Ketureilis apie Obelinę (7)

Ābeliai šiāmēt švis vėľ Ābelynį,

Ba abāliai jau prējį, sustabarėjį jau pelynai,

Bulbiākasis prasdėjys, nėr nāt kam atarť,

Nebent papuołā bais iš unkstā susitarť.

Dainuoja, šõka, piragus tik kēpa...

Žuvim, pirāgais, abāliais tik kvēpia.

Daug norinčių pasrodiť saù kitiém

Ar ažsidyrbť kermõšiuj raikałam saviem.

Kas nõria, gālia paspārtuoť,

Kas nõria, gālia pasprāvot,

Jāg mįslia, kad par brūngei prāšā,

Ar kad ne teip kažkų parāšā.

Ir muzikontai atvažiuos iš miestų,

(Dainuos ir grās tai aišku ne až sviestų).

Ir knygas sāvā nārēs iškyšť pāėtai

(Visõs pakumpēs bus anų pridėta).

Ti kõžnas pagaľ skõnį ras kų veikť,

Kų pažiurėť, nuspirkť ar kur nuveiť.

Žēdnam ir svečiui ti nebus nābõdu,

Kai šitiek dvasiai penā Ābelynē duoda.

Nebūk apkiautys ir nepasididžiuok,

Ā vyskų mētys Ābelynēn atvažiuok.

Smala nematī, nesupus dā būľbās!

Ā jāg supus, tai teks givynť unt būłkās...

Rasa Pauliukaitė