Patys to nesuprasdami savo kieme pradedame veisti uodus: šias klaidas kartoja daugelis (1)

Publikuota: 2020-06-11 Kategorija: Laisvalaikis
Patys to nesuprasdami savo kieme pradedame veisti uodus: šias klaidas kartoja daugelis
Mediakatalogas.lt nuotr. / Uodas

Lietuviai pastebi, kad šiais metais Lietuvoje yra kaip niekad daug uodų. Dažnai nepadeda net apsaugos priemonės. Tuo metu gamtininkai sako, kad kartais žmonės padaro klaidų, kurios pritraukia uodus.

Aplink vis garsiau kalbama apie padidėjusius uodų, mašalų spiečius, kovas su skruzdėlėmis, pernelyg ankstyvas širšių atakas. Nors mes linkę visus mus puolančius vabzdžius vadinti kenkėjais, specialistai sako, kad taip nederėtų, nes ne visi jie tokie. Be to, reiktų susitaikyti su tuo, kad jų visada bus. Kartais nuo pačių mūsų nežinojimo priklauso jų gausa. O norint, kad jų išvis nebūtų – reiktų išasfaltuoti visas gyvenvietes, miškus, pievas ir gėlynus.

Apie tai, kada ir kaip saugotis, kokių priemonių imtis, norint sumažinti išvardytų vabzdžių kiekius, pasakoja Gamtos tyrimo centro atstovai: entomologė Dr. Rasa Bernotienė bei plėviasparnių vabzdžių grupės specialistas Dr. Eduardas Budrys.

– Paaiškinkite, prašau, kokie gamtos veiksniai lemia daugelio kenkėjų tokių, kaip uodų, mašalų, skruzdžių ir širšių aktyvumą? Kodėl taip atsitinka?

Rasa Bernotienė: – Gal geriau būtų kai kuriuos vabzdžius vadinti parazitais – kraujasiurbiai uodai, blusos, utėlės – minta mūsų krauju, taigi yra parazitai. Kraujasiurbių uodų ar smulkiųjų mašalų visuomet bus gausiau ten, kur yra daugiau stovinčio vandens telkinių, pelkių, balų. Būtent tokiose vietose vystosi kraujasiurbių uodų ir smulkiųjų mašalų lervos. Upiniai mašalai gausesni prie upių, nes jų lervos vystosi tekančiame vandenyje. Aktyviausi kraujasiurbiai upiniai mašalai, kurie vystėsi šiltuose, organinėmis medžiagomis užterštuose tekančio vandens telkiniuose.

Eduardas Budrys: – Gamtoje skruzdėlės ir širšės yra ne kenkėjai, o naudingi vabzdžiai, turintys savo ekosistemines funkcijas ir dalyvaujantys ekosistemoms atliekant mums svarbias paslaugas. Jų, kaip ir daugumos kitų vabzdžių, aktyvumą (judrumą) teigiamai veikia temperatūra – šiltomis dienomis vabzdžiai judresni. Skruzdėlių ir širšių, kaip ir daugumos kitų greta žmogaus apsigyvenančių sinantropinių vabzdžių, gausumą gyvenvietėse sąlygoja joms tinkamų mitybinių resursų gausumas. Šiuos resursus galima suskirstyti į dvi grupes – tai gamtiniai resursai (gėlės, tiekiančios nektarą; medžiai ir kiti augalai, ant kurių vystosi skruzdėlių ir širšių mitybiniai objektai – amarai, vikšrai ir kiti vabzdžiai) bei žmogaus atsargos ir veiklos atliekos (nesandariai laikomos maisto atsargos, atsitiktinai ar su šiukšlėmis išmetamos maisto atliekos ir pan.)

– Eduardai, koks šių vabzdžių gausumo sezoninis kitimas metų bėgyje?

Eduardas Budrys: – Šiuo aspektu širšės ir skruzdėlės žymiai skiriasi. Skruzdėlių lizdai yra daugiamečiai: skruzdėlės peržiemoja visu skruzdėlynu, kuriame kartu su motinėle žiemoja ir gausios darbininkės. Todėl pavasarį ir vasaros pradžioje, vos aplinkoje atsiradus mitybinių resursų, skruzdėlės pradeda labai sparčiai tuos resursus naudoti, veistis ir gausėti.

Tuo tarpu širšių lizdai yra vienamečiai: širšės žiemoja pavieniui. Peržiemoja tik jų rudenį susiporavusios, apvaisintos patelės-motinėlės, kurios pavasarį įkuria naujus lizdus ir pradeda auginti darbininkes. Šių vasaros pradžioje dar labai mažai, jos gausėja birželio-liepos mėnesiais mums labiausiai įkyrėti pradeda tik rugpjūčio mėnesį. Būtent tuo metu alergiškiems žmonėms tenka labiausiai saugotis jų įgėlimų. Rugsėjo mėnesį, atvėsus orams, širšių vėl sumažėja, jų lizdai sunyksta ir žūva.

– Rasa, nemažai žmonių bijo uodų nešiojamų ligų. Kokia situacija šiandien Lietuvoje?

Rasa Bernotienė: – Gal ir nebūtų taip blogai, jei nariuotakojai maitintųsi mūsų krauju kartas nuo karto, jei maitinimosi krauju metu neperduotų kitų, smulkesnių parazitų, kurie sukelia ligas ar net mirtį. Reikia pripažinti, kad Lietuva yra labai palankioje geografinėje padėtyje ir šiuo metu kažkokių ypatingai baisių susirgimų kraujasiurbiai nariuotakojai Lietuvoje neplatina. O prisiminus senesnius laikus ir blusų platinamą marą, utėlių – šiltinę, uodų – maliariją, matome, kad kraujasiurbiai nariuotakojai iš tiesų gali kelti grėsmę žmonijai. Yra net atskira mokslo šaka – medicinos entomologija, kuri tiria vabzdžių platinamus patogenus.

– Kokia žmonių veikla turi įtakos kraujasiurbių, skruzdėlių, širšių pagausėjimui?

Rasa Bernotienė: – Žmonės, sodininkai, uždenkite statines su vandeniu, neveiskite uodų aplink save. Ir kam tos vonios viduryje sodo? Manote, kad šyla daržų laistymui skirtas vanduo? Ne, veisiasi kraujasiurbiai uodai. Reikėtų vengti teršti vandens telkinius, tiek tekančius, tiek stovinčius. Kodėl nupjautą žolę reikia supilti į greta esančią balą su vandeniu? Tam, kad uodams būtų dar geriau veistis. Būtent aplinkos tarša organinėmis medžiagomis gali turėti įtakos kai kurių kraujasiurbių vabzdžių gausumui.

Eduardas Budrys: – Iš žmonių veiklos, kuri turi įtakos skruzdėlių ir širšių pagausėjimui, paminėsiu medžių sodinimą, gėlynų įveisimą bei inkilų paukščiams kėlimą. Dalis širšių rūšių apsigyvena uoksuose bei paukščių inkiluose. Taip pat šių vabzdžių pagausėjimą skatina nesandarus maisto atsargų saugojimas bei nesupakuotų maisto atliekų išmetimas.

– Kokių reikėtų imtis išankstinių prevencinių veiksmų, norint sumažinti jų skaičių ir aktyvumą?

Eduardas Budrys: – Jei mes norime turėti kažkiek gamtos mūsų gyvenvietėse, tuomet mums tenka išmokti su šiais vabzdžiais, kaip tos gamtos dalimi, sugyventi. O jei nenorime, kad mūsų gyvenamoje aplinkoje būtų skruzdėlių ir širšių, tuomet: nesodinkime gėlynų, iškirskime medžius gatvėse, iškirskime ir užstatykime namais parkus, išasfaltuokime ir užbetonuokime visus gamtos likučius mūsų gyvenvietėse. Tuomet skruzdėlėms ir širšėms tikrai nebeliktų kur apsigyventi. Dar taip pat sandariai, neprieinamai skruzdėlėms ir širšėms laikykime maisto atsargas (cukrų, uogienę, mėsos produktus) bei į sandarius maišus supakuokime išmetamus maisto likučius, nemėtykime maisto atliekų kur pakliuvo.

Rasa Bernotienė: – Tam tikra prasme Eduardas teisus – žmonės pradėjo bijoti gamtos, todėl skruzdė, kuri yra didelis miško draugas, jam tampa kenkėju. Panašiai buvo svarstoma apie tai, kad reikia naikinti uodus trūklius. Tai uodai, kurie labai gausiai veisiasi Kuršių mariose ir kituose gėlo vandens telkiniuose, todėl birželio mėnesį labai gausiai skraido pvz. Kuršių Nerijoje. Tačiau uodai trūkliai lervos stadijoje yra labai naudingi, nes yra žuvų maistas. Panašiai, tyrimai atskleidė, kad išnaikinus kraujasiurbius uodus kai kurie vabzdžialesiai paukščiai geba užauginti mažiau jauniklių, taigi, gamtoje nėra nieko nereikalingo.

– Žiūrint į ateitį, ar minimų vabzdžių skaičius ir aktyvumas didės ar mažės?

Eduardas Budrys: – Šiltesnio klimato, nei Lietuva, šalyse vabzdžių įvairovė didesnė, tad šylant klimatui, vabzdžių gausumas ir įvairovė didės. Tačiau kenkėjų skaičius mūsų aplinkoje sumažėtų, jeigu išmoktume sugyventi su kitais gyvais organizmais ir bent dalį jų rūšių nustotume laikyti kenkėjais.

Rasa Bernotienė: – Panašiai, kaip kviečiai mums yra maisto resursas ir mes nenorime, kad kas nors kitas tuo resursu naudotųsi be mūsų žinios, taip mes, žmonės, esame maisto resursas parazitams. O kuo resursų daugiau, tuo daugiau yra norinčių juo pasinaudoti. Taigi, ateityje tų, kurie norės maitintis mūsų krauju turėtų daugėti. Be to, dėl globalizacijos ir migracijos tam tikrose teritorijose atsiranda naujų, netipiškų rūšių, jos suardo nusistovėjusią pusiausvyrą. Manyčiau, kad tų, kurie kėsinsis į žmones, jų auginamas kultūras bus visada, tokia yra gamta.


Dalintis naujiena
Rašyti komentarą