Nepavykęs eksperimentas įrodė: hibridų veisti negalima (3)

Ginčas, kas geriau – veislinis pomidoras ar hibridas – toks pat amžinas, kaip ir pomidorų augintojų grupės. Norintys kiekybės, žinoma, renkasi hibridus. Su jais paprasčiau. Ne tokie lepūs, atsparesni ligoms, lengviau transportuojami. Kokybės norintieji renkasi veislinius. Bet su jais rūpesčio daugiau. Ir pomidorai ne tokie atsparūs, ir dėl plonos odelės sunkiau transportuojami. Tačiau didžiausias hibridų trūkumas – jų sėklų negalima rinkti. Nes pirmosios kartos palikuonys yra tie, apie kuriuos pasakojama aprašyme, o jų palikuonys – neprognozuojami. Tą įrodė ir maniškis eksperimentas.

Objektas – parduotuviniai „Kumato“ pomidorai

Kiekvienas be pomidorų gyventi negalintis asmuo (kaip aš) žiemą panyra į tikrą depresiją. Pomidorų parduotuvėse lyg ir yra. Bet visi vienodi: beskoniai, tvirta kieta odele, vandeningu minkštimu. Ir nė iš tolo neprimenantys tų, saulėje išnokusių, kuriais džiaugiamės dabar. Mat parduotuvėms pomidorai skinami vadinamosios techninės brandos: kitaip sakant, vos pradėję rausti. Jei prinoko, vadinasi – jums pasisekė. Jei ne, valgysit rūgščią vandeningą plastmasę. Kietumas irgi yra geidžiama hibridų savybė. O jūs pabandykit transportuoti tuos, minkštus, mėsingus, plona odele. Toli nenuvešit. O juk pomidoras iš savojo šiltamio ant parduotuvės prekystalio keliauja ne vieną dieną. Todėl pramoniniam auginimui ūkininkai renkasi greitai nokstančių kietų pomidorų hibridus.

 Iš labiausiai primenančių valgomus, viduržiemį ir pavasariop yra juodieji Kumato ir vyšninukai. O pernai maždaug kovo-balandžio sandūroje prekybos centruose pasirodė kažkokie keisti Kumato. Bet taip buvo parašyta ant etiketės prie pomidorų.

Keisti jie buvo pirmiausia savo išvaizda. Jie nė iš tolo nepriminė tų apvalučių ar slyvinukų juodųjų Kumato pomidoriukų. Šitie buvo tarsi mažos širdutės: dryžuoti, smailiomis noselėmis. Ir skanūs, malonaus, saldžiarūgščio skonio.

Netgi patyrę pomidorų augintojai susigundė: o ką, jei tai per stebuklą ne hibridai. O jei pasėti juos, ir žiūrėti, kas išeis. Tai va, aš viena iš tų, kurie pasirašė šiam eksperimentui.

Dygo ilgai

Tokio pomidoro daiginimo procesas paprastas: imamas labiausiai prinokęs, tiksliau labiausiai ištęžęs pomidoras. Gali net būti pradėjęs rūgti. Nuo to tik geriau. Šaukšteliu išskobiamos sėklytės, ir į indelį-daigyklą. Paprastai pomidorų daigeliai pasirodo per 4-5 dienas, patys vėliausi, priklausomai nuo sąlygų, užtrunka apie savaitę. O šitie dygo ilgai, pirmosios daigelių kilputės pasirodė maždaug po dviejų savaičių, kai jau buvau nusprendusi juos išmesti su visomis žemėmis. Sudygo gausiai. Iš šepetuko atrinkau 15 stipriausių daigelių. Atvirame grunte jie jautėsi gerai, augo gražūs, nevargino ūgliais. Kol neatėjo žydėjimo metas. Mat derlumas buvo ta savybė, kurios manieji iš savo tėvų nepaveldėjo: mezgė vos po tris keturis pomidoriukus.

 Nepaveldėjo jie daug ko. Pirmiausia, atsparumo ligoms. Maras juos sutvarkė vienus pirmųjų. Nepaveldėjo šie neaiškios veislės padarėliai ir ankstesnės kartos išvaizdos. Užaugo visai ne širdelės smailiomis nosytėmis, o apvalučiai, šiek tiek suploti. Tiesa, kone dukart didesni už motininio augalo vaisius.

O va jau kietumas yra ta savybė, kuri iš kartos į kartą perduodama užtikrintai. Tokiais pomidorais galima langus daužyt. Skonis – panašus į motininio augalo pomidorų: minkštimas gražios tamsiai raudonos spalvos, saldokas su gaivia rūgštele, daug sėklyčių.

Verdiktas:

Šis eksperimentas akivaizdžiai parodė šventą genetikos dėsnį: kryžminant gyvybingiausi ir geriausias savybes rodo pirmosios kartos hibridai. O bandyti juos veisti toliau – trečią, ketvirtą kartą: jau tik tuščias laiko gaišimas ir pastangų eikvojimas.

Kartu tai pamoka, kad nereikia rinkti sėklų iš nežinomos rūšies pomidorų. Ir jei parduotuvėje, turguje nusipirkote gražų, skanų vaisių, tai dar nereiškia, kad iškrapštę ir fermentavę jo sėklas, kitąmet gausite tokius pat.