Viešųjų ryšių balionėliai – ir gražūs, ir dideli, bet džiaugsmo neteikia (11)

Publikuota: 2021-04-17 Kategorija: Kultūra
Viešųjų ryšių balionėliai – ir gražūs, ir dideli, bet džiaugsmo neteikia
„Rokiškio Sirenos“ nuotr. / Lina Dūdaitė-Kralikienė

„Įvaizdis yra viskas“, – toks nūdienos visuomenės šūkis. It pamišę juo rūpinasi: valstybės institucijos, įmonės, asmenys. Šimtai kampanijų, feisbuko postų taranuoja visuomenę, pasakodami apie gražius ir gražesnius, šaunius ir šaunesnius, šmaikščius ir šmaikštesnius. Bet koks šlamštas vyniojamas į blizgų saldainio popierėlį. Įvaizdžiaujame, tskant. Ir mokame milžinišką kainą už tas spalvotas, vienadienes šiukšles – tai, ką galėjome investuoti į valstybės, visuomenės ateitį, pažiro pavasarinio vėjo nešiojamomis smulkiomis šiukšlėmis.

Dabar svarbu atrodyti, o ne būti. Juokiamės iš negudrių panelių ir vaikinų, kurie savo mylimuosius renkasi pagal silikonų dydį ar automobilio markę. Ir pyksta, kai gyvenimas nesusiklosto. Pykti nėra dėl ko: kiekvienas turi, ko norėjo. Norėjo automobilio (ir juo simbolizuojamo pinigų kiekio) – jį ir turi. Norėjo silikoninės kalbančios lėlės – ji yra. O ar prie šių gėrybių dar ir gyvas žmogus, su jo poreikiais, su jo tikslais, svajonėmis, su charakteriu, gyvenimo būdu pridedamas – pamiršo paklausti.
Apie tai, kiek mažai gilinamasi į esmę, parodo naujos profesijos. Seniai į nebūtį nuėjo stilistai, garderobo, įvaizdžio formuotojai. Dabar kas antras svajoja tapti influenseriu ar blogeriu. Kas, kad pasakyti neturi ką. Pavyzdžiui, jei anksčiau kai kurios šeimos, susilaukusios vaikelio, užknisdavo tik savo artimuosius pasakojimais „o mes padarėm kakutį“, tai dabar užknisinėjama tokių pat internetinių bendraminčių auditorija. Norite pamatyti geras virtualias peštynes – nereikia kelti posto apie LGBT kokių nors skinhedų tinklalapyje. Iš moteriškių diskusijų apie žindymą neštų muilą ne tik virtualus policijos patrulis, bet ir visai nevirtualus policijos ekipažas.
Dalis tokių „painfluensinimų“ perkeliami ir į visuomenės informavimo priemones skambiomis antraštėmis „Tautkvaiša Šniurkščiasniurglytė siūlo revoliuciją jūsų spintoje“. Tokia pat logika sekant, namų interjerui skirtame žurnale, kainuojančiame 4 Eur, atsiranda „šiupeliuko ir semtuvėlio“ komplektas už 70 Eur, dizainerių sukurti inkiliukai už 100 Eur ir tapetai po 239 Eur už ritinį.
Kalbama, kad feisbuko erdvėje atsirado net vištos-influenserės. Kaip sakant, koks influenseris, tokie ir sekėjai? Pasiskaičiuokite, kiek pastaruoju metu matėte straipsnių apie tai, kaip reikia išsirinkti mėsainį, batus (patiems juk neišeina, ania?), kremuką, paltuką augintiniui, ir kiek straipsnių apie tai, ką pastaruoju metu išrado Lietuvos mokslininkai? Kur ten mūsų matematikai, lazerių fizikos specialistai, mūsų biotechnologai? Stebimės, kad faktiškai nebeliko tokių specialybių, kaip epidemiologai. Kai visuomenė taip elgiasi, nereikia pykti, kad norinčių tapti lazerių fizikais yra kelis šimtus kartų mažiau, nei norinčių tapti influenseriais. Kuriame influenserių visuomenę ir influenserių ekonomiką. Kurdami įvaizdį ten, kur jau seniai nėra turinio. Šiandien skaičiau frazę apie tai, kad estų vaikams mokykla kala idėją – kurkite startuolius. Ko mokomi mūsų vaikai? Kurkite vlogą?
Bėda ta, kad visuomenė ir jos gerovė vlogais nekuriama. Kuriama darbu, žiniomis ir talentais. „Sunkus tatai darbas – valstybė“, – atsiduso Justino Marcinkevičiaus Mindaugas, lipdydamas puodą. Net puodo lipdymas sunkus darbas (be jokios ironijos). O ką jau kalbėti apie XXI a. žinių visuomenę. Kur takoskyros tarp intelektualų ir influenserių sekėjų siekia jau šviesmečius: vieni į kosmosą leidžia palydovus, kiti – į eterį postus su gramatinėmis klaidomis apie kremukus. Jums 26-eri ir jūs dėstote dviejuose universitetuose? Ir dar sukūrėte įrenginį, kuris ruošiamas patentavimui? Atleiskite, kam jūs jūs įdomus? Įdomi „lietuviškoji Kim Kardašjan“, kuri neturi nei išsilavinimo, nei profesijos. Bus aptarta kiekviena jos suknelė, tatuiruotė.
Tapti astrofiziku, bionižinieriumi sunku. Ten daug mokytis reikia. Skaičiuoti išvestines ten visokias. O mūsų visuomenė jaunam žmogui kala į galvą, kad vienintelis integralo panaudojimo būdas – išlankstyti jo forma vielą į klozetą įmestiems raktams žvejoti.
Pykstame dabar – antivakserių grupuotės kuriasi, supermamytės, sakinio be klaidų neparašančios, aiškina apie skiepų žalą. O kodėl jos negali to daryti? Kodėl apie kremukus, apie žindymą, apie mėsainius jos gali aiškinti, o va štai apie skiepus – ne? Jei visose kitose gyvenimo srityse visuomenės autoritetais tapo beraščiai „ką žvaigždės pasakys“, tai kodėl jau šitoje srityje jie staiga negali pasireikšti? Jei kitose srityse beraštystė šlovinama, tai kodėl šitoje sferoje ji staiga tapo trūkumu? Jei iškėlėme ant pjedestalo tuštučius, tai ko dabar stebimės, kad jie ten yra? Keista dar, kad koks tuštutis nesumanė sukurti blogo apie chirurgiją. „Dieve, koks jis gražus ir mielas. Būtinai išsoperuosiu apendicitą“, – tikriausiai taip cyptų jo gerbėjų minia.
Mano karta svajojo, kad žmogus atras naujus pasaulius. Dar apie kokius 2000-uosius kiekvienas kosminės raketos skrydis buvo įvykis, rodomas žinių laidose. Dabar laidos rodomos apie tai, kad kažkoks veikėjas surinko 100 tūkst. sekėjų. Anskčiau sekėjus turėjo pranašai, filosofai, mokslininkai. Influensinimas tapo svarbia visuomenės gyvenimo ir ekonomikos šaka. Mes net ministrus Tik toke turime. O gyvenime?
Netikite? Štai, kad ir pastarųjų dienų įvykiai. Kol politologai kasė pakaušius stebėdami dabartinės Vyriausybės veiklą, niekam tai nebuvo įdomu. Niekam nebuvo įdomu nei nelogiški draudimai, nei turinio stoka. Kol vienas žymus nuomonės formuotojas ėmė ir neparašė. Ir būtent jo dėka katukams atsivėrė akys.
Absurdai? Bet mes taip gyvename. Kai, atleiskite, vištos nuomonė svarbesnė, nei specialisto, tai visuomenė ir gamina... vištas. Kai būti gražiam yra daug svarbiau, nei protingam, nėra ko stebėtis, kad aplink visi gražūs. Turime gražius politikus. Gražią vyriausybę. Gražius lankstinukus per rinkimus padalina. Gražiai iš feisbukų šypsosi.
Ant nosies balandžio vidurys. Kaip mūsų ateities karta laikys valstybinius brandos egzaminus? O kam tai rūpi? Kažkaip laikys. Kažkaip stos į aukštąsias mokyklas. Kažkaip ten mokysis. Išeis kažkokiais „specialistais“. Valdžia galės svarstyti, kaip optimizuoti bakalauro studijas, tarkime, iki kokių dviejų metų. Nes realiai šiandieninė situacija tokia ir yra: aukštųjų mokyklų studentai be tikrų studijų praleido pusantrų metų. Ir panašu, kad ši parodija bus tęsiama ir toliau. Išleisime krūvas „specialistų“, kurių žinių ir įgūdžių pakaks tik žinutėms feisbuke rašyti.
Užauginome kartą, kuriai viskas turi būti lengva, gražu ir savo malonumui. Jos iliustracija – gražūs ministrai filmuojantys gražias ekskursijas iš ministerijos koridorių. O ką jiems daugiau veikti? Jie gi daugiau nieko nemoka. Ir čia mes dar turėjome iliuzijų, kad mūsų šalis gali tapti „žinių ekonomika“? Kokią žinutę siunčia žinių ekonomikos ministrė-influenserė pasauliui? „Aš naujame lazerių centre? Aš naujoje farmacijos gamykloje? Lietuva padarė ženklų proveržį kosminių technologijų srityje? Aš su mokslininkais, atradusiais vaistus nuo vėžio?“. Aga, kurgi ne. Žinutė pasauliui: „Mane išrinko. Aš turiu ministeriją. Jėėėė!“
Ir jei manote, kad ateityje bus geriau, tai giliai įkvėpkite ir susimąstykite. Ar tik ne jūsų mažius dabar per fizikos nuotolinę pamoką po stalu slepia mobilųjį su įjungta šaudykle? A, tiesa, kad pamatytumėt, ką veikia mažius, pirmiausia patiems reikia iš feisbuko su influenseriais išlįsti.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video