Žolinė Onuškyje: daugiau nei miestelio šventė (video + foto) (0)

Publikuota: 2021-08-16 Kategorija: Kultūra
Žolinė Onuškyje: daugiau nei miestelio šventė (video + foto)
Lina Dūdaitė-Kralikienė / Žolinės šventė Onuškyje: procesija.

Bažnyčia mažame miestelyje viena kertinių jo gyvenimo ašių. Tą liudija ir prieš porą metų pašventinta Onuškio bendruomenės vėliava, kabanti pačioje garbingiausioje vietoje – virš unikalios architektūros bažnyčios durų, greta Lietuvos trispalvės. Mažo miestelio neskubrus gyvenimo tempas bėga sekmadieninių pamaldų ritmu. Belaukiant didžiosios metinės šventės – Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo atlaidų, kitaip dar vadinamų Žoline. O jos laukiant – daug šviesaus rūpesčio ir nerimo.

Ir bendruomenė,
ir parapija – du viename
Onuškio gyvenimas neįsivaizduojamas be jo muziejininkės, metraštininkės, seniūnaitės, bendruomenės vadovės Elenos Blažienės. Ji turi kuo pasidžiaugti: likus porai savaičių iki atlaidų, miestelį papuošė specialūs stendai, išmoningai primenantys ir vietos gyventojams, ir svečiams laikytis kelių eismo taisyklių. Paskubomis, tarp bažnyčios puošybos paskutinių akcentų dėliojimo, pasidžiaugusi ir miestelio sutvarkytu paplūdimiu, pasidalinusi planais rengti projektą suoliukams įsigyti, bendruomenės vadovė ir seniūnaitė neslepia: pasirengimas atlaidams buvo nelengvas.
Tie, kurie kasmet lankosi Onuškyje Žolinės atlaidų metu, puikiai žino: tądien bažnyčia neįsivaizduojama be įvairiaspalvių įspūdingo grožio kardelių. Kuriuos kaip tik šiai progai ir augina ponia Elena. Bet šiemet nedaug trūko, kad bažnyčia liktų be įspūdingų puošmenų: kardeliai pražydo pora savaičių anksčiau laiko. „Nuėjau į darželį ir vos širdies smūgis neištiko – pražydo daugiau nei pusė mano kardelių. Kuo gi bažnyčią puošim“, – pasakojo E. Blažienė. Tarsi to dar būtų maža, ir likusiuosius prie žemės prilenkė pastarųjų dienų nuolatiniai lietūs. Visgi gėlių bažnyčiai papuošti užteko: nors ir ne visų spalvų, kokios šiemet buvo planuotos.
Artėjant šv. Mišių pradžiai – nauji rūpesčiai: pradėjo lyti, tad kilo klausimas dėl šventinės procesijos. Laimė, prieš pat pamaldas debesys išsisklaidė.
O bažnyčia pamažu pildėsi žmonėmis. Aktyvių parapijiečių būrelis dalinosi paskutinius darbus: dalino kamžas vyrams, kurie turėjo nešti procesijos vėliavas, rinko gėles mergaitėms bėrėjoms.
Parapijos administratorius kunigas Aivaras Kecorius atviras: jį žavi onuškėnų pastangos talkininkauti rengiant atlaidus, prižiūrint bažnyčią, atliekant kitus svarbius parapijai darbus. „Aptarnaujamų parapijų bendruomenės paprastai būna gana savarankiškos, jos daugelio darbų imasi pačios, nelaukdamos prašymo, savo darbais talkindamos kunigui“, – parapijiečius gyrė dvasininkas. Jis dėkojo ir seniūnijai, nuolatos besirūpinančiai bažnyčios aplinkos priežiūra.
Akylesni tikintieji pastebėjo, kad dalis bažnyčios sienos atitverta stop juosta. Pasak E. Blažienės, taip nutiko todėl, kad mokslininkai atidengė ankstesnius interjero puošybos sluoksnius, ir buvo rasta įdomių piešinių. Kad jie nenusitrintų, o ir sienoje likę vinukai ko nors nesubraižytų, buvo pritvirtinta stop juosta.

Džiugūs susitikimai
Prieš pat pamaldas darnia rikiuote į bažnyčią įžygiavo rokiškėnai skautai. Pasirodo, Onuškio krašte šiomis dienomis vyksta jų stovykla, tad jaunimas ne tik gausiai dalyvavo pamaldose, bet ir prie altoriaus stovėjo garbės sargyboje su savo vėliava. Netrukus pabendrauti su jaunimu atskubėjo svečias kunigas – pulkininkas leitenantas Virginijus Veilentas.
Jis gerai žinomas ir mūsų rajono žmonėms. Mat yra ne tik Karinių oro pajėgų kapelionas, bet ir Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios pėstininkų kuopos karių dvasinis vadovas. Jis prieš keletą metų šventino naująją rokiškėnų karių kuopavietę, maldomis išlydėdavo į tarptautines misijas išvykstančius, ir iš jų grįžtančius karius. Be jo aukojamų šv. Mišių neįsivaizduojamos ir Vyčio apygardos 5-osios rinktinės šventės bei sukaktys.
Pulkininkas leitenantas V. Veilentas – ne tik žinomas dvasininkas, bet ne mažiau žinomas lakūnas. Kaip juokavo kunigas A. Kecorius, svečias dvasininkas tikriausiai turi visų lėktuvų, išskyrus keleivinį Boeng, pilotavimo licencijas. Tiesa, kai kunigas A. Kecorius pasiūlė svečiui sakyti pamokslą iš sakyklos (kas pastaruoju metu bažnyčiose jau neįprasta), šis pajuokavo, kad... bijo aukščio. O prašymas sakyti pamokslą iš sakyklos – tikinčiųjų patogumui: nedidelėje, tačiau žmonių sausakimšoje bažnyčioje taip Dievo žodį geriau girdėti.

Aktualus pamokslas
O paklausyti buvo išties verta. Kunigas V. Veilentas trumpai paaiškino Švč. Mergelės Marijos į dangų ėmimo slėpinio kilmę ir prasmę. Jis kalbėjo ir apie atlaidų reikšmę šiandieniniam žmogui. Juk dažnai net nesusimąstoma, kad atlaidai – tai ne miestelio šventė, kaip daugelis įsivaizduoja. Tai pirmiausiai galimybė pelnyti Dievo malonę ir atleidimą.
Pamoksle neapsieita ir be šiandienos aktualijų: neramios situacijos Lietuvos pasienyje, skiepų problemos aptarimo. Dvasininkas labai korektiškai, santūriai ir pagarbiai kalbėjo apie žmogaus laisvą valią, apie jo pasirinkimus. Jis pajuokavo, kad kaimyninės šalies vadovo pasiūlytos priemonės nuo corona viruso – pasivažinėti traktoriumi „Belorus“, pasikaitinti pirtelėje ir išgerti naminės, pasirodė nelabai paveikios. Todėl patarė kiekvienam apmąstyti, ar nevertėtų pasinaudoti galimybe skiepytis.

Norėjo pabendrauti
ir pasidžiaugti
Po šv. Mišių tikintieji neskubėjo skirstytis. Jie norėjo pasidžiaugti bendravimu prie bendro Agapės stalo. Pasidžiaugti Aleksandravėlės saviveiklininkų koncertu. Nors stalas buvo gausiai nukrautas skanėstais, be darbo neliko ir tradicinių kermošinių saldainių pardavėjai: jų prekes onuškėnai ir miestelio svečiai šluote nušlavė. O jų į šventę susirinko išties gausiai: ne tik iš aplinkinių kaimų ir miestelių, bet ir iš tolimiausių užsienio šalių.
O seniūnaitė ir bendruomenės vadovė E. Blažienė neslėpė: kiekvieni atlaidai, kiekvienas susitikimas – tai puiki proga papildyti miestelio istoriją naujais faktais ir atradimais.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video