Mene, tekel, fares (17)

Publikuota: 2019-10-31 Kategorija: Kultūra
Mene, tekel, fares
„Rokiškio Sirena“ archyvo / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Dieviškai ilgas ir šviesus šis ruduo. Tik apniukę vėlyvi rytai ir ankstyvos sutemos bei nužirę sodo lapai teprimena, kad jau čia pat, kaip pas mus sakoma, Visų šventė. Tamsos, mirties ir šalčio metas. Sunku apie jį galvoti, kai po langais dar ką tik kvepėjo naktinukės. Kai paskutinį kraujo spalvos žiedą kelia arbatinė rožė. Kai, anot Vilijos Radvilės, laukuose pasiklydusi vasara susikrovė lagaminus. „Nors išeiti neskuba“, – nuo savęs priduriu, grėbdama pramaišiui obels ir ąžuolo lapus.

Artėja Visų šventė. Apie ją signalizuoja pasikeitęs parduotuvių asortimentas, didžiausias erdves užimančios Vėlinių žvakės. Viena už kitą didesnės, su 40 proc. nuolaida. Šalia jų – moliūgai ir raganų skrybėlės. Siautulingam Helouvyno vakarėliui. Šitos šventės, kaip bebūtų keista, konfliktuoja. Viena, atseit, giliai lietuviška, kita gi – svetima, invazinė. Nors abi apie tą patį. Iš esmės apie tą patį. Apie varžytuves: didesnio pjaustyto moliūgo, ir didesnio „sloiniko“ su indėklu. Vienas dega vieną naktį, kitas (tas indėklas), – kaip rašoma, iki keturių parų. Abu kilę iš to paties žibinto. Abu vienodai bylojantys žmogaus tuštybę – kam gi tas žibintas, jei tu pats jį sunkiai pakeli? Kieno kelią toks gali apšviesti?
Mes gyvename žiburių epochoje. Namuose net naktį negęsta šviesos, miestas spindi parduotuvių vitrinomis. Mes retai liekame vieni. Bijome tylos, nakties, vienatvės, tamsos. Vejame jas kaip beįmanydami. Kasdien vis naujomis linksmybėmis. Šiandien koncertas, vakar teatras, rytoj sporto klubas, bėgimas nuo senatvės, kremas nuo raukšlių, kai kam, turtingesniam, grožio injekcija ar skalpelis, implantai ir įdėklai. Jų kaina – laikas. Pro pirštus byrantis brangiausias turtas. Kurio dvidešimtmečiui atrodo neišsenkamai daug, pilnos dienos, ir pilnos naktys. Keturiasdešimtmečiams, kaip man, laikas tampa vertybe.
Negailestinga statistika teigia, kad vidutinė vyro gyvenimo trukmė – 70,7 metų, moters – dešimtmečiu ilgiau. Ir imi suvokti, kad tas „kol mirtis mus išskirs“, ne toks jau ir tolimas. Ir ateina laikas permąstyti vertybes. Su kai kuo susitaikyti. Kad nenusipirksi jachtos, gyveni name be baseino, su žmogumi, neprimenančiu svajonių sutuoktinio, tačiau šalia ir mylimu. Kai daug didesne vertybe už visas pasaulio rožes ir visus kailinius tampa tiesiog šiltas žodis „Padaryta“, dar nesuspėjus paprašyti.
Visuomenė negailestinga. Ji spaudžia. Kasdien. Būti geresniais jei ne už didžiąją žmonijos dalį, tai bent už save patį vakar. Feisbukas, instagramas, visuomenės „žvėrų“ kronikos tik ir ragina įsivelti į „žiurkių lenktynes“ dėl akimirkai išplėšto –iausiojo titulo. Ir prasideda... Savęs ir artimųjų dresiravimai, kad savasis stuobrys bent iš toli ir pro apmusijusius akinius primintų tą tolimą kažkokios ponios idealą. Kuris, kaip asilui prieš snukutį ant kartelės parišta morka, atrodo jau tuoj... tuoj... Ir nutolsta. Va taip ir dresiruojam savo stuobrius, ožius, asilus, girtuoklius ir nevėkšlas. Iš kur tie mieli anekdotai apie amžinus sutuoktinių karus? Kodėl manoma, kad santuoka, ypač vyrams, tai jau beveik gyvenimo pabaiga? Taip ir kariaujame tuos beviltiškus karus, kol vieną baisų rytą į duris pabeldžia realybė. Nebėra. Tada ant kapelio reikia nutempti patį didžiausią „sloiniką“ ir didžiausią chrizantemų krūmą. Kad visi matytų, kaip „Juoda orchidėja, kaip aš mylėjau, o kaip aš mylėjau“. Išeitis – žiurkių lenktynes laimėti įmanoma vieninteliu atveju: jose nedalyvauti. Kitaip gresia likti akis į akį su savo baisiausiu priešu ir likimu – vienatve. Joje, keista, labiausiai juntamas Tos, kurios visomis priemonėmis ir būdais bandome išvengti, alsavimas.
Mes, negęstančių žiburių ir nenutrūkstančių linksmybių vaikai, Jos bijome. Paniškai bijome. Tiek, kad net giesmes kupiūruojame. Kad tik mažiau apie Ją, apie Paskutinįjį teismą būtų. Juk kitados ramia sąžine iš bažnytinio giesmių repertuaro buvo išbraukta „Libera“. Nes sutikite, „Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties, tą siaubingąją dieną, kada ims drebėti dangus ir žemė, kai dangui liepsnojant teisi pasaulį“, optimizmu nekvepia. Kur kas geriau posmuoti, kaip ironzuoja mano bičiulis, „Atsimerk mamyte, apsiversk, tėveli“.
Mirties mes nebematome. Visiškai nebematome. Dar mūsų tėvai susidurdavo su ja kiekviename žingsnyje. Nuo pat vaikystės matydami, kaip vykdomi „mirties nuosprendžiai“ vištai ar paršeliui. O mes seniai mėsą perkame parduotuvėje.
Mūsų seneliai ir tėvai savo artimuosius išlydėdavo iš namų, oriai. Mano močiutės didžiausia svajonė buvo numirti savo namuose ir savo lovoje. Žvelgiant į tuos ramius pajuodusius šventuosius, kurių užtarimo ilgus dešimtmečius šaukėsi. Ir amžinojo poilsio iškeliauti iš savo artrito išsukiotomis rankomis pastatytų namų. Į kuriuos tas dienas veda eglišakių kvapas. Kur galvūgalyje kabo Nukryžiuotasis, prie galvos dega šventinta žvakė. Ir Rožančius rankose ne tas, dailus ir spindintis, gedulo namuose nupirktas. O tas, kurio karoliukai nuo jaunystės pirštais nupoliruoti... Tikint, kad artimieji prisimins ne tik nuotraukose, bet ir maldose...
Mes į Amžinybę iškeliausime ne namų prieblandoje, o akinamai baltose ligoninės palatose. Apraizgyti laidais ir vamzdeliais, bandant jais supančioti beišskrendančią sielą. Kai kūnas meldžia Dangaus malonės paleisti... Kai virpėdamas užgęsta seselės stalčiuje sužvejotas žvakigalis. O reanimacijos skyriaus medikai kaltinami, kad nepakankamai stengėsi, nes šiandien neįvyko stebuklas ir mirštantysis nepakilo iš patalo. Kad medicina bejėgė aštuoniasdešimtmetį perkopusiam žmogui įdėti naujus plaučius, širdį ar inkstus. Nes toks mūsų supratimas apie Amžinąjį gyvenimą...
Turtingesnėse pasaulio šalyse jau kelis dešimtmečius vykdoma speciali šaldymo procedūra. Pirmosiomis akmirkomis po mirties žmogaus kraujas išpumpuojamas, vietoj jo pripildoma specialaus skysčio ir pradedama šaldymo procedūra. Tikintis, kad atėjus laikui, kai bus išgydomos mirtį lėmusios ligos, žmogus prisikels naujam gyvenimui. Tačiau Visagalio taip paprastai neapgausi: šąlant bet koks skystis (įskaitanti ir kūno skysčius) plečiasi ir vyksta vadinamasis stiklėjimo procesas. Šaldamas vanduo organus tiesiog suskaldo. Tas skystis, pakeičiantis kraują, skirtas būtent stiklėjimo procesui stabdyti. Tačiau šiuo metu mokslas vis dar nepajėgus išspręsti šitą problemą. Todėl ir mirusįjį, nepaisant mokslo pažangos, prikelti kol kas tegali tik Aukščiausiasis.
Mes, krikščionys, lyg ir turėtume nebijoti mirties. Kaip nebijojo mūsų tikėjimo protėviai, sutikę mirtį Romos arenose, nukryžiuoti, žvėrių draskomi, gyvi deginami. Jie laukė mirties, kaip susitikimo su savo Viešpačiu. Mes gi susitikimo vengiame. Nes ką mes pasakytume laiko ir erdvės valdovui? Kad laikėmės jo įsakymų. Kurių neprisimename, ir  papraštytas išvardinti visus dešimt Dievo įsakymų, doras „sutvarkytas“ katalikas įstrigs ties maždaug penktuoju. Ir ramiausiai paaukos per Baltų vienybės dieną kokiam pagonių dievui. Pala pala, sakau, o tai koks pirmasis Dievo įsakymas? Lyg ir Neturėk kitų dievų, tik mane vieną? „Ką tu, aš katalikas, čia aš tik simboliškaiׅׅ“, –  lemena „nusikaltimo vietoje“ pričiupta dora katalikė. Na, mūsų tikėjimo protėviams taip neatrodė. Jie griežtai atsisakydavo garbinti kitus dievus, net jei toks „simboliškai“ jiems buvo skirtumas tarp gyvybės ir mirties. Jie rinkdavosi pastarąją, bet neišduodavo.
O ko iš mūsų norėti? Krikščionybė yra rašto religija. Kas iš mūsų skaitė Šventąjį Raštą? Gerai gerai, bent jau Naująjį testamentą? Tai ko stebimės, kad mūsų tikėjimas apaugo mitų, beverčių ir beprasmių zababonų luobu? Ir patys jau nebeatskiriame, kas ten tikra, kas ten išgalvota... Va mūsų kaimynai ir broliai krikščionys sentikiai vien dėl to, kad nesutiko nė vienos raidės Šventajame rašte pakeisti, buvo žiauriai naikinami ir persekiojami.
Išpažintį ir Atgailą pavertėme paprastu formalumu. Nes net nenusidedame. Malda, Atgaila, Išpažintis – taigi čia bobučių išmislas. Neturi jos ką veikti, tai ir eina pas diedelį spintoje papasakoti savo gyvenimą.  O mes – išdidūs. Mums nereikia. Užtat geriame saujomis. Vaistus ir svaigalus. Kad užsimirštume. Kuo toliau nuo Jos pabėgtume. Ir bėgame – tiesiai į Jos glėbį. Savižudybėmis, rizikingu elgesiu kelyje, darbe, namų aplinkoje. Manydami, kad Mirtis tai ne mums, ir ne apie mus. „Galvoja žmonės Leningrade ir Romoje, kad mirtis – tai, kas nutinka kitiems. Kad gyvenimas suks ir suks ratą“, – dainuoja grupė „Splin“. Tačiau, kaip Babilono valdovui Baltazarui, pačios didžiausios puotos, svaigiausios linksmybės įkarštyje ant sienos pasirodo užrašas „Mene, tekel, fares“: suskaičiuota, pasverta, padalinta. Ir už mus jau, tikriausiai nesimels. Kaip ir mes nebesimeldžiame...

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą