Po mažąją Lietuvos kultūros sostinę – Adomynę – pasižvalgius (foto) (0)

Publikuota: 2019-11-05 Kategorija: Kultūra
Po mažąją Lietuvos kultūros sostinę – Adomynę – pasižvalgius (foto)
L. Dūdaitė-Kralikienė / Konferencijos dalyviai.

Rokiškis už nepilno mėnesio atiduos Lietuvos kultūros sostinės estafetę Trakams. Be kultūros neliksime – gruodį, prieš pat šv. Kalėdas, iš Adomynės (Kupiškio r.) Juodupė perims Mažosios Lietuvos kultūros sostinės estafetę. Iš arčiau susipažinti, kas yra Mažoji kultūros sostinė, paskatino Adomynėje surengta įdomi konferencija. Kurios metu paaiškėjo, kiek daug sąsajų šis Kupiškio rajono miestelis turi su mūsų kraštu.

Konferencija – pažintis su miestelio istorija ir nūdiena

Įvairios istorinės konferencijos – Kupiškio rajono vizitinė kortelė. Įdomu tai, kad kaimynai iš tiesų geba jas organizuoti. Ir labai sėkmingas: su įdomiais lektoriais, įdomiais, vertingais pranešimais. Ir tokias konferencijas geba organizuoti ne tik kupiškėnai, bet ir mažesnių miestelių bendruomenės. Antai, vasarą vyko labai sėkminga konferencija Skapiškyje, o spalio pabaigoje – Adomynėje.

Gana dažnokai manoma, kad konferencija – tai renginys saujelei entuziastų, o visiems kitiems ji menkai įdomi. Visgi kaimynų kupiškėnų patirtis neigia šiuos stereotipus. Jų patirtis rodo, kad raktas į konferencijos sėkmę yra tinkamai parinktos temos ir galimybės jas plėtoti. Kertiniais miestelio istorijos ir raidos akmenimis paprastai būna du: parapija ir dvaras. Kita sėkmės sąlyga: miestelio, parapijos istoriją pateikti bent jau krašto, o geriausia, ir visos šalies istorijos kontekste. Adomynė sėkmingai išnaudojo progą papasakoti apie unikalią savo miestelio ir parapijos istoriją. Ir tema pasirinkta labai vykusiai. Spalis – misijų mėnuo. Konferencijos tema – „Adomynės apylinkių bažnyčios: istorija ir dabartis“. Ši tema parinkta labai vykusiai: Adomynės parapija ganėtinai jauna, suformuota iš kelių kitų parapijų paribių kaimų bei vienkiemių. Viena iš tų parapijų, kurios kampas buvo „atriektas“ Adomynei yra Salos. Tad nenuostabu, kad į Adomynę atvyko skaityti pranešimo Kamajų, Salų ir Duokiškio klebonas Andrius Šukys bei Salų miestelio bendruomenės žmonės.

Apie sulūžusius, bet nesudegusius tiltus

Įdomu tai, kad dalį Salų parapijos gyventojų priskyrus Adomynės parapijai, tiltai tarp dviejų kaimynių sugriuvo tik fizine prasme. Anksčiau iš Salų buvo įmanoma tiesiogiai nukakti Adomynėn. Tačiau dabar, kaip sakė Salų bendruomenės vadovė Rasa Kalnietienė, neprižiūrimi tiltai apgriuvo ir automobiliu tiesiai jau nebepravažiuoti. Lieka sukti pro Svedasus. Arba vykti Kupiškio pusėn ir važiuoti žvyrkeliais… Tačiau ir saliečiai, ir Adomynės gyventojai vieni kitiems įdomūs. Daugeliu prasmių.

Misijų yra visokių…

Adomynės šventoriuje prie vartų svečius sutiko Kupiškio rajono policijos komisariato pareigūnės. Viešnios misijų dienai skirtoje konferencijoje vykdė svarbią misiją: dalino lankstinukus, pasakojo apie saugumą, telefoninių sukčių pinkles ir patarė, kaip joms nepasiduoti. Šiek tiek tolėliau svečius pasitiko stilizuotais kostiumais pasidabinę Adomynės dvaro ponas ir ponia.

O dailioje nedidelėje Adomynės bažnyčioje – paroda tapytų paveikslų, vaizduojančių Kupiškio krašto šventoves. Iki šv. Mišių puikus metas pasigrožėti kaimynų architektūriniu ir dvasiniu paveldu.

Šv. Mišios, kurias aukojo tik šiemet paskirtas Adomynės bažnyčios administratorius kunigas Virginijus Taučkėla, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros parapijos vikaras Rimantas Kaunietis, kuris 2000-2008 m. rūpinosi parapijos gyventojų sielovada, bei Kamajų, Salų ir Duokiškio klebonas A. Šukys. Šv. Mišios buvo puiki proga dvasininkams pasidžiaugti parapija, jos žmonėmis. Kunigas R. Kaunietis, kuris netyčia supainiojo konferencijos laiką ir į Adomynę atvyko trimis valandomis anksčiau, pasivaikščiojęs miestelio gatvėmis, pabendravęs su parapijiečiais džiaugėsi: šis užaugo, šis porą susirado, ir sveikino juos su puikiais pokyčiais. Buvo prisiminti ir čia kunigavę dvasininkai, jau iškeliavę Amžinybėn. Jų tarpe – nemažai rokiškėnams žinomų, mūsų dekanato parapijose tarnavusių dvasininkų, pavyzdžiui, pasaulio teisuolio vardą pelnęs Antanas Gobis.

Apie tai, kad Adomynė ne veltui vadinasi Mažąja Lietuvos kultūros sostine, liudijo ir puikus Ingos Baniulienės suburto nedidelio choro giedojimas. Ir po šv. Mišių tikintieji neskubėjo į konferenciją: choras paruošė trumpą, tačiau gerai apgalvotą ir prasmingą giesmių bei dainų programą.

Apie sąsajas

Adomynės žmonės akivaizdžiai parodė, kokia svarbi ir įdomi jiems jų miestelio istorija. Mat į konferenciją svečių susirinko tiek, kad jaukioje dvaro menėje nebuvo laisvų vietų, netgi teko pristatyti papildomai krėslų ir suolų. Misijų mėnesiui skirti penki pranešimai neprailgo. Kiekvienas buvo įdomus, davė ne tik istorinių žinių, bet ir peno pamąstymams. Adomynės parapijos raidą priminė adomynietė Danguolė Mašauskienė, perskaičiusi Kupiškio etnografijos muziejaus specialistės Aušros Jonušytės paruoštą pranešimą „Užsitęsusi Adomynės bažnyčios istorija“. Pasakojimas įdomus ir įtraukiantis. Ir kartu atspindintis tikėjimo raidą mūsų krašte. Koks svarbus jis buvo liudija Adomynės ir jos apylinkių žmonių noras turėti savąją šventovę. Mat miestelis priklausė Svėdasų parapijai, o jo apylinkės – Svėdasų, Šimonių ir Skapiškio parapijoms. Į šių parapijų bažnyčias tuomet tekdavo važiuoti 8-15 km. Tad nemažo miestelio žmonės svajojo apie savąją šventovę. Svajones ėmė įgyvendinti dvaro savininkas Adomas Vilėniškis su sūnėnu kunigu Juozapu. Dvaro savininkas ryžosi savo lėšomis statyti bažnyčią, tačiau I Pasaulinis karas privertė atidėti planus. Parapija negalėjo kurtis tuščioje vietoje: reikėjo išlaikyti bažnyčią ir dvasininką. Tam fundatoriai skyrė 30 ha žemės, pusę dvaro rūmų klebonijai. Statybos sutelkė apylinkes: prie jų prisidėjo daugiau nei tūkstantis vietos gyventojų. 1921 m. kun. J. Vileniškio pastangomis bažnyčia buvo pastatyta ir pašventinta. Iki 1928 m. buvo formuojama Adomynės parapija. Jai atiteko keturių kitų parapijų – Skapiškio ir Šimonių (Kupiškio r.), Svėdasų (Anykščių r.) ir Salų (Rokiškio r.) – kaimai ir vienkiemiai. Šiai parapijai tarpukariu priklausė beveik 2 tūkst. tikinčiųjų.

Anykščių muziejininkas Raimondas Guobis pristatė išsamų darbą „Svėdasų bažnyčios Misija miestelio ir kaimyninių kaimų istorijai“. Pasakojimas buvo įtraukiantis ir įvairialypis. Apie Svėdasų, kaip Radvilų giminės valdas bei reformacijos ir kontrreformacijos idėjinio mūšio lauką. Apie 1963 m. sukilimą, kai nuo bažnyčios bokšto pastolių priešintis caro valdžiai kvietė kunigas Antanas Mackevičius. Apie Jono Basanavičiaus ir kitų Lietuvos švietėjų viešnages Svėdasuose, tapusiuose krašto vienu didžiųjų kultūros centrų. Apie Svėdasus, kaip Katalikų bažnyčios neginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai židinį, kur garsioji disidentė Nijolė Sadūnaitė atvykusi slaugyti iš tremties grįžusio kunigo, pirmą kartą pamatė Katalikų bažnyčios kroniką.

Įžvalgomis apie Juodpėnų (Kupiškio r.) koplyčią ir gyvenvietės sielovados aktualijas pasidalino Juodpėnų bibliotekininkė Rita Liogienė. Apie Šimonių parapijos istoriją, atspindėtą knygoje „Po Šimonių dangumi: Šimonių bažnyčios istorija“ pasakojo Šimonių seniūnas Gintautas Černius bei mokytoja Renata Misiūnienė. Įdomu tai, kad autoriai atliko ne tik didelį kraštotyrinį darbą, bet ir daug dėmesio skyrė faktų patikrai, kas gerokai kelia knygos vertę.

Nedėkingiausia užduotis skaityti pranešimą paskutiniam, kai ankstesni pranešėjai jau būna faktiškai pasakę viską, ką galima įdomaus papasakoti, teko Kamajų, Salų ir Duokiškio klebonui A. Šukiui. Tačiau dvasininkas ne tik sugebėjo sudominti klausytojus, juos gerokai išjudinti, bet ir įtraukti į įdomų pašnekesį apie parapijų istorijos akcentus. Kunigo A. Šukio pranešimo sėkmę lėmė jo mėgiamas posakis, kad istorija be dabarties – vienakojė. Tad istorija istorija turi tarnauti šių dienų žmogui ir visuomenei. Jis nebekartojo kitų pranešėjų pasakojimų apie parapijos istoriją, apie tai, kad dalis Adomynės parapijos anksčiau priklausė Salų parapijai. A. Šukio pranešime buvo lyginamos Salų ir Adomynės bažnyčios, parapijos, jų demografinė raida, pateikiama daug įdomių, kai kam negirdėtų faktų. Antai, kas bendro tarp Salų ir šv. Pranciškaus Asyžiečio? O sąsaja yra: Salas valdė iš Toskanos (Italija) grafų Marikonių giminė, kurios garsiausias atstovas ir yra šv. Pranciškus Asyžietis. Kunigas A. Šukys auditoriją išjudino smagia viktorina apie Salų bažnyčią. Klausimai buvo nesudėtingi, ir tie, kurie atsakė į juos teisingai, buvo kviečiami atsistoti. Tokių buvo daug: tai rodė, kaip atidžiai auditorija klausė pranešimo. Dvasininkas paskatino diskusiją apie tai, ką reikia akcentuoti rašant parapijų ir bažnyčių istorijas: ar bendras ir visiems apskritai žinomas tendencijas, ar verčiau ieškoti kiekvienos parapijos unikalumą, išskirtinumą liudijančių faktų. Kunigas akcentavo, kad šiuo požiūriu konferencijos pranešimai buvo puikus pavyzdys.

Apie unikalumą ir išskirtinumą

Padiskutuoti apie konferencijos pranešimus, juose pateiktas įžvalgas jos dalyviai buvo pakviesti į dvaro valgomąjį. Paragauti tradicinių, Adomynę garsinančių patiekalų, tokių, kaip sriuba su miniatiūriniais skryliukais ir garsiosios „Pagrabinės“ bandelės. Jos Adomynę išgarsino net už Lietuvos ribų. Ir šiemet šių bandelių dėka Adomynė pateko į Helovino išvakarėse sudarytą specialų šiurpių žemėlapį (Rokiškio rajone į jį nebuvo įtrauktas nė vienas objektas).

Šios bandelės – ypatingos. Kaip sako pats pavadinimas, jos kepamos laidotuvių metu. Prieš budynes kaimo gaspadinės suneša joms produktų: kas varškės, kas sviesto, kas cukraus. Bandelės su varškės įdaru kepamos krosnyje pagal labai slaptą (jokiame google neaptinkamą) receptą. Po to jos užpilamos specialiu padažu, ir troškinamos tame padaže. Jos patiekiamos šiltutėlės, aplietos tuo ypatingu padažu.

Tačiau ne tik bandelėmis išskirtinė Adomynė. Aktyvi ir iniciatyvi jos bendruomenė garsi įdomiais renginiais. Atgaivintas senasis dvaras žavi ne tik puikia, preciziškai sutvarkyta aplinka, jaukiomis erdvėmis, bet ir muziejumi, unikaliais jo eksponatais. Tokiais, kaip, pavyzdžiui, kilnojamasis altorėlis.

Ir liaudies meno kolekcija čia nemenka. Nuo margų lovatiesių, austinių ir nertų staltiesių iki preciziškų karpinių, kurie kuriami įvairių plenerų metu, ekspozicijos. Visa tai parodyta skoningai, neperkrautai, patraukliai, suteikta erdvės atskleisti kiekvieno eksponato unikalumą ir grožį.

Apie unikalias erdves byloja ir tai, jog šiemet Adomynės dvaras tapo choro „Jauna muzika“ unikalaus pasirodymo vieta.

Kadangi gruodžio pabaigoje Mažosios Lietuvos kultūros sostinės regalijas Adomynė perduos Juodupei, natūralu, kad kyla daug klausimų apie tai, koks yra šio titulo pamušalas. Kaip kuriami unikalūs renginiai, kas juos finansuoja?

Bendruomenės vadovė Virginija Pakalniškienė atvira: daug ką pavyko nuveikti bendruomenės lėšomis. Aktyvi, iniciatyvi bendruomenė skubėjo viena pirmųjų pasinaudoti galimybėmis gauti įvairią Europos Sąjungos fondų paramą. Jų dėka buvo sutvarkytas ir tikra miestelio puošmena tapo dvaro tvenkinys. Buvo pasiūti dvariškių drabužiai, įsigyta įrangos. Investicijos buvo svarbios ir kryptingos: jų dėka miestelis tapo patrauklus turistams bei jų grupėms, rengiamos edukacijos. Įdomioms, prasmingoms Mažosios kultūros sostinės veikloms Adomynės žmonės taip pat turi prasimanyti lėšų patys. Ir visa tai daroma nedidelės, bet labai aktyvios bendruomenės pastangomis, be papildomų etatų, gausaus finansavimo. Ir didžiausias sėkmės pagrindas yra Adomynės žmonių kūrybiškumas, iniciatyvumas, strateginis mąstymas. Būtent jis ir daro šį miestelį unikaliu ir patraukliu ne tik saviškiams, bet ir svečiams.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą