Rokiškio rajono literatų klubas „Vaivorykštė“ pristato I. Varnienę (Juodelytę) ir R. Kiselytę (0)

Publikuota: 2023-04-28 Kategorija: Kultūra
Rokiškio rajono literatų klubas „Vaivorykštė“ pristato I. Varnienę (Juodelytę) ir R. Kiselytę
Organizatorių nuotr. / Reda Kiselytė

Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu redaktorius@rokiskiosirena.lt. Susisieksime!

Rokiškio rajono literatų kubas, šiuo metu vienijantis apie 20 rajono kūrėjų, „Vaivorykštė“ gyvuoja nuo 1986 metų. Literatai leidžia ir pristato visuomenei savo kūrybos knygas, rengia projektus, aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame-literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Dauguma kuria poeziją, bando naujus jos žanrus, keletas rašo proza. Kiekvieno kūrėjo braižas savitas ir unikalus, prisodrintas gyvenimo realijomis ir kūrybine fantazija.

Pasinaudodama proga kviečiu visus kuriančius ir norinčius bendrauti su bendraminčiais bei dalintis savo kūryba įsilieti į Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ gretas (klubo pirmininkės telefono Nr. 8 647 22962. Taip pat norinčius čia paviešinti savo kūrybą. 

 

Irena VARNIENĖ (JUODELYTĖ)

 

Gimė 1953 04 07 Velikuškiuose, Zarasų rajone. Nuo 1974 m. gyvena Rokiškyje. Pedagogė, ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ ir Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė. Kūryba ir straipsniai publikuoti įvairiuose rinkiniuose ir spaudoje. 2012 m. išleista pirmoji eilėraščių knygelė „Būties akimirkos“, 2019 m. pasirodė eilėraščių ir esė knyga „Į tave, 2020 m. – pjesė „Rožės dygliai“. 2022 m. – rinktinė „Ant laiko sparnų“ ir  atsiminimų knyga Gipėnų kaimo šviesa“.

Gyvenu skaičiuodama žvaigždes, stebėdama gamtos virsmus, domėdamasi  įvykiais ir politinėmis peripetijomis, nardydama po bedugnį knygų vandenyną ir į sielą iš visur rinkdama deimančiukus. Gyvenu plunksną vedžiodama, sekdama, kaip tie  žodžiai subėga į posmus ir  tekstus. Gyvenu dukrų ir anūkų rūpesčiais ir džiaugsmais, jų pasiekimais ir svajonėmis. Ir dar pati svajoju, ilgiuosi, trokštu... Dar gyvenu...

Buvę ryškūs, raudoni klevai

Tarsi elgetos lankstos apdriskę,

Tuoj išrengs juos vėjai nuogai –

Beržai auksu bandys išsipirkti...

 

Toks auksinis, auksinis ruduo,

Krinta lapai – geltonos  monetos...

Kažkur neša, juos plukdo vanduo –

Mums belieka laukti Advento...

 

**

Žodi, eiki į pasaulį ir paguoski,

Motinas, apraudančias savo vaikus,

Žuvusius nuo okupantų kulkų,

Po griuvėsiais gyvus- negyvus.

 

Žodi, eiki į pasaulį ir pasveikink

Moteris su MOTINOS diena

Ir suteik vilties Joms ir stiprybės –

Karas baigsis ir sugrįš taika.

 

Juk pavasaris ateina, žiedai sprogsta

Ir minoms čia vietos nebėra.

Daigą kelia, naujo grūdo laukia

Kvepianti ir suarta dirva.

 

Trūksta žodžių dėl žmogaus žiaurumo,

Jo puikybės, dėmesio sava nauda,

Nieko švento jam nėra, nebijo Dievo

Ir lengvai sulaužo, Žodi, jis Tave.

 

Žodi, eiki į pasaulį ir išgelbėk

Mažą žmogų nuo beprasmiškų mirčių,

Su Dievu keliaujantį palaimink,

Būk gyvybės vandeniu, sielai vaistu.

 

 

Kaip žmogelis ūpo ieškojo

 1 dalis

Nei seniai, nei dabar, nei už jūrų marių ar devynių kalnų ir devynių girių, nei čia, panosėje, kur ir pats esi, gyveno toks žmogus, kuris buvo baisiai nelaimingas, viskuo nepatenkintas ir amžinai alkanas. Todėl nuo ryto iki vakaro dejavo, aimanavo ir niurzgėjo, kartais kumščiais mojavo kažkam neregimam grasydamas, bet pats niekuo nesidomėjo, mažai dirbo, nes tingėjo, o kitiems truputėlį pavydėjo, kad namai jų gražesni ir langai daug platesni, kad uždirbą jie daugiau ir gyveną daug geriau. Keikė jis - valdžia bloga, nes neduoda, kiek gana, nedalija kaip prie ruso ir džiovina jį į ragą, čia alga - tik trupiniai... O svetur aukso kalnai ir didžiuliai pinigai byra – tik suspėk juos rinkt, nieks neskriaudžia ten žmonių taip kaip mūsų šalyje. Nusprendė – išvykti turi jis, nes čionai sunku gyventi, trauks pasaulio pamatyti, pinigėlių užsidirbti. Kiek gali ištvert, žmogau, taip gyvendamas be ūpo, sugalvojo ir išrūko.

Dūmė visą parą, o kai pasiekė kryžkelę, sustojo. Tiesiai rodyklė kvietė į ŠVIESOS žemę, dešiniau – rodė į PLUŠOS sodus, dar viena kreipė į AISTRŲ salą, o kaire kryptimi rodyklė viliojo į SAMANĖS rojų, o priešingoje pusėje, rodė,  esanti IŠTIKIMYBĖS sala.  Ilgokai sankryžoje krapštė žmogutis pakaušį sukdamas galvą, kurią kryptį pasirinkti. Kad šalikelėje ant kelmo sėdi juodaplaukis garbanotas ponaičiukas ir kažką pina, mezga -  jis net nepastebėjo. Jam terūpėjo, kurią kryptį pasiimti, kelią rast ir nepaklysti.

Kadangi žmogus dar buvo jaunas, kupinas jėgų ir vilčių, tai kaip vėjo nešamas  pirmiausia pasileido ŠVIESOS žemės kryptimi. Žinia, šviesa visada tamsą traukia į save! Paryčiui jis priėjo didelio miesto aukštus vartus, ant kurių buvo parašyta: MOKSLO TVIRTOVĖ. Pasibeldė ir buvo įleistas. Ką čia veiks, nelabai žinojo, daug dirbti nebuvo nusiteikęs, bet pabandyti norėjo. Sėdo į galvą mokslų kimšti, paskaitų klausyti, skaičiuoti ir rašyti, skaityti ir permanyti.  Bet kiek gi tu, žmogau, gali galvą džiovinti, kai padai niežti bėgti, muzika svaigina, o širdis šokti vadina. Pasimokė dar metus, viską metė ir išnyko.

-   Kas iš mokslo? Kiek uždirbsi? Su diplomu plutą krimsi? – nusprendė jis pagaliau. – Eisiu, darbą susirasiu, pinigo gal užsikalsiu. Kai turi gerus nagus, mokslas nelabai svarbus.

Pasimatavo jis vieną darbelį, kitą, ir nė vienas nepatiko.

-   Per anksti man keltis šeštą!

-   Kiaurą dieną vėjai, lietūs, aš lauke nedirbsiu niekad.

-   Aš neplušiu už centus. Man dvi štukos privalu!

-  Jei nemokat man daugiau, užsienin aš išvarau!

Ir išvažiavo į tas aukso kasyklas svetur net neatsisveikinęs su namiškiais, o ką tu jam padarysi.

Ką jis veikė, ką dirbo tame užsienyje, kaip susišnekėjo nė vienos kalbos gerai nemokėdamas, niekas ir nežinojo. Bet kas dvejus metus namo sugrįždavo ir kiekvienam pažįstamam  svarus panosėn kišdavo, nusikeikdavo riebiai – kaip jam rodėsi - gražiai.

 -  Atlygis ten tai oho ho! Ten ne taip kaip Lietuvoj! Plaukte plaukia pinigai!

Jei smalsuoliai ausis karpė, jisai dar garsiau pliauškė:

-  Nieko Lietuvoj neliks, visi užsienin išvyks! – ir keiksmu svečios šalies – tėkšdavo kaip anspaudu.

Patriukšmavęs, papuotavęs savaitėlę arba dvi - jis rytoj ir vėl išvyksiąs ir ilgai nebesugrįšiąs.

Niekas jo čia ir nepasigesdavo. Gimdytojai džiaugėsi, kad sūnus gerai gyvena, nieko iš jų neprašąs, nors visai ir nerašąs.

Bet vieną pavasarį kartu su gandrais iš užsienio sugrįžo ir šitas geresnio gyvenimo ieškotojas. Sakė ūpo ir ten neradęs tiktai meilę parsivežęs.

Tėvai, aišku, marčios dar nelaukė, buvo šiek tiek susiraukę, bet abu, drauge sutarę, duris plačiai atidarė: ne karklyno jų marti, užsienietė ir graži. Dėl kalbos maža bėda, gal išmoks abu kada, o dabar pirštu parodys ir visi susišnekės, prieš kaimynus nosį ries: užsienietė jų marti, ji turtinga ir graži, ne iš kelmo išspirta, jų sūnaus, aišku, verta.

Ir iškėlė vestuves, šoko jie kelias dienas.

Medaus mėnuo greit praėjo, o gyvent toliau reikėjo.  Glaudėsi jie prie tėvų,  yra vietos, patogu, pagamina tau pietus, vakarienę, pusryčius, ir išskalbia, ir išvalo, o jei kūdikėlis bus – pamigdys jį ir pasups. Juk jaunimui laiko trūksta: reikia jiems abiem į kiną, barą, pas draugus – laikas juk toksai skubus.

Grįžta, o, žiūrėk, tėvai jau bara:

-  Eiki darbo sau ieškoti, dovanoti pinigai gal ištirpo jau seniai?

 -  Nėra darbo patogaus, man patinkančio, žmogau! Man gana ir pašalpos, jei nėra geros algos. Dirbti man neapsimoka! Mūsų šeimon jūs nelįskit, priekaištus sau pasilikit. Jei jums kažkas negerai, mes išeiname visai... Matote, žmona jau laukias, jai ramybės reikia, oro, turi būti jai patogu... O jūs nervinate mus...

-   Atsiprašome, vaikeliai, būkite kiek jums tik reiks, - iki žemės nusilenkia ir duris mama užtrenkia.

– Laukiasi! Anūkas bus! Dievas mums labai dosnus!

Vakarienę skuba virti, ramunėliai, melisa – vakaro bus arbata.

 - Tėvai, būk, prašau,  kantrus, tuoj senelis būsi tu, pensija mūsų gera, išgyvensime drauge.

 - Eitų sniegą nors nukastų, nebespėju, jėgos mąžta.

 - Tėvai, ša, marti išgirs, tėvai, kenčiančiam dangus, tegu bus namie ramu.

Tėvas paėmė kastuvą ir išvirto pro duris, mosavo ilgakočiu palei namų langą, iš kurio veržėsi tranki muzika.

 - Tfu! – nusispjovė tris kartus, - popsas šitas jau įgriso, nėr tylos net ir lauke, širdis nerimo  pilna. Nėr ramybės namuose, žodį jau bijai ištart, gal reikės eit pasikart.

 -  Rodos, buvo kaip visų - vaikas geras, paklusnus, tiesa, mokytis tingėjo, paskui dirbti nenorėjo, lovą klodavo mama… Tai draugai jį sugadino, kilot stiklą išmokino, nelabasis gal apsėdo, kad su juo tik vienos bėdos, - mintyse tėvas rypavo, kasė sniegą ir dejavo.

O troboj nusiramino, savo žmoną apkabino, dar melisos atsigėrė ir pro langą kambary dar ilgai žvaigždes skaičiavo ir liaudies dainas niūniavo.

Laikas upeliu tekėjo ir pavasaris atėjo, švietė obelų žiedai, sužydėjo daug gėlių, rados rūpesčių naujų: tai palangėj, tai darže sukosi abu drauge.

Tėvai laukė:

-   Pasikeis! Tuoj gyvybė gims nauja. Kai imi vaiką delnuos, pats paaugi debesuos.

 -  Gal pradės ir dirbt tada, rūpesčio daugiau juk bus…  O į ką bus panašus? – svarstė motina darže, tarp kopūstų lysvėje.

Gimė ne sūnus, dukra, - bus anūkė mylima.

 - Dar nebūsiu seneliu, kol anūko neturiu, - tėvas ištarė tada, - na o tu, sūnau, būk protingas pagaliau, eiki dirbk,  nors žemę kask. Jūs dabar jau trys – šeima, tai tingėti nevalia, prieš kaimynus sarmata, bado pirštais jie mane:

 -  Nemokėjai tu sūnaus užauginti be,be,be…

 -  Jie nerūpi man, beje. Duonos jų aš neprašau, kaip galiu, prasimanau…

  -  Barnių maišas tu esi, niekada nepatyli…- stabdė sūnų ir mama, rankas grąžė verkdama.

    Rūpesčių visiems daugėjo, pinigų taip pat reikėjo, kūdikiui, žiūrėk, maistelio, sauskelnių,  kitų daiktų, neramus toks per naktis, daktaras, ką pasakys…

 -  Velnio  vaikas, - sūnus pyko, - poilsio jau nebeliko.

Barėsi ir su žmona, nes kažko vis trūkuma. Įsiėdė viens kitam.  Rūpesčių kasdien daugėjo, o meilė kažkur išėjo. Greitai abu įsipyko ir jinai namo išvyko, ne viena, su dukrele, į tą šalį, išsvajotą, kur jis buvo nusibeldęs, bet nerado gero ūpo, AISTRŲ saloje suklupo.

Ištuštėjo vėl namai, gal tėvams taip ir tyliau, o širdy ar bus geriau.

Nuotaika visų prasta, ūpo niekam nebėra, vėlei skersvėjai širdy…  Ką daryt? Laikai kalti.

 

Reda KISELYTĖ

Gimė 1968 04 11 Vilkoliuose, Rokiškio rajone. Rokiškio Juozo Tumo – Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė, Rokiškio rajono literatų klubo narė. Kūryba ir straipsniai publikuojami įvairiuose rinkiniuose ir spaudoje.

Mano Rokiškis... Jis man mielas savo architektūra, istorija, giliomis kultūrinėmis tradicijomis, žymių žmonių dideliais darbais. Čia alsuoja mano gyvenimas...

Knygos – didžioji pasaulio išmintis. Ją žmonėms dalinu visą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad savo kelyje sutikau dabar jau iškeliavusius... Mokytoją Vandą Vasiliauskienę, Rokiškio Juozo Tumo- Vaižganto gimnazijos direktorių Gediminą Matiekų, poetą, rašytoją Mykolą Karčiauską.

Šiandien gera bendrauti su profesore, habilituota socialinių mokslų daktare Ona Voveriene, kalbininku Donatu Smalinsku, verslininku Algiu Naručiu, dailininku Arvydu Bagdonu, aktoriumi, teatro režisieriumi Ferdinandu Jakšiu, žurnalistu, rašytoju Jonu Laurinavičiumi ir daugeliu kitų.

Žmonės... Tai pati didžiausia vertybė. Apie juos suguldau mintis į straipsnius, esė, miniatiūras, išplėstines žinutes. Lietuviškas žodis gyvena...

 

Sentencijos

Sunku užkopti į kalno viršūnę, bet joje išsilaikyti dar sunkiau.

Stipriomis pavydo kojomis mindė kitų galvas, bet vėliau teko prisėsti prie suskilusios geldos.

Pavojinga džiaugtis gyvenimu. Pavyduoliams, tai skaudus dūris į širdį..

Tik atidarė duris, o jau iš vieno veiksmo prabilo charakteris.

Laikrodžiai nekalti, kad taip gretai skuba laikas.

Meilė neturi jokių asmens tapatybės dokumentų.

Džiaugėsi tik savo gyvenimu, o kitais džiaugtis pamiršo...

Nuskausminamieji vaistai skausmo priežasties nepašalina...

Ir mylinčios akys būna priėdusios velnių.

Ir prsisiplakėliai prieina liepto galą...

Net ir būsimi savaitgaliai apipinti šviesiomis spalvomis.

Ir keiksmažodžiai, ir nuoširdūs žodžiai palieka gilią vagą širdyje.

Liežuvavimui protas nebūtinas, o santūrumas dažnai vaitoja nesuprastas.

Gyvenimas yra pats didžiausias galvosūkis.

Grynuoliams Dievas visada uždeda sunkesnę naštą.

Susikivirčyti visada lengviau, negu rasti aukso vidurį.

Dienoraščiai visada turi gerą atmintį.

Ir plėšikas turi savo sėkmės istoriją.

Šlovė ir gėda turi savas biografijas.

Vanduo numalšina troškulį, bet širdies troškuliui nepadeda...

Ir gyvenimo džiaugsmas turi nuodėmių.

Gavęs atlyginimą, sutrumpino sau gyvenimą...

Gyveno lyg pasakoje, bet vis tiek ilgėjosi realybės.

Ėjo tėvų pėdomis, bet savųjų taip ir nepaliko...

Net pačius tvirčiausius sparnus pakerpa pinigų skonis.

Savyje žodžiais griovė visą pasaulį, bet viešai prabilti trūko drąsos.

Ne visada linksmas veidas reiškia besijuokiančią širdį.

Save įveikti visada sunkiausia.

Patys didžiausi patriotai mažiausiai myli gimtinę.

Nelaimės nepaiso nei metų laikų, nei mūsų nuotaikų.

Liūnui nereikšmingi mūsų nuopelnai ir titulai.

Kas, kad jis mokėjo kelias užsienio kalbas, bet su žmona bendros kalbos taip ir nesurado...

Net ir pats gražiausias žydėjimas turi savus skaudulius.

Kas, kad minkšta tešla, bet pyragėliai kieti.

Apgavo savus, bet ir sau užvėrė vartus...

Šiukšlės irgi turi savas vizijas.

Naktis sėja baimę, bet ir augina viltį...

Ne visada dovanų dėžutę gauni iš meilės.

Pats gražiausias portretas piešiamas svajonėse.

Jo meilės žodžiai nebetilpo į „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“.

 

 

Informaciją pateikė Rokiškio rajono literatų klubo pirmininkė Daiva Vilkickienė

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video