Švietimo sistemos fiasko (69)

Publikuota: 2019-09-16 Kategorija: Kultūra
Švietimo sistemos fiasko
Asmeninio archyvo nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Lietuva švietimui skiria 5,2 proc. BVP (2018 m. duomenys). Daug tai ar mažai? Netgi turtingesnės Europos šalys skiria mažesnę dalį savo bendrojo vidaus produkto. Vis verkiama – švietimui skiriama nepakankamai. Tačiau, mes, lietuviai, visuomet mėgstame investicijas ir veiklą... be rezultatų. Pamirštame klausti, kur visų mūsų pinigai nukeliauja, kaip efektyviai naudojami, kokią naudą visuomenei ir individui jie duoda. O kam klausti? Nes jei užmestume akį bent į kelis rodiklius, tai mūsiškojo garbinamojo švietimo rezultatai kelia ne pasididžiavimą, o siaubą.

Lietuvos visuomenė, kiekvienas jos pilietis, mokėdamas mokesčius, investuoja į švietimą. Sakome, kad jam reikia skirti daug daugiau dėmesio ir lėšų. Kad švietimas taps panacėja nuo mūsų visuomenę krečiančių ligų. Kitaip sakant, kaip pas mus priimta, duokit pinigų, ir nereikalaukit rezultatų. O rezultatų reikalauti reikia. Nes pabandžius paanalizuoti paprasčiausius kokybinius parametrus, rezultatai verčia griebtis už galvos. Ir klausti: tai į kokią juodąją skylę mes trisdešimt metų kišėme ir tebekišame pinigus?

Mokymosi rezultatai gana gerai apčiuopiami. Štai užsukime į bet kokią socialinių tinklų grupę. Čia citatos iš kelių jų (ir ne apie lietuviškuosius rašybos ženklus kalba): „Na mielos mezgėjėlės gal galit padėt, noriu megzti pusiligi megztini, raštas būtū lygus tik nugaroi gėlės iš megztos“, „Noriu pasikonsultuot,megsiu naujagimiui komninzoniuką ir dar visokiu grožybiu.kiek žinau nerekomenduoja kad būtu pukelių.Iš kokių siulu jus mezgat“, „Grina pomidorų sriuba verdama tik su ryžiais“, „Sveikos merginos reikėtu kad pasidalintumėt receptuku kaip skanei iskepti triusi. Kaip skanei pagaminti, aciu“. Tokių lietuvių kalbos „šedevrų“ pilna kiekvienoje grupėje. Paprašyti klaidomis nebadyti akių, tokie žmonės paprastai ima verkti apie „toliaranciją“, arba „pyktos moterites, apeikit“.  O jau komentarų išraiškingumas! Kai suaugusi ponia nusileidžia iki pusmečio kūdikio lygio ir komentaruose prirašinėja „niam niam“. Pažįstami pastebėjimai? Jau nekalbu apie supermamičių iš Klumpiabalių (bet kokia šalies gyvenvietė) grupeles. Dauguma šių rašto grynuolių nebuvo išspirtos iš mokyklos 6-oje klasėje. Nemažai baigė jų kolegijas, net universitetus. Klausimas visiems mūsų švietėjams ir šviesuoliams: ką žmogus veikė maždaug 16 metų švelniose švietimo sistemos letenėlėse, kad net paprasčiausio sakinio be klaidų parašyti negali?

Sakysite, radai tu, Kralikiene, kur raštingumo ieškoti? Feisbuke. Bet feisbukas ir yra toji visuomenės terpė, kuri tobulai atspindi realią daugelio dalykų situaciją. Apie kokį kritinį mąstymą, atsparumą propagandai, apie savo valstybės ateities kūrimą galime kalbėti, jei visuomenėje viešpatauja žmonės, nesugebantys vieno sakinio parašyti be klaidų? Ir jie tuo netgi didžiuojasi, ar bent jau reikalauja tolerancijos savo beraštystei ir kvailumui.

Jei tikėti statistika, mūsų visuomenė visuotinai raštinga (nors praktikoje visuotinai beraštė). Pažiūrėkime į mokymosi rezultatus po dešimties metų, praleistų mokykloje. Primenu, kad baigdami dešimtąją klasę mokiniai laiko tris egzaminus: matematikos, lietuvių kalbos raštu ir žodžiu. Šiemetinis šalies vidurkis: matematika – 4,7 balo, lietuvių kalbos rezultatai šiek tiek geresni, bet nesiekia šešeto. Ir verčia griebtis už galvos. Klausimas toks: tai kam mes į žmogų dešimt metų investuojame valstybės lėšas, jei jis per tiek metų neišmoksta nei normaliai rašyti, nei skaičiuoti. Apie fizikos, chemijos, biologijos pradmenis matyt nereikia nė kalbėti.

Žinoma, atrodytų, kad dėl broko kalti darbininkai, t.y. mokytojai. Iš tiesų, ši problema yra gaji. Pati dvi paaugles mergaites (protingas ir gabias) mokiau fizikos, nes vaikai staiga ėmė nešti dvejetus. Pasigilinus paaiškėjo, kad to, kas mokykloje buvo aiškinama apie pagreitį, jos nesuprato. Ir niekas to nepastebėjo gerą mėnesį. Kol nepradėjo nešti dvejetų. Mergaičių mamos, mano giminaitės, sureagavo greitai: išsiaiškinti, kas yra tas nelemtas pagreitis vaikams neužtruko ir valandos.

Kaip ir sakiau, neverta nuteisti mokytojų. Šiemet rugsėjo antrąją mačiau savuosius. Zigmantą Meškauską ir Dalią Ramanauskienę, kurių dėka nuo mokyklos baigimo praėjus dešimčiai metų, fizikos ir chemijos uždavinius sprendžiau, tarsi tai būtų vakar. Jie nepasikeitė. Jie moko to paties. Tik ar daug norinčiųjų pasinaudoti jų žiniomis ir patirtimi? Su šiluma prisimenu griežtąją ir reikliąją matematikos mokytoją Aną Vasiljevą. Kai kurie mokytojai jau iškeliavo į Amžinybę. Kaip  istorikas A. Garuolis, kuris niekada istorijos nemokė testais ir datomis, o taip, kaip reikalauja šiandieninis istorijos mokslas – įžvalgomis, tendencijomis, procesais, lyginimais. Kuris iki paskutinės trimestro dienos leisdavo taisytis pažymius, nes jam rūpėjo viena – žmogus turi išmokti. Ne datas, o galvoti. Juk tam ir analizuojame tuos tolimus praeities įvykius. Ne tam, kad, kaip reiklaujama valstybiniame egzamine, eilės tvarka išrikiuotume Ramzio II ir Stalino gyvenimo metus. O tam, kad suprasdami praeitį, analizuotume dabartį ir prognozuotume ateitį.

Kaip jau minėjau, yra kita problema: pats mokslas ir žinios jau nebėra vertybe. Atsakingų mamų ir tėčių yra nebedaug. Juk ne veltui aš citavau facebooko genijus. Ši problema ne vienadienė. Ko gali vaiką išmokyti mama „tucinanti kopustus“ ar „raštas būtū lygus tik nugaroi“? Kuri teikalauja „žmoniskumo ir toliarancijos“ užuot išsitaisiusi savo klaidas? Esmė tame, kad dabar į pasaulį ateina jau antroji nemokšų karta. Kaip jūs manote, ką atšaus „kopustu tucintojos“ vaikas, kai mamelė pradės barti už dvejetą? Ogi išbadys nosį į jos pačios klaidas facebooke. Abu labu tokiu.

Raudonu skambučiu skamba ne tik klaidos, bet ir jų vertinimas: „zmogiskumas ir toliarancija“. Vadinasi, visuomenė neraštingumą ir klaidas jau ima laikyti norma. Tai nieko tokio, pamanykit. Dar viena dešimtokų „puponautų“ karta, ir rašantis be klaidų bus uždarytas į kokią biblioteką stikliniame kube, kaip dėmesio vertas retas eksponatas.

Mūsų visuomenė sėkmingai eina link tokios „šviesios“ ateities: juk štai, tolimais 1997-aisiais, kai aš stojau į universitetą, mes laikėme ne tik baigiamuosius egzaminus mokykloje, bet ir stojamuosius į universitetą. Mano egzaminatoriais buvo tokios žvaigždės kaip Alfredas Bumblauskas, Eligijus Raila, Zenonas Butkus.  Konkursas į valstybės finansuojamą vietą buvo 13. Galite įsivaizduoti, kiek studentų pretendavo į tas stebuklingas valstybės finansuojamas 40 vietų Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Ir tai ne rekordas – į tuometinę naujovę – socialinio darbo studijas – konkursas siekė 27 su kapeikomis. Apie 2000-uosius sistemoje įvyko lūžis. Kažkas nusprendė, kad universiteto diplomas turi būti prieinamas kiekvienam. Aukštesniosios mokyklos akies mirksniu virto kolegijomis. Ir universitetų, ir kolegijų ėmė dygti be skaičiaus.

2007 m. įstojau į Kauno technologijos univeristeto Dizaino ir technologijų fakultetą. Iš mūsų, 15 priimtų, Pramonės inžinerijos žiniasklaidos technologijų studijas po penkerių metų baigėme trys: dvi skaitmeninės reklamos, viena – poligrafijos pakraipos inžinierės. Kur kiti? Ar gali baigti universitetą, juolab, tapti diplomuotu pramonės inžinieriumi, žmogus, nemokantis skaičiuoti procentų? Nemokantis užrašyti alkanų jungimosi lygties? Koncentruotą sieros rūgštį pilantis prikišęs akį prie mėgintuvėlio? O juk šie žmonės sėkmingai baigė mokyklą, išlaikė brandos egzaminus, gavo brandos atestatus. Kažkas juk toleravo, kad mano kursiokės iš chemijos pamokų lakstė namo Simpsonų žiūrėti. Visiems buvo gerai. Kol tos vargšės mergaitės  suprato, kad neišlaikytas chemijos egzaminas joms kainuoja viso labo 400 Lt. Jos bandė praslysti: nusipirko chemijos, fizikos, matematikos, bražybos namų darbus. Tik bėda, kad jų perrašyti nepakanka, juos dar reikia apginti. Ir staiga paaiškėja, kad be klaidų Šrėdingerio lygtį užrašę damos šio savo pasiekimo pakartoti nebesugeba… Trys neišlaikyti egzaminai – ir viso gero, universitete. O juk mokytasi už savus…

Prisimenate, koks buvo kipišas užviręs, kai prieš keletą metų kai kurios aukštosios mokyklos įsidiegė minimalaus stojamojo balo kartelę? Ir kiek jų tos nuostatos laikėsi? Kodėl vis dar stringa aukštojo mokslo reforma, kodėl mes vis dar siekiame kilnaus tikslo – kiekvienam beraščiui po universitetą? Ir rezultatais džiaugiamės – universiteto diplomą turintis viešųjų ryšių! specialistas rašo su grubiomis klaidomis. Vienetinis atvejis? Korektūros klaidos? Visai ne. Teko vadovauti dviejų šios srities būsimųjų specialisčių praktikai, abi buvo vienodos.

Kodėl mūsų švietimo reformos suvedamos į vieną tašką: daugiau mokyklų, mokytojų, išmaniųjų lentų, geltonųjų autobusiukų, kursų, mokymų, perkvalifikacijų? Kodėl niekas neklausia, kada atseikėję 5,2 BVP pareikalausime atsakomybės ir rezultatų? Ar ir toliau veisime vieną beraščių kartą po kitos? Ar ir toliau leisime karteles, maskuodami švietimo problemas. Ar ir toliau mokytojai pirštais badys į kvailus vaikus, vaikų tėvai – į nesistengiančius mokytojus?

Ką daryti? Pradėti orientuotis į rezultatus, o ne į nesibaigiantį sistemos tobulinimo ir tobulėjimo procesą. Pradėti reikalauti: iš mokytojų, iš mokinių, iš jų tėvų. Perlaužti savo pačių mąstymą, kad XXI a. rašyti su klaidomis, nemokėti skaičiuoti procentų būtų gėda. Imti mokslą laikyti ne savaime suprantama dvylikos metų kankyne, o didžiule visuomenės dovana ir privilegija savo jaunajam piliečiui. Keisti savo mąstymą nuo griovių kasimo, varžtų sukimo, vištų galvų sukiojimo ir pigios darbo jėgos į aukštąsias technologijas. Nes aukštųjų technologijų šalimi negali būti valstybė, kurios dešimtokų matematikos egzamino vidurkis nesiekia ir penkių. Pagaliau suvokti, kad XXI a. mokykla nėra ir negali būti kaimo kultūros centru, nemokama valgykla ir socializacijos įstaiga. Kad XXI a. nebėra balanos gadynės ir visuotinio raštingumo laikais kaimo jau nebereikia šviesti. Kad neraštingumas – jau ne nepalankios aplinkos, ne nepalankių aplinkybių, o kryptingo tingėjimo, abejingumo ir kvailumo vaisius. Ir kad vieninteliu mokyklos darbo rezultatu nebegali būti „jie čia bent kartą per dieną gauna karšto maisto“.

Nes jau dabar mums renka valdžią „geles nugaroi“ ir „kopustu tucytojos“. Jos sprendžia jūsų reikalus įmonėse ir įstaigose. Ir tokių „specialistų“ tik daugės. Jų gretas pildys „puponautai“ .

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą