Petro Jakšto atsiminimai – unikalus istorinis šaltinis. I dalis (1)

Publikuota: 2019-10-23 Kategorija: Kultūra
Petro Jakšto atsiminimai – unikalus istorinis šaltinis. I dalis
Šilutės viešosios bibliotekos nuotr. / Petras Jakštas – novatorius, piešęs autentišką Aukštaitijos kaimo paveikslą.

Prieš savaitę rajono bibliotekininkai ir kariai-savanoriai lankėsi Stramilių kaime, garsaus kraštiečio Lietuvos kariuomenės majoro, istorinės atminties saugotojo, bibliofilo Petro Jakšto gimtinėje. Čia kukliai bet prasmingai paminėtos P. Jakšto 120-osios gimimo metinės. Atminimo lenta prie kitados gražaus, dabar jau gerokai laiko paženklinto namo primena apie šį unikalų žmogų: eruditą, palikusį ne tik turtingą retų knygų kolekciją, bet ir unikalių darbų: veikalą, skirtą tarpukario Lietuvos kariuomenės spaudos apžvalgai, keletą vertingų istorijos bei literatūros knygų, gausybę straipsnių. O unikalų, vertingą savo gimtojo krašto paveikslą P. Jakštas nupiešė maždaug apie 1968-uosius parašytuose atsiminimuose „Stramiliai“ bei „Mokyklos“ (pastarojo rankraščio data nežinoma). Šie rankraščiai Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos pastangomis 2004 m. išleisti knyga „Atsiminimų tėkmėje. Stramiliai, Rokiškis, Sankt Peterburgas“. Bene geriausias šios knygos apibūdinimas – ant jos viršelio: „Atsiminimai, rašyti už uždarų durų ir prie užtrauktų užuolaidų, – autentiški XX a. istorinių Lietuvos ir Rusijos įvykių bei kasdienio gyvenimo liudijimai“.

Istorija atsigręžė į mažo žmogaus pasaulį

Istorija neatsiejama nuo rašto. Viskas, kas nutiko iki pirmųjų rašytinių šaltinių – proistorė. Su raštu atsiranda istorija: liudijimas, pasakojimas, naratyvas. Lietuvoje rašto kultūra yra vėlyva. Todėl nenuostabu, kad daugelį dalykų apie savo praeitį sužinome iš svetimšalių liudijimų, užrašų, pasakojimų ir prisiminimų. Kitaip sakant, savo istoriją pasakojame svetimųjų akimis. Žinoma, atkurti, paliudyti reikšmingiems istoriniams įvykiams tokie užrašai tinka. Bet tai istorizmo paradigmos ženklas. Didžių įvykių aprašymai, asmenybių biografijos buvo išnarstytos po kaulelį jau maždaug įpusėjus XX a.

Ir tada laisvojo pasaulio istorikų bendruomenė atsigręžė į vadinamąją mikroistoriją – paprasto, eilinio tam tikros epochos žmogaus istoriją: visuomenės mentalitetą, ekonomikos raidą, darbo kultūrą, socialinę aplinką per žmogaus prizmę. Pasauliui tapo įdomi ir aktualus žmogaus būties ir buities paveikslas. Daugybė Vakarų Europos ir JAV istorikų ėmėsi šio įdomaus, įtraukiančio darbo. Ir gimė gausybė veikalų, įvairiais pjūviais analizuojančių Viduramžių, Naujųjų ir Naujausiųjų laikų visuomenių gyvenimą, raidą. Vienas ryškiausių tokios istorijos pavyzdžių – remiantis tuometinės inkvizicijos teismų protokolais istoriko Emmanuel Le Roy Ladurie atkurtas viduramžių Prancūzijos kaimo paveikslas veikale „Oksitanijos kaimas Montaju: 1294 – 1324 metai“, parašytas 1975 m.Lietuva nuo tokių istorinių tendencijų, žinoma, buvo atskirta geležinės uždangos.

Įdomu, ar tik sutapimas yra tai, kad ir P. Jakštas maždaug tuo metu ėmėsi rašyti savuosius atsiminimus? Ir kodėl eruditas, puikaus išsilavinimo žmogus, suvokęs istorijos prasmę, paskirtį, tiek daug laiko ir dėmesio skyrė tam, kas ir tuomet, ir dabar dar neretai (kartais ir visai pelnytai) pavadinama „parapijine istorija“?

Parapijinė istorija neparapijietiškai, arba P. Jakšto rašto kultūra

Atsiminimai yra ganėtai įdomus ir P. Jakšto gyvenamuoju laikotarpiu ganėtinai populiarus žanras. Ir dabar tai dar ganėtinai mėgiamas užsiėmimas. Tačiau parašyti daugmaž skaitomus atsiminimus – uždavinys, imlus ne tik laikui, bet ir paties rašytojo erudicijai bei talentui. Taigi, pirmasis žvilgsnis į P. Jakšto atsiminimus yra būtent per turinio kokybės prizmę.

Paprastai „parapijinei“ istorijai skirti veikalai yra maždaug tūkstančio puslapių apimties. Ką galima apie nedidelio kaimo, miestelio istoriją tiek parašyti, kad tai būtų įdomu, vertinga ir ne „už ausų“ pritempta. Kad knyga būtų įdomi, skaitoma, o ne tik puoštų veikalų „būtina turėti“ lentyną? Nemažai parapijinei istorijai skirtų knygų yra skalsios teksto, bet skurdžios turinio. Kur rimti ir reikšmingi dalykai paskęsta paprastų, kasdienių, didesnės vertės neturinčių įvykių sraute. Kitaip sakant, apdainuota viskas, ką rašytojas matė, neieškant tendencijų, neišskiriant fenomenų.

P. Jakšto atsiminimų turinys ir kiekybiškai, ir kokybiškai kitoks. Bylojantis apie žmogaus prote įrėžtus griežtus tūkstantmetės rašto kultūros rėmus. P. Jakštui nesvetima viduramžių metraščių taisyklė: jei įvykiui skirta kelios eilutės, jis labai svarbus. Jei parašyta pusė puslapio – tai ypatingos reikšmės fenomenas. Ši taisyklė, pradžių formuota elementarios stokos (kai knygai pagaminti reikėjo veršelių bandos), paskui jau brėžiama rašytojo aštraus proto, vidinės kultūros, erudicijos. Nieko stebėtino, kad žmogus, per savo gyvenimą surinkęs dvi (pirmoji sovietų sunaikinta) unikalias knygų kolekcijas, laisvai skaitydamas klasikinėmis kalbomis, suvokė tiek atsiminimų žanrui keliamus reikalavimus, tiek savo galimybes, tiek ir atsakomybę prieš skaitytoją, o pirmiausia, prieš save patį. Tad atsiminimai, perleisti per šiuos tankius savicenzūros sietus yra taupūs žodžiu, bet labai platūs turiniu. Ir pats tekstas yra taupus, sklandus, gerai apgalvotas, lakoniškas, bet gyvas, tarsi plaukiantis. Todėl atsiminimus neprailgsta skaityti.

Dar didesnės vertės, svorio jiems suteikia ir tai, kad autorius juos rašė remdamasis ne tik savo žiniomis, aplinkinių pasakojimais, bet ir nuorodomis į šaltinius. Iš esmės atsiminimų knygose nuorodos į šaltinius, platesnė kai kurių istorijos ar reiškinių analizė remiantis ne savo atsiminimais ar požiūriu, yra ganėtinai nestandartinis ir ambicingas, tačiau tuo laikotarpiu nelengvai įgyvendinamas sprendimas. P. Jakšto naudojamų šaltinių laukas labai platus: nuo senovės metraščių iki veikalų, leistų Lietuvoje, Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Reikia turėti omenyje, kad P. Jakštas iš esmės buvo atskirtas nuo šiandieninam istorikui gana laisvai prieinamų šaltinių: jam nebuvo prieinami istorijos archyvai, nebuvo paprasta kada nori patekti į bibliotekų rankraščių skyrius. Taigi, šaltinių gausa, jų kokybė byloja ir apie tai, kad atsiminimai – autoriaus viso gyvenimo veikalas, ir apie tai, kokio pločio ir gylio yra jo surinktoji retų knygų kolekcija. Štai, tarkime, pačioje atsiminimų knygos pradžioje aprašyta Sėlių krašto istorija paremta mažiausiai šešiais cituojamais šaltiniais.

Jei šaltinių nėra, ar aprašydamas kažkokį įvykį, reiškinį, autorius remiasi prielaidomis, jis sąžiningai apie tai informuoja skaitytoją: „Negalint prieiti prie archyvų sunku tiksliai pasakyti, kada įkurtas kaimas. Tenka manyti, kad jis įsikūrė tik apie XIX a. pradžią“, – rašo jis apie gimtuosius Stramilius (21 p.). Unikali lobio istorija

Apie aukštus autoriaus reikalavimus sau ir tekstui bene akivaizdžiausiai byloja vadinamoji Stramilių lobio istorija. Siužetas paprastas: piemenukas 1895 m. iškasė lobį: mūsų matais skaičiuojant, apie 1,2 kg sidabrinių belgiškų ir olandiškų monetų. Tekstas raiška, emocijomis primena detektyvą. Pasakojimas apie šv. Mišių metu lobio vietoje degusias mėlynas ugneles, gyvos žąsies pakasimas jo vietoje byloja mūsų tautai dar XX a. priešaušriu būdingus stebuklinio, mitologinio mąstymo reliktus. Jo dalybos: socialinių santykių prizmės lakoniška bet gili analizė. O štai detalus radinių nagrinėjimas, bei rasti šaltiniai, kur šis lobis minimas – istoriją iškelia į gerokai aukštesnį, nei vietinės legendos atpasakojimas, lygmenį. Ir šią vertę suteikia milžiniška autoriaus kantrybė, ieškant būtent šio lobio iš mažo Lietuvos kaimelio paminėjimo carinės Rusijos leidiniuose. Vien jau tokio lobio paminėjimas leidinyje „Archeologičeskije izvestija i zametki“ rodo, kad jis vertingas gerokai platesniu nei kaimo, parapijos, ar net krašto mastu (12-14 p.).

Apie teksto vertę

Kiek daug informacijos gali talpinti trumpas P. Jakšto tekstas, matyti iš jo gimtojo kaimo Stramilių aprašymo. Kaimo pavadinimo rašybos analizė įdomis tuo, kad trumpai, tačiau tiksliai ir išsamiai atskleidžia ne tik kilmę ir istoriją, bet ir tam tikras bendrąsias vietovardžių formavimo taisykles. Kaimo formavimo bruožai: rėžiai ir skersinės, pasakoja apie tendenciją: 1557 m. valakų įstatymo taikymo praktinį principą.

Iš to, kad pro Stramilius teka Salupys, dešinysis Laukupės intakas, informacija iš pažiūros, lyg ir nereikšminga. Jei ne šis sakinys: „Jo ilgis – nepilnas kilometras. Todėl jo nėra ir Lietuvos upių kadastre“ (22 p.). Ką tai liudija skaitytojui? Pirmiausia, kad yra išleistas, ir autorius gerai susipažinęs su Lietuvos upių kadastru bei jo formavimo principais.

Imkime ilgesnę citatą: „Kada pavasarį, polaidžio metu, patvindavo pelkės ir iš jų vanduo plačiai tekėdavo į Laukupę, o pati Laukupė išsiliedavo iš savo krantų ir užtvindydavo lankas, tada Stramiliai atrodydavo sala, kurią su žemynu jungdavo tik vieškelis su dviem tiltais. Tada būdavo gražu, didinga ir įspūdinga.

Bet paskui vanduo ėmė mažėti. Pelkės, kuriose pirma įklimpdavo gyvuliai ir reikėdavo juos iš ten su virvėmis traukti, virto pievomis ir užaugo krūmais. Ravas, iškasus griovį, išnyko. Salupys beveik išdžiūvo. Laukupė, kuri seniau buvo vandeninga ir žuvinga, visiškai sumenko. Net tos vietos, kur maudydavo arklius, užaugo vandeninėmis žolėmis ir dumblu. O vanduo vos vos bečiurlena. Išnyko žuvys. Nebeliko didžiulių lydekų ir vėgėliųm kurių būdavo sietuvose.

Seniau buvo ir vėžių. Bet prieš Pirmąjį pasaulinį karą jie išnyko. Kaip tik jų išnykimas sutapo su tuo metu, kai ūkininkai pradėjo vartoti zuperį ir tomamilčius. Todėl žmonės buvo įsitikinę, kad juos užnuodijo iš divvų išplautos dirbtinės trąšos. Bet tikriausiai čia buvo paplitęs vėžių maras“ (23 p.). Ši ištrauka vaizdingai pasakoja kelis dalykus. Visų pirma, žmogaus rankų sukeltą parapijinio mąsto ekologinę katastrofą. Vietinės reikšmės melioracija gerokai pakeitė kaimo dirbamų žemių plotus, tačiau labai pakenkė upėms. Pokyčių mąstas atskleistas lakonišku lyginimu: ten, kur upėje vandens pakako dideliam gyvuliui – arkliui – maudyti, dabar „vos vos bečiurlena“.  Apie autoriaus platų akiratį liudija ir pora sakinių apie trąšas: pirmiausia, tai liudijimas, kad to krašto valstiečiai jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pakankamai turtingi, kad trąšas įpirktų, ir pakankamai apsišvietę, kad apskritai imtų jas naudoti. Ir jau tokiais kiekiais, kad galima atkreipti dėmesį ir į poveikį aplinkai. Žinutė apie vėžių marą liudija ne tik tai, kad tuo metu siautė tokia gyvūnų liga, bet ir tai, kad autoriui ji buvo žinoma.

Ekonominė situacija, pažangos poreikis

Lakoniįkas pasakojimas apie kaimo ekonominį pamatą, valstiečio ūkio sudėtį liudija taip pat daug. Vien tai, kad valakas (21 ha) nebuvo pastovus matas. Jo dydis kito nuo žemės vertės: derlingos jis buvo 20 dešimtinių (viena dešimtinė – 1,092 ha), nederlingos, kaip Stramylių atveju, iki 30 dešimtinių.

Valakas buvo ne tik žemės matas, bet ir ūkio ekonominės galios, socialinio statuso rodiklis. Ūkio trobesių kiekis priklausė nuo jo dydžio. Valakininko: gryčia (dažniausiai dviejų galų) klėtis, tvartas, daržinė, klojimas. Pusvalakiniai jau apsiėjo be daržinių. Keturi kaimo bežemiai turėjo tik gryčiutes ir tvartelius. Ariama žemė skirstyta į tris dalis: rugiams, vasarojui ir pūdymui. Po rusų japonų karo pasirodė plūgai, 1908-09 m. pradėti sėti žieminiai kviečiai, vėliau – dobilai ir motiejukai. Gyvulių ūkis buvo didelis, bet menkai produktyvus: valakininkas laikydavo 10-12 raguočių, 4-6 veislines avis, 2 arklius, 4-5 kiaules, penimas maždaug metus. Pusvalakininkai – pusę to kiekio. „Raguočiai būdavo vietinės veislės, labai prasti. Karvės mažai pieno teduodavo ir ilgai būdavo užtrūkusios. Bet ir pašaras buvo labai prastas. Raguočius šerdavo beveik vienais šiaudais ir pelais. Šieno tik truputį tegaudavo. Paskui jau pradėjo pirkti sėlenų ir išspaudų, pradėjo sėti dobilų ir motiejukų. Tada pradėjo kilti pieno ūkis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau užtekdavo ne tik šeimos reikalams, bet ir veždavo į turgų parduoti. Pradėjo gerėti ir galvijų veislė. Pandėlio bei Šakalių dvaruose buvo galvijai tik švicų veislės. Aplinkiniai ūkininkai, žinoma, grynakraujų švicų neįsiveisė, tačiau ilgainiui atsirado vietinės veislės švicų mišinys. Pagerėjo ir Stramilių galvijai“ (25 p.). Arkliais taip pat Stramiliai negarsėjo, patys jų neveisė, pirko. Šerdavo šienu, kartais girdydavo vandeniu su miltais, kelionėn ar per darbymetį duodavo ir avižų. Kiaulės buvo vietinės veislės, į šernus panašios. Paskerstoms, prieš svilinant, pirmiausia nuraudavo nugaros šerius, iš kurių darydavo šepečius plaukams šukuoti ar parduodavo žydams.

Trumpame, vos kelių puslapių tekste atspindėtos ir Stolypino reformos, ir Pirmojo pasaulinio karo vargai, ir bolševikų plėšikavimas. Ir labai spartus ūkio atkūrimas po karo, vos per 2-3 metus nuo vienos karvės ir vienos avies buvo atkurti pilnaverčiai stiprūs ūkiai. Apie jų ekonominį potencialą bylojo tai, kad Kazliškio pieninė Stramiliuose atidarė pieno nugriebimo punktą. O sovietinės valdžios atėjimą P. Jakštas apibūdino labai taikliai: „Tada prasidėjo Stramilių žlugimas“.

P. Jakštas taikliai aprašo ir pobaudžiavinio kaimo socialinę struktūrą. Piramidės viršuje – stiprūs valakiniai ūkiai. Viduryje – viduriniokai pusvalakiniai. Socialinės piramidės apačioje – žemiausia kasta, grytelnykai. Valakinių ir grytelninkų santykiai šiek tiek panašėjo į patrono ir kliento santykius senovės Romoje. Grįstus paprotine teise ir nerašytomis taisyklėmis.

Savotiškai susiklostė valakinių ir bežemių valstiečių darbo santykiai. Grytelninkai arba pribuišiai kurdavosi ūkininko žemėje. Vaikai išeidavo tarnauti jau nuo piemens amžiaus, o tėvai buvo padieniai darbininkai pas ūkininkus. Už žemę, karvės ganyklą ir ūkininko žemėje pasodintas bulves grytelninkas atidirbdavo sutartą dienų kiekį. Kai ūkininkui buvo reikalingas darbininkas ar darbininkė, pagal paprotį, ūkininkas turėjo pirmenybę į jo žemėje esančių grytelninkų darbą. Tačiau už papildomas darbo dienas jiems atsilygindavo: pinigais ar žemės ūkio produktais. O štai buvęs eigulys Mironas turėjo už savo žemę atidirbti net trims ūkininkams.

Įdomu tai, kad grytelninkų ir ūkininkų santykiai rėmėsi paprotine teise, o ne rašytinėmis sutartimis, todėl kaimą skirstant vienkiemiais dėl to kilo nemažas ginčas, pasiekęs teismą, kuris pagal įsisenėjimo teisę grytelninkų daržus pripažino jų nuosavybe, todėl grytelninkai tapo savarankiškais.

Grytelninkų šeimos imdavosi ne tik sunkių ūkio darbų, bet ir mokėsi amatų. Labiausiai paplitęs, ir, matyt, gana sėkmingas ekonomine prasme buvo siuvėjo amatas. Vien tik Stramilių kaime buvo keli siuvėjai, kai kurie jau išgalėjo įsigyti ir siuvamąją mašinėlę.

Įdomi ir rekrūto, kurį P. Jakštas vadina Mikalojaus kareiviu, istorija. Į caro kariuomenę XIX a. rekrūtus šaukdavo 25-eriems metams. Po tarnybos grįžti ir integruotis į kaimo valstietiškąją visuomenę buvo labai sudėtinga. Tad šaukimas į caro kariuomenę būdavo asmeninė tragedija. Tačiau protingi, darbštūs žmonės netgi tokioje beviltiškoje situacijoje sugebėdavo pakilti. Tą P. Jakštas liudija kaimyno Dilbos istorija. „Jis buvo vadinamas Mikalojaus kareiviu, nes ištarnavo rusų kariuomenėje net 25 metus. Už tai jam valdžia nupirko dešimtinę (maždaug ha) pabalio ir davė nedidelę pašalpą gryčiutei pasistatydinti. Jis vedė, pasistatė dūminę trobelę su tvarteliu ir daržinėle ir išrovęs krūmus ir kelmus įsirengė daržą. Buvo darbštus, blaivus ir taupus. Gyveno sočiai ir dar už procentus skolindavo kitiems pinigų. Jis turėjo dukterį, kurią išleido už turtingo ūkininko Adomo Šedžio į Buteikių kaimą, ir sūnų Adomą. Pastarasis iš pradžių piemenavo, o paskui išmoko kurpiaus amato. Taip pat kaip ir tėvas, buvo darbštus ir taupus. Vedė Konstanciją Užkurėlytę, pas kurios tėvą piemenavo. Gavo neblogą kraitį. Ir pats jau turėjo santaupų. Todėl ėmė supirkinėti žemę“. Šis asmuo iš grytelninko sugebėjo pakilti į elitą – susipirko daugiau nei 30 ha žemių, buvo tapęs turtingiausiu Stramilių ūkininku. „O gyvenimą baigė visišku skurdžiumi“, – rašė P. Jakštas.

Verslas žemdirbiams nesisekė

O štai verslai Aukštaitijos kaimo gyventojams ir jų kaimynams, kaip sakoma,„nėjo rankon“. Tą byloja pamokanti Antano Tučiaus istorija. „Būtų galėjęs gražiai susitvarkyti ūkį ir gerai gyventi. Bet užsimanė lengvai pelnyti pinigą. Susidėjo su apsukriu kaimynu Mykolu Zabarsku ir įsteigė garinį malūną. Tuojau bendrininkai susipyko. Prasidėjo begalinės bylos. Doleriai tirpo. Paskui susidėjo su kitu aferistu, Rokiškio miesto gyventoju Jansonu, kuris visiškai sužlugdė nevykusį pramonininką“ (p. 41).

Bus daugiau…

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą