Pa(si)mąstymas su choru UT RE MIO: uteniškių ir rokiškėnų bendradarbiavimo unikalios patirtys (3)

Publikuota: 2020-04-30 Kategorija: Kultūra
Pa(si)mąstymas su choru UT RE MIO: uteniškių ir rokiškėnų bendradarbiavimo unikalios patirtys
Organizatorių nuotr. / Finalinės koncerto dainos akimirka.

Daugelio dalykų svorį ir vertę galima pažinti tik lyginant. Lyginant skirtingus požiūrius, patirtis, galima pasisemti naujų idėjų, praplėsti akiratį. Būtent tokia proga rokiškėnams tapo Utenos meno mokyklos choro kasmetinis koncertas-edukacijos valanda. Prie kurio ranką ir širdį pridėjo ir keletas rokiškėnų.
 
Sulaukia didžiulio dėmesio
UT RE MIO choras turi gilias tradicijas ir puikias perspektyvas: tai nuolatinis dainų švenčių, tarptautinių renginių ir projektų dalyvis. Tad nenuostabu, kad kasmetinis jo koncertas kovo pradžioje tampa Utenos visuomenei dideliu įvykiu. Galima palyginti: toks pat didelis įvykis yra ir Rokiškio Rudolfo Lymano muzikos mokyklos metinis koncertas gruodžio viduryje. Ir į vieną, ir kitą patekti yra sudėtinga: tiek daug norinčiųjų pamatyti jaunuosius talentus.

Tačiau šventės formatai yra skirtingi: jei rokiškėnų renginys skirtas didžiulei salei ir auditorijai, tai uteniškių – jaukiai menų mokyklos kamerinei aplinkai.

Ta veik išnykusi takoskyra tarp scenos ir žiūrovų koncerte kūrė betarpiškumo, tiesioginio dalyvavimo jausmą.

Ir viename, ir kitame koncerte juntama ta pati atmosfera, kai prieš nuskambant pirmiesiems akordams, įtampa, tvyranti ore, beveik juntama fiziškai. Menka paslaptis: prie tokių iššūkių nepriprantama. Užtat tai tikra. Kaip plika akimi matomos vakaro vedėjų emocijos, ilgametės choro vadovės  Virginijos Šeduikienės kibirkščiuojanti charizma.

Šiemet dar daugiau jaudulio koncertui pridėjo ir tai, kad visuomenėje jau tvyrojo epidemijos grėsmė. Ji paženklino ir šį koncertą: planuota, kad UT RE MIO jaunieji dainininkai savo naująją programą parodys Lietuvos Seime Kovo 11-osios proga. Deja... Galbūt, pasibaigus karantinui, šis koncertas atgims kitokia forma ir dar kartą pradžiugins visuomenę, suteikdamas vilties ir grožio, laisvės – to, apie ką kalbėta šiuose Pa(si) mąstymuose. Be progos, be pritemptų klišių. Tiesiog prisiminti, kad ir juodžiausiais istorijos tarpsniais žmoniją lydėjusi muzika teikė amžinojo grožio, prasmės viltį.
 
Milžiniškos pastangos
Šis koncertas unikalus keliais dalykais. Pirmiausia – jis sutelkė Utenos bendruomenę: mokyklos mokytojus, choristų tėvelius, prisijungė ir Utenos A. ir M. Miškinių biblioteka, Utenos kultūros centras, Kamajų šv. Kazimiero parapija, „Rokiškio Sirena“. Koncertą vedė Aušra Lapinskienė,  Jūratė Katinienė, Ilona Bartkienė, Jurgita Gudelienė, Lina Gudienė, Giedrė Katinienė. Choristams talkino koncertmeisterė Zita Lukošiūnienė, saksofonu pritarė mokyklos direktorius Arūnas Katinas.

Tačiau didžiausias indėlis, be abejo, yra choristų ir jų vadovės nematomas juodas darbas, kelerių metų pastangos, kad vieną vakarą, spengiančioje tyloje gražiausi Lietuvos autorių kūriniai salėje suskambėtų a capella – betarpiškai arti žiūrovų, be kaukių ir širmų, be galimybės pasislėpti už orkestro ar fonogramos. Betarpiškai arti ir preciziškai tiksliai.

Išmaniai parinkta progama ne tik atskleidė choro galimybes ir perspektyvas, bet ir puikiai iliustravo jaukų, šiltą pokalbį apie muziką. Kuriam toną davė scenarijaus autorius kun. Andrius Šukys.

Su pokalbių turiniu jaukiai, neįkyriai apie žmogaus santykį su savimi ir supančiu pasauliu bylojo unikali scenografija, susišaukianti su Kamajų šv. Kazimiero parapijos prakartėlės ir Kryžiaus kelio stočių temomis. Apie žmogų, kaip Dievo sukurtą indą, jam dovanotus talentus, ir jų raišką. Kokie jie įspūdingi, liudijo jaunųjų talentų iš Utenos meno mokyklos Dailės skyriaus kūriniai.

Simboliška, kad šią scenografiją kūrė ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų rankos bei širdys.
Dalintis naujiena
Rašyti komentarą