1000 kilometrų dviračiu Baltijos keliu: lūžiui, pakeitusiam lietuvių sąmonę, atminti (foto) (3)

Publikuota: 2019-07-11 Kategorija: Laisvalaikis
1000 kilometrų dviračiu Baltijos keliu: lūžiui, pakeitusiam lietuvių sąmonę, atminti (foto)
A. Šablinsko archyvo nuotr. / Žygeiviai Rygos širdyje su Lietuvos ir Rokiškio vėliavomis.

Šiemet minėsime Baltijos kelio trisdešimtmetį. Kokių tik iniciatyvų nesugalvota šiam didingam įvykiui įprasminti: ir kryžiai, ir minėjimai. Tačiau jau šeštąjį istorinį žygį dviračiais numynęs rokiškėnas verslininkas  Algimantas Šablinskas įsitikinęs: nusibodę mitingai miestų aikštėse ir paminklų statyba subanalina šį unikalų įvykį. Todėl jis su dar septyniais bendraminčiais Baltijos keliu pasuko dviračiais. 1000 kilometrų tapo iššūkiu dvasiai, kaip ir tada, prieš tolimus trisdešimt metų. Ir pergalė atnešė nepakartojamą jausmą.

Kodėl Baltijos kelias?

Verslininkas Algimantas Šablinskas su bendraminčiais jau ne kartą garsėjo ypatingomis iniciatyvomis. Štai 2009-aisiais, Lietuvos tūkstantmečiui įamžinti, jis su bendraminčiais apvažiavo Lietuvą. Dviračių žygiais paminėti ir 2010 m. Žalgirio mūšio, ir 2013 m. Stepono Dariaus bei Stasio Girėno skydžio bei žūties jubiliejai. Šis, Baltijos keliui paminėti skirtas, žygis – jau šeštasis Algimanto Šablinsko karjeroje. Kodėl jis toks svarbus?

Pašnekovas neslepia, kad prieš trisdešimt metų, tuomet dar studentą, jį įsuko Atgimimo, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio ir valstybingumo idėja. Būta visuose didžiuosiuose, tautą suvienijusiuose mitinguose. O Baltijos kelias – ypatingas. 1987-aisiais Molotovo –Ribentroppo pakto, lėmusio Lietuvos okupaciją, metines prie Adomo Mickevičiaus paminklo minėjo patys drąsiausieji: Lietuvos laisvės lyga ir jos lyderiai, disidentai. „Tai jau buvo tautos sąžinės prašviesėjimas“, – sako A. Šablinskas. 1988-ieji – jau didžiųjų Sąjūdžio mitingų metai. O štai 1989 m. Baltijos kelias sujungė ilgiausia pasaulyje gyva grandine Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmones.

Pašnekovo atmintyje įsirėžusi kiekviena tos įsimintinos dienos akimirka, nes tai, jo įsitikinimu, pati svarbiausia data naujausioje Lietuvos istorijoje. „Gyvenome mes tuo metu Panevėžyje. Kaip dabar atsimenu, išvažiavome į Baltijos kelią vėlokai. Mieste – nė gyvos dvasios, išskyrus savanorius, rodančius, kuria kryptimi važiuoti. Mes pasukome Pasvalio link. Prie išvažiavimo iš miesto – mašinų kolonos“, – pasakojo A. Šablinskas.

Jis teigė, kad kad tokios vienybės, tokios laisvės, aistros akyse iki tol mūsų žmonių akyse nebuvo matęs. „Tada ir supratome, kad laisvę jau iškovojome. Ir jos joks KGB nebeišplėš. Žmonės pasikeitė. Todėl ši diena man yra laisvės diena. O Kovo 11-oji – jau formalumas. Kai nuo sienos nukrito LTSR herbas“, – sakė pašnekovas. Jam pačios švenčiausios datos yra Baltijos kelias ir Sausio 13-oji, kada tauta išėjo prieš okupantų tankus ginti savosios laisvės. „Prieš penkiasdešimt metų, 1939-aisiais, mes buvome pasmerkti. Ir štai 1989-ųjų rugpjūčio 23-ąją trys tautos kaip Feniksas pakilo iš pelenų. Tą dieną aiškiai supratome – turėsime laisvę“, – skė A. Šablinskas.

Tad tokios datos ir turi būti įprasmintos ypatingai. Ne nuobodžiomis ir šimtą kartų girdėtomis kalbomis. Todėl ir buvo išsiruošta su bendraminčiais į dviračių žygį. „Aišku, atsiras tokių, kurie pasakys, kad jiems neįdomu, kad čia nieko ypatingo. Tačiau tai buvo ypatinga mums“, – sakė pašnekovas. Jo patirtis rodo – tokie žygiai labai sutelkia žmones. Kur kas labiau, nei mitingas miesto aikštėje.

Liko aštuoni ištvermingiausi

Kai buvo pradėta kalbėti apie šį žygį, norinčiųjų važiuoti buvo tris kartus daugiau – daugiau nei dvidešimt. Tačiau artėjant žygio dienai, gretos seko. Kodėl? „Negalime nieko kaltinti. Tūkstantis kilometrų – nemenkas iššūkis. Kai kas jo atsisakė įvertinęs savo jėgas, sveikatą, anksčiau patirtas traumas. Ne visiems pavyko dešimčiai dienų išsiprašyti iš darbo. O ir išlaidos pakankamos, gal kai kurių žmonių šeimų biudžetuose atsirado svarbesnių tikslų. Taigi, į žygį išsiruošėme aštuoniese. Tačiau dėl labai svarbių, nuo jų valios nepriklausančių priežasčių du mūsų bendražygiai turėjo pasitraukti anksčiau laiko. Todėl mes laikome, kad ir jie įveikė tą trasą“, – kalbėjo A. Šablinskas.

Žygiui buvo skirtos aštuonios dienos, kitaip sakant, po maždaug 125 km per dieną. Numinti tokį atstumą nelengva. Kadangi nebuvo lydinčiųjų, tai kai kurie žygio dalyviai patys turėjo sėsti už lydinčiojo autobusiuko su daiktais, maistu ir gėrimais bei atsarginėmis dalimis, vairo. Ir vairuoti mašiną norinčiųjų nebuvo: teko traukti burtus. Taigi, visiškai visą trasą įveikė Algirdas Kazinavičius, Rasa Čypaitė, Agnė Ivanovė. Tikra komandos siela tapo už energiją ir entuziazmą Čaku Norisu pramintas Vincas Žinka.

Reprezentavo Rokiškį

Visa komanda reprezentavo ne tik save, žygio idėją, bet ir Rokiškį – Lietuvos kultūros sostinę. Ar galima juos vadinti Rokiškio ambasadoriais? „Gal kiek ir per skambus titulas, tačiau būtent tokią misiją ir atlikome“, – sakė A. Šablinskas. Ir žygeiviai neliko nepastebėti  jau nuo pirmųjų žygio kilometrų iš Klaipėdos Anikės aikštės pajūriu. „Sutikome rokiškėnus dviratininkus, susimojavome“, – pasakojo pašnekovas.

Buvo planuota susitikti ir su lietuvių bendruomenėmis Ventspilyje, Liepojoje. Tačiau šiuos planus teko atidėti dėl labai intensyvaus žygio grafiko.

Su Latvijos, Estijos žmonėmis daug kalbėta apie Baltijos kelią, jo svarbą. „Latvijoje jį žino ir prisimena kiekvienas. O štai Estijoje jau teko sutikti ir tų, kurie apie jį nežino“, – sakė A. Šablinskas.

Sunkiausia – pirmoji diena

Kokie didžiausi iššūkiai tykojo žygeivių. A. Šablinsko manymu, sunkiausia buvo pirmoji diena. Ne dėl to, kad ji buvo kažkokia ypatinga. Tiesiog tądien labiausiai jaučiasi nuovargis. „Komandos draugams sakiau: dabar esame pavargę. Tačiau ryt pabusime žvalūs ir pilni jėgų. Patį didžiausią nuovargį juntame pirmąją dieną. Taip ir nutiko“, – sakė jis. Nors ir buvo nelengva, teko kovoti su stipriu nelemtu priešpriešiniu vėju, dėl nesupratingų vilkikų vairuotojų keletą kartų Latvijoje tik per plauką išvengta nelaimės, visgi žygis klostėsi sėkmingai. „Nė vienas nesakė: viskas, sėdu į autobusiuką, nes toliau nebegaliu“, – pasakojo pašnekovas. Jei pirmąją dieną žygeiviai dar atsidusdavo, kad minti teks dar septynias dienas, tai paskui jau pamiršo dienų ir kilometrų skaičių. Jį užgožė įspūdingi Baltijos pajūrio vaizdai, nuotykiai ir bendrumo jausmas.

Visgi nuovargis koregavo planus. Štai pirminiame žygio plane galvota daugiau dėmesio skirti Piarnu miestui. Tačiau į jį žygeiviai atvyko gan vėlai ir pavargę, tad nusprendė jėgas skirti poilsiui. O kitą rytą lijo, tad norėjosi minti kuo greičiau, kad sušiltų. Apskritai, žygis buvo suplanuotas pakankamai greitu tempu, tačiau visi žygeiviai jį atlaikė.

Koks nuovargis po 125 km trasos? „Norisi vieno: į dušą, pavalgyti ir pailsėti“. Žygeiviai ilsėjosi pakelės viešbutukuose, svečių namuose, hosteliuose. Sąlygos buvo spartietiškos: keliautojai nakvynės vietoms kėlė tokius reikalavimus: kad būtų dušas, virtuvė bendrai vakarienei ir lova galvai padėti.

Geriausias dopingas – lašiniai

Komanda visas kelionės dienas stiprinosi lietuvišku dopingu – lašiniais. „Praktika rodo, kad mūsų senoliai buvo išmintingi ir sunkiausių darbų metu stiprinosi lašiniais. Jie suteikia jėgų ir energijos“, – sakė A. Šablinskas. Tačiau jau po dviejų dienų jie baigėsi.

Tačiau Latvijos Rojos mieste žygeiviai sulaukė staigmenos: palaikymo komandos, kurią sudarė rajono meras Ramūnas Godeliauskas, Sigitas Seibutis, Vilmantas ir Rasa Petrušoniai. Palaikymo komanda mynė kartu iki pat Jūrmalos. „Buvo nuostabus jausmas, kad esame svarbūs ir reikalingi savojo miesto žmonėms“, – sakė A. Šablinskas. O palaikymo komanda, tiksliau, meras atvežė ir dopingo naują porciją – dvi paltis lašinių, kurių žygeiviams, taupiai valgant, užteko iki pat žygio pabaigos.

O jį komanda baigė ten, kur prieš 30 metų baigėsi gyvoji Baltijos kelio grandinė – Taline, prie senojo Aukštojo Hermano bokšto, Estijos parlamento rūmų pašonėje. Toliau – šešios valandos autobusiuku namo ir Lietuvos himną Valstybės dieną žygeiviai jau giedojo savo gimtajame krašte.

Liko įspūdžiai

Nors, kaip sako A. Šablinskas, įspūdžiams susigulėti dar reikia laiko, tačiau širdyje jau nemažai įsimintinų detalių. Antai pažintis po Baltijos jūros regiono šalių sostines lankančia olandų šeimyna. Jie į Klaipėdą atvyko keltu, iš čia – į Vilnių, po to Rygą, Taliną, suko Helsinkio link. Mynė visi – ir šeimos tėvai, ir maždaug 10 ir 8 metų vaikai. O pats mažiausias, koks ketverių metų berniukas, važiavo su tėvais sujungtu dviračiu, kartais ir pats mindamas pedalus. Smagu buvo su jais pabendrauti.

Išliks ir skirtingas požiūris į dviratininkus: antai labiausiai pritaikytos dviračiams trasos Latvijoje, Estijoje tik pats Talino centras be specialių takų, o priemiesčiuose važiuoti išties patogu.

Tačiau didžiausią žymę paliko žygeivių komandos bendrystė. Kelias sujungė skirtingo amžiaus, skirtingų patirčių žmones.

Ateities planai

Ilgai ilsėtis A. Šablinskas nežada. Pernai buvo surengtas pėsčiųjų žygis „100 kilometrų Lietuvai“. O šiemet jau reiktų žygiuoti 101. Planuojamas trijų dienų žygis pro Ilzenbergą, Garsenę Lukštų link.

Ateityje dar ambicingesnis planas – apkeliauti visas Baltijos regiono šalis. Tuomet tektų numinti apie 5 tūkst. km. Tačiau tą padaryti galima ir etapais: tarkime kasmet po 1000 km. „Manau, kad mums pavyktų įgyvendinti šią ambicingą idėją“, – sakė A. Šablinskas.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą