Unikalios Rokiškio krašto asmenybės minėjimas: be patoso, dirbtinių nuotraukų ir pozų (video+foto) (0)

Publikuota: 2019-10-17 Kategorija: Kultūra
Unikalios Rokiškio krašto asmenybės minėjimas: be patoso, dirbtinių nuotraukų ir pozų (video+foto)
L. Dūdaitė-Kralikienė / Petrui Jakštui atminti skirto renginio dalyviai.

Šiemet minimos Petro Jakšto – Lietuvos kariuomenės majoro, istorinės atminties saugotojo, bibliofilo 120-osios gimimo metinės. Už daug ką turime būti dėkingi šiam ypatingam mūsų krašto sūnui. Už 1919-20 m. Nepriklausomybės kovose žuvusių karių savanorių įamžinimą, už indėlį į paminklo Červonkoje statybą, už aštraus siužeto trilerį primenantį nežinomo kareivio palaikų gabenimą į Kauną. Už unikalius prisiminimus, kurie yra gyvas šio krašto žmonių mentaliteto, buities ir būties atspindys. Savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos vadovė Alicija Matiukienė vylėsi P. Jakšto gimtojoje sodyboje Stramilių kaime (Rokiškio kaimiškoji sen.) rasti bent vieną pagarbos ir atminties ženklą: gėlytę, ar žvakutę prie jo atminimą įamžinančios lentos. Deja... Tuo tarpu Šilutėje, į kurią pokario audros nubloškė Jakštų šeimą, rengiama jo veiklai, darbams skirta konferencija.

Be apsimestinių pozų
Apie tai, kad reiktų paminėti P. Jakšto 120-ąsias gimimo metines, Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė A. Matiukienė ėmė kalbėti prieš gerus du mėnesius. Nepaisanto to, kad bibliotekai dabar ne iki renginių: ji baigia persikraustyti į renovuotas ir išplėstas patalpas. Tačiau netgi įkurtuvių rūpesčiai neužtemdė dėmesio unikaliai P. Jakšto asmenybei.
Jo atminimo įamžinimui rajono viešoji biblioteka deda nemažas pastangas. Visų pirma, bibliotekos pastangomis 2004 m. išleista P. Jakšto atsiminimų knyga „Atsiminimų tėkmėje: Stramiliai, Rokiškis, Sankt Peterburgas“. Tai išties unikali ir labai vertinga knyga, gyvas mūsų krašto istorijos šaltinis. Ne kartą apie unikalią P. Jakšto asmenybę, jo gyvenimo istoriją, darbus pasakojo ir kultūrinis žurnalas „Prie Nemunėlio“. Ir naujausiame jo numeryje yra išsamus straipsnis apie šį išskirtinį žmogų.
Todėl nestebina bibliotekininkų dėmesys P. Jakšto asmenybei, darbams. Ir 120-osios jo gimimo metinės neturėjo praeiti nepastebėtos. Todėl ir buvo nuspręsta organizuoti išvyką į P. Jakšto gimtinę. Be didelių proginių kalbų ir iškilmių, kad daugiau dėmesio liktų jo gyvenimui, darbams, unikaliai jo asmenybę formavusiai aplinkai. P. Jakštui atminti skirto susibūrimo tikslas – pasidalinti mintimis apie jo kūrybą, darbus, kultūrinį palikimą, aplankyti jam svarbias ir brangias vietas.
Prie bibliotekininkų prisijungė ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos vadas Sergejus Afanasjevas, eilinis Regimantas Karpavičius bei „Rokiškio Sirenos“ komanda.

Privati sodyba
P. Jakšto atminimui skirti didesni renginiai vyko prieš dvidešimt metų. Tuomet Krašto apsaugos ministerijos rūpesčiu buvo sukurta ir iškilmingai atidengta atminimo lenta P. Jakštui ir jo broliui Vytautui gimtojoje sodyboje Stramilių kaime. Atidarymo iškilmėse dalyvavo Jono Žemaičio karo akademijos kariūnai, istorikai, bibliotekininkai.
Sodyba, kurioje gimė ir augo garsusis kraštietis, yra privati valda. Jos šeimininkai, A. Matiukienės žiniomis, gyvena didmiestyje, tačiau žino ir pagarbiai vertina P. Jakšto asmenybę ir jo veiklą.
Tačiau kitoms svarbioms vietoms, susijusioms su P. Jakštu, dėmesio jau gerokai trūksta. Viena jų – prie pat sodybos esantis pilkapis, kuris nuo atmenamų laikų yra šios šeimos kapavietė. Jį ženklina didelis metalinis kryžius, matyti, kad prie jo degamos žvakutės, tačiau pilkapis dėl prižėlusių menkaverčių krūmų jau sunkiai beprieinamas. Tad vienas iš svarbesnių uždavinių, A. Matiukienės teigimu, šio pilkapio sutvarkymas, pavyzdžiui, organizuojant viešą talką.

Apie prietelius ir kalakutus
Susirinkusiesiems A. Matiukienė trumpai pristatė P. Jakšto biografiją. Jo tėvų, pasiturinčių Stramilių kaimo ūkininkų sodyba buvo tikras apylinkių šviesulys. Čia, lankydamas parapijiečius, arbatos mėgdavo užsukti garsusis švietėjas kunigas Jonas Katelė, čia lankydavosi ir prieglobstį rasdavo knygnešiai. P. Jakštas gimė permainingais laikais: 1899 m. spalio 29-ąją. Apie jo šeimos dėmesį ir pagarbą žinioms liudija tai, kad iš tolimo Stramilių kaimo P. Jakštas žinių semtis iškeliavo į Sankt Peterburgo berniukų gimnaziją prie šv. Kotrynos bažnyčios. Kur jaunuolį 1917 m. užklupo Rusijos revoliucija ir teko grįžti namo. 1920 m. P. Jakštas įstojo į Kauno karo mokyklą. Viena iš versijų, kodėl jis rinkosi karo mokslus, yra tai, kad pastarieji buvo nemokami. Tačiau labiau tikėtina, kad kaip ir daugelis to meto jaunuolių P. Jakštas puikiai suvokė atsakomybės ir pareigos savo valstybei svarbą.
Jaunasis karininkas buvo paskirtas į Klaipėdą. Čia su karine tarnyba jis derino savąjį pašaukimą: aktyvią visuomeninę veiklą. Rengė gausias mokytojų ir moksleivių ekskursijas po Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos objektus. Suaugusius ekskursantus vadino prieteliais, šurmuliuojančius moksleivius – kalakutais.
1927-36 m. jam buvo patikėta už Nepriklausomybę žuvusių karių savanorių atminimo įamžinimas. Būtent jo žinios, įgūdžiai ir talentas bendrauti su civiliais ir lėmė tai, kad ir Lietuvoje, ir Latvijoje puikiai sekėsi aptikti palaidojimus. Jo kartu su visuomenininkais daug Latvijoje rastų lietuvių karių palaikų buvo palaidoti Červonkoje. Kurioje P. Jakštas aktyviai rūpinosi garsiojo paminklo statybomis. Būtent iš čia, lagamine specialiu traukiniu jis vežė Nežinomojo kareivio palaikus į Kauną. Iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje P. Jakštas išėjo į atsargą 1940 m., turėdamas majoro laipsnį ir grįžo į Stramilius. Jis surinko įspūdingą per 6 tūkst. retų lietuviškų leidinių kolekciją. Deja, sovietai šias knygas sudegino.
Apskritai, sovietmetis buvo išbandymų laikas P. Jakšto ką tik sukurtai šeimai. Antrosios sovietinės okupacijos metu jam teko bėgti į Latviją, ten dangstytis svetima pavarde, dirbti juodus darbus ir laukti retų susitikimų su žmona ir vaikais, kurie tik gerokai vėliau sužinojo, kad ūsuotasis dėdė Latvijoje iš tiesų yra jų tėtis.
P. Jakšto žmona Sofija ant gležnų pečių laikė visą Stramilių ūkį, bet greitai suprato, kad karininko žmonai gresia tremtis į Sibirą. Sklido kalbos, kad trėmimai nelietė Klaipėdos krašto, todėl Jakštų šeima ir išvyko į Šilutę. P. Jakštas legalizavosi 1955-aisiais, tačiau dėl savo pavardės galėjo dirbti tik juodus, nekvalifikuotus darbus. Tačiau jo išskirtinis talentas skleidėsi ir šešėliuose: jis sugebėjo surinkti daugiau nei 6 tūkst. retų lietuviškų spaudinių kolekciją. Kai kurių jos knygų neturėjo net Vilniaus Universitetas. Įdomu tai, kad P. Jakštas dalinosi savuoju turtu: skolino knygas. Jis rengė ekskursijas, kraštotyrines apybraižas apie Pamario kraštą.
Atgimimo metu P. Jakštas vėl grįžo į visuomeninį gyvenimą. Ir jo paskutiniosios dienos buvo susijusios su tuo, ką jis brangino ir vertino labiausiai. 1988 m. spalio 23-ąją Šilutėje buvo surengtos iškilmės, kuriose jis iškėlė Trispalvę. Renginio metu P. Jakštas peršalo ir lapkričio 14 d. iškeliavo į Amžinybę.


Novatorius
Apie P. Jakšto indėlį į Lietuvos kariuomenės raidą kalbėjo kapitonas S. Afanasjevas. Jis garsiojo kraštiečio pavardę ne kartą girdėjo studijų Jono Žemaičio karo akademijoje metu. Kariuomenei P. Jakštas svarbus kaip vienas pirmųjų vadinamųjų viešųjų ryšių karininkų. Kuris jau tuomet suprato ryšių tarp kariuomenės ir visuomenės svarbą, mezgė ryšius tarp karių ir civilių. Tai puikus ir sektinas pavyzdys dabartiniams kariams.
„Rokiškio Sirenos“ žurnalistė Lina Dūdaitė-Kralikienė akcentavo P. Jakšto asmenybės unikalumą. Jis buvo to laikmečio vaikas: gimęs ir augęs audringų karų ir revoliucijų laikotarpiu, toje kultūrinėje terpėje, kurioje žinios ir išsilavinimas buvo didžiausia vertybė. Jis – eruditas, intelektualas, veiklus, drąsus, kartais šiek tiek avantiūriškas. Tokių savybių turintys jaunos valstybės žmonės ir lėmė jaunos Lietuvos sėkmę 1918-1940-aisiais, milžiniškus kokybinius pokyčius įvairiausiose visuomenės gyvenimo srityse.
Tą liudija ir jo atsiminimų knygą. Ją „Rokiškio Sirena“ analizuos detaliau. Tačiau svarbu įvertinti tai, kad ši knyga yra labai vertingas ir labai kokybiškas šaltinis. P. Jakšto intelektas ir erudicija byloja knygos puslapiuose. Čia nėra nieko nereikalingo ar perteklinio. Žodžiai, sakiniai, juose pateikta informacija – taupūs eilutėmis, bet skalsūs turiniu. Nes eruditas, kelių užsienio kalbų žinovas bibliofilas P. Jakštas labai gerai jautė žodžio vertę ir svarbą. Tad jo palikti prisiminimai – unikalus atspindys to meto žmonių buities, būties, mentaliteto. Dėl savo kokybės ši atsiminimų knyga yra puiki parankinė knyga visiems, besidomintiems ne tik Rokiškio, bet ir tarpukario Lietuvos gyvenimu. Su visomis jo spalvomis, įdomiais, netradiciniais požiūriais ir įžvalgomis.
Lina DŪDAITĖ-KRALIKIENĖ

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą