Panevėžio regiono tautodailininkų parodoje – daugiau kaip 600 eksponatų (foto + video) (0)

Kaip ir daugelis dabar veikiančių parodų, Panevėžio regiono taudotailininkų paroda Rokiškio krašto muziejuje atsirado patyliukais. Be oficialios atidarymo ceremonijos, tik su pristatymu žiniasklaidai. Ir su diskusija, kiek šiandieniniam žmogui svarbi tautodailė, kaip ji taikoma šiuolaikiniame interjere. Su gražiausiais Panevėžio zonos tautodailininkų darbais visi norintieji galės susipažinti iki lapkričio 7-osios.

Pagyrimo verta ekspozicija

Tautodailės parodos spektras įvairus: nuo senąsias tradicijas kalvių saulučių, šiaudinių sodų ir kvieslių, kraitvežių kepurių, švilpynių, margintų kiaušinių, iki skulptoriaus akmenyje pražydintos rožės, kurią pakelti ne tik gležnos damos rankų, bet ir dviejų vyrų stiprių glėbių vos pakanka.

Pasak Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Marijonos Mieliauskienės, ši paroda yra unikali, pirmoji tokio pobūdžio, rengiama Rokiškyje. Ji skirta Tautodailės metams ir jos patriarchui Pauliui Galaunei atminti. Savo kūrinius joje eksponuoja per 160 kūrėjų, priklausančių septyniems Panevėžio regiono tautodailininkų bendrijos skyriams. Parodoje visko daug: skaičiuojama beveik 600 eksponatų. „Gerai, kad eksponatų bent iš pradžių neskaičiavome, nes būtų baisu. Eksponatai, eksponatai, dėžės, eksponatų krūvosׅ“, – prisipažino M. Mieliauskienė. Juos eksponuoti taip, kad kiekvienas kūrinys atsiskleistų visu savo grožiu, buvo didžiulis iššūkis ekspoziciją rengusiems muziejininkams. Tačiau jiems su iššūkiais susitvarkyti pavyko puikiai: akį džiugina subtilūs, skoningi įvairių tautodailės sričių, raštų, faktūrų deriniai.

Mažesnis eksponatų kiekis, dėmesys – kokybei

Apie esmines tautodailės tendencijas apžvelgęs Panevėžio regiono tautodailininkų bendrijos vadovas, žinomas kalvis Saulius Kronis neslėpė, kad tautodailės raidoje yra įvairių tendencijų. Jis kalbėjo, kad ankstesnėse regiono parodose paprastai būdavo maždaug trečdaliu daugiau darbų – iki 900. Tačiau dabar daugiau darbų ir jie labiau atspindintys ir tradicijas, ir autorių vidinę būseną. Mažėja tam tikrų sričių specialistų, pavyzdžiui, tradicinių lovatiesių audėjų. O štai dailės mėgėjų skaičius auga. Išskirtinė šios parodos naujovė – vestuvių kvieslių, kraitvežių pintos šiaudinės kepurės-karūnos, vyresnės kartos žmonėms žinomos iš tradicinių kupiškėnų vestuvių.

Įdomu tai, kad kai kurie autoriai bando savęs ieškoti skirtinguose žanruose: pavyzdžiui, drožėjai jėgas bando ir kalvystėjė.

Parodos lankytojai matys ir daug rokiškėnų darbų: ir drožinių, ir karpinių, ir rankšluosčių, ir namų tekstilės. Apie mūsiškių kūrėjų lygį byloja tai, kad nemažai jų darbus pristatys konkursinėje „Aukso vainiko“ parodoje. Gita Kolosovienė pristatys savo karpinius, Alė Deksnienė – vilnos darbus, Rasa Janušauskienė – pintines juostas, Alė Gegelevičienė – šiaudinius sodus, Genė Šimėnienė – austus darbus.

Auga kūrėjų gretos

Kalvystė, pasak S. Kronio, ant išnykimo ribos, metalo tradicinių saulučių kūryba, bet kalvių gretos vienu kūrėju pasipildė. Lovatiesių audėjų gretos taip pat pavojingai retėja. Džiugu, kad atsiranda ir akmens skulptorių. Priežastis: didžiulio kruopštaus darbo, įgūdžių, laiko. Sodų rišimas – kantrybės reikalaujantis darbas, prie kurio sėdima savaitėmis. O gaunamas ganėtinai nedidelis darbas.

S. Kronio manymu, svarbiausias tikslas ne išradinėti nauja, bet saugoti seną, tai pateikiant naujomis, visuomenei priimtinomis formomis. Štai kitos šalys kitados turėjo kryždirbystę, o dabar ji nunykusi, nes nebėra senųjų meistrų. Lietuvoje visose tautodailės srityse dar yra mokytojų, kurie dar gali perduoti savo žinias, patirtį jaunimui.

Kitas iššūkis: integralumas šiandieniniame interjere. Nuo staltiesių, iki drožybos. Pašnekovų teigimu, derėti gali, ir dera. Tik reikia paieškoti netradicinių požiūrių. Ir tai idėjų lobynas šiandienos dizaineriams.

Tautodailės galerijos praktika, pasak rajono tautodailininkų vadovės Birutės Dapkienės, rodo, kad poreikis yra viskam: nuo staltiesių, rankšluostinių, iki lovatiesių. Tik reikia auginti pasiūlą, kurti daugiau originalių darbų, o jie ras savo šeimininką. Tačiau bendroji tendencija yra tokia: tautodailė grįžta į lietuvių būstus.

Tad ši paroda – puiki proga pasisemti idėjų.