvydyje kardinaliai skiriasi nuo realybės ir to, ką matote kino filmuose. O ginklas su modifikacijomis gerokai viršija aukščiau minėtą pradinį kapitalą.

Nepilnamečiams – tėvų leidimas
Šratasvydį paprastai žaidžia pilnamečiai asmenys. Apie tai, kad kas nors šratasvydžio kovose gali dalyvauti neblaivus ar apsvaigęs nuo kitų medžiagų, nėra nė kalbos. Ginklas, nors ir netikras, ir alkoholis – nesuderinami dalykai. Tai netoleruojama!
Paisant saugumo, nepilnamečiai gali dalyvauti tik tuomet, jei kartu su jais žais suaugęs asmuo arba atneš tėvų leidimą ir prisiims visą atsakomybę už savo veiksmus ir jų pasekmes.

Gera treniruotė
Patys šratasvydininkai savo laisvalaikio ir gyvenimo būdą laiko sportu. Ir jie teisūs. Šratasvydžio sezonas gana intensyvus: prasideda balandžio pradžioje, baigiasi vėlyvą lapkritį. Rokiškio bendruomenėje žaidmo intensyvumas – 2-3 sekmadieniai per mėnesį.
Šratasvydis lavina daugelį dalykų: pastabumą, atmintį, reakciją, ištvermę, kantrybę. Ir fizinis krūvis tenka didelis. Jį paskaičiuoti paprasta: ginklas sveria maždaug 2,5 - 4 kg. Ir patyrę šratasvydininkai paprastai nešasi ne vieną ginklą. Dar pridėkime amunicinę liemenę – apie 6 kg. Dar šalmas, ryšio ir kitos priemonės. Ir turime įspūdingą papildomą svorį. Kurį reikia nešioti nuo kelių valandų, iki paros: tiek maždaug trunka žaidimas ar pratybos. Pavyzdžiui, per pusės dienos žaidimą įprastai nueitas (nubėgtas) atstumas siekia apie 8-12 km. Kartais ir daugiau. Todėl žaidimas reikalauja žaidėjus skirti dėmesį savo fiziniam pasirengimui, mokytis tinkamo judėjimo, taktikos pagrindų. Kaip sako pašnekovas, paprastai į pirmuosius žaidimus ateinantys entuziastai jaučiasi veiksmo filmų herojais: nenugalimais drąsiais kovotojais, kurie vienu smūgiu ištaško priešininkus. Deja, jau po pirmo pataikymo plastikiniu šrateliu įsikalbėta didybė paprastai ima bliūkšti. Ir po pirmųjų žaidimų šratasvydininkas turi du pasirinkimus: arba palaužti savo šrateliais suvarpytą ego ir mokytis bei tobulėti, arba pripažinti, kad žaidimas – ne jam.  Kaip sako A. Kublickas, galimybių mokytis yra daug: internete pilna Vakarų Europos komandų filmuotos medžiagos su įvairiausiomis šratasvydžio gudrybėmis. „Tačiau žiūrint tokią medžiagą ne vienas pagalvoja: kas gi čia sunkaus, ir aš taip sugebėsiu. O tikrovėje tampa šratų sugertuku. Juk žaidimo sąlygomis pakartoti matytas gudrybes net po treniruočių pavyksta tik kelintu ar kelioliktuoju bandymu. Taigi, vien pasižiūrėti neužtenka, reikia mokytis “, – sakė jis. Jei naujokas nori klausyti, domisi, patarimų jam negaili ir šratasvydžio bendruomenės žmonės.  „Mes tikrai neįstumiame nemokančio žmogaus į žaidimo sūkurį, kur kaip nori, taip ir plauk. Pagaliau, šratasvydis – komandinis žaidimas, kuriame vieno klaidos atsiliepia visiems. Todėl žmogus turi jausti, kad komandos draugai pasitiki juo, ir jis turi žinoti, kad prireikus jie pridengs nugarą“, – aiškino A. Kublickas.

Pažintis ir pagarba ginklui
Kitas svarbus dalykas – ginklų kultūra. Pas mus daugelis skeptiškai žiūri į ginklus. Ne kartą prie straipsnių apie karius, šaulius, koks kvailys parašo komentarą: „Žmogus su ginklu – potencialus žudikas“. Galbūt ir okupacijų palikimas yra tai, kad mūsų visuomenė bijo ginklo. O šratasvydis – galimybė be jokio pavojaus sau ir aplinkiniams juos pažinti, išmokti gerbti, suprasti jų galimybes. „Pažįstu žmonių, kurie sakė, kad nekenčia ginklų. Kol pirmą kartą nepaėmė į rankas šratasvydžio ginklo, pirmą kartą neiššovė į taikinįׅ“, – sakė pašnekovas. Šratasvydis – puiki priemonė mokytis ginklo kultūros, gerbti jį, išmokti tinkamai prižiūrėti, valyti.

Ko galima išmokti?
Šratasvydžio žaidimai nėra tiesiog „šaudau ir gaudau“. Tai ir proto, išminties, gebėjimo prognozuoti oponentų veiksmus reikalaujančios užduotys. Tai priešo pajėgų naikinimas, pasalos, jų likvidavimas, pastatų šturmas ir valymas, įkaitų vadavimo operacijos, gelbėjimo darbai ir pan. Jų „specializacija“ – artima kova iki 50-100 m. Tiek, skrenda šratelis. O tokiame nuotolyje, sutikite, išlikti nepastebėtam ar nenukautam tikrai reikia įgūdžių.
Kaip jau minėta, šratasvydis yra komandinis sportas. Jame daug lemia ne tik individualūs įgūdžiai, bet ir gebėjimas dirbti komandoje, pritapti prie jos, prisitaikyti prie jos stiliaus, bendravimo būdo.
Šratasvydžio žaidimai paprastai būna gausūs dalyvių: juose žaidžia kelios dešimtys aistruolių. Rokiškėnai bendrauja ir su kitų miestų, pavyzdžiui, Utenos šratasvydininkais, priima kitas komandas mūsų rajone, vyksta į svečius kituose rajonuose.
Šratasvydžio entuziastai savo žaidimą tobulina iki smulkmenų. Yra komandos, kurios šį žaidimą derina su vadinamaisiais vaidmenų žaidimais. Pavyzdžiui, pasirenka vienos valstybės kariuomenės tematiką. Lietuvoje yra komandų, besidominčiųjų, tarkime Norvegijos ginkluotosiomis pajėgomis. Šratasvydžiui tokia komanda naudoja šių pajėgų naudojamų ginklų imitacijas, siuvasi panašaus stiliaus uniformas, domisi tokių pajėgų istorija, veikla.

Įtraukiantis žaidimas
O kaip pats A. Kublickas tapo šratasvydžio žaidėju? Rokiškėnams puikiai žinoma Kublickų dinastija. Ši pavardė ir ginklai neatsiejami. Juk šios dinastijos kelios kartos rajoną garsina ir šaudymo sportiniais pasiekimais, ir ugdydami šalies čempionus, tarptautinių varžybų dalyvius. Taigi meilė ginklams A. Kublickui yra tiesiog kraujyje.
Taigi, prieš gerus penkerius metus jis ėmė žaisti šį žaidimą „Tuomet rokiškėnai šratasvydininkai jau buvo gana gerai žinomi rajone. Šio žaidimo entuziastai  ir šratasvydžius  rengdavo, ir stovyklas vaikams bei jaunimui organizuodavo. Kadangi domėjausi šiuo žaidimu, tai vienas gi nežaisiu. Socialiniame tinkle greitai susiradau bendraminčius ir įsijungiau į jų būrį“, – pasakojo A. Kublickas.
Pašnekovas apie šratasvydį, ginklus, jo gudrybes pasakoja degančiomis akimis. Tad nenuostabu, kad rokiškėnams rūpėtų užduoti klausimą: o kiek gi šratasvydžio ginklų yra A. Kublicko namuose? „Šeši. Trys pagrindiniai, trys – pakaitiniai“, – sako jis.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video