MANO KŪRYBA TAVO. Albinas Sakapilvis (0)

Vieną kartą per mėnesį – paskutinį mėnesio antradienį, „Rokiškio Sirenos“ rubrikoje MANO KŪRYBA TAVO Rokiškio literatai, poetai, kūrėjai kviečiami dalintis savo kūryba. Ją galite siųsti el. pašto adresu redaktorius@rokiskiosirena.lt. Susisieksime!

Rokiškio rajono literatų kubas, šiuo metu vienijantis apie 20 rajono kūrėjų, „Vaivorykštė“ gyvuoja nuo 1986 metų. Literatai leidžia ir pristato visuomenei savo kūrybos knygas, rengia projektus, aktyviai dalyvauja rajono kultūriniame-literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Dauguma kuria poeziją, bando naujus jos žanrus, keletas rašo proza. Kiekvieno kūrėjo braižas savitas ir unikalus, prisodrintas gyvenimo realijomis ir kūrybine fantazija.

ALBINAS SAKAPILVIS 

Gimė 1939-03-08 Antanašėje, Rokiškio rajone, mirė 2020-04-13 Rokiškyje. 

Mokėsi Galažerių pradinėje mokykloje, Vilniaus, Kauno vidurinėse mokyklose, 1959 m. baigė Obelių vidurinę mokyklą. Mokėsi Kauno IV-oje profesinėje technikos mokykloje kino mechaniko specialybės, vėliau vakariniame Rokiškio mechanikos technikume elektriku. Stažavosi prie Odesos politechnikumo rengtuose paleidimo–derinimo aparatūros žemės ūkyje darbuotojų kursuose.

Dirbo Vilniaus Kino direkcijoje, Rokiškio Kino direkcijoje kino mechaniku, elektriku kolūkiuose, Obelių spirito gamykloje, Rokiškio kelių statybos valdyboje, Lietuvos žemės ūkio technikos susivienijime Obeliuose šaltkalviu, elektriku, šio susivienijimo Kaimo Mechanizuotoje Kolonoje instaliacijos varžų matuotoju, šaldytuvų aptarnavimo meistru. Vėliau ūkininkavo. Gyveno Onuškyje. 

Dar mokykloje pradėjo rašyti eilėraščius, tačiau susidomėjus KGB, kūryba prigeso. Eilėraščiais ir proza į gyvenimą sugrįžo, prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui. Kūryba įtraukta į rinkinius „2019: kalendorius“ (2018), „Vaivorykštė“ (2000) ir kt.

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Rokiškio literatų klubo „Vaivorykštė“ narys (2003). Savilaidos būdu išleido 11 poezijos ir prozos knygų, daugelis jų perleistos su papildymais. 2016 m. išleido autobiografinį romaną „Stalino karvės pienas“. Bendradarbiavo spaudoje: „Gimtasis Rokiškis“, „Panevėžio rytas“ ir kt.

A. Sakapilvis: „Kai pagalvoju, galėjau negerais keliais nueiti, nebuvo jokios drausmės, ką norėjau galėjau daryti, kur norėjau eiti. Kažkas vis dėlto saugojo...“

„Aš nusprendžiau iš gimtųjų vietų nebėgti...Aš rašau. Eilėraščius, prisiminimus. Juose – visi mano pragyventi metai, apie kuriuos dabar galima kalbėti laisvai, nebijant „Kalašnikovo kritikos“. Išleidau ne vieną knygą. Tegu ateities kartos semiasi iš jų požiūrio į praeitį, savo šaknis“.

 „Eilėraščius vadinu gyvenimo druska. Kaip maistas be druskos, taip gyvenimas be poezijos...“

Iš spindinčio aukso

Girdžiu, kaip iš spindinčio aukso

Man deimantų saujos pabyra puikių

Kaip dovanos brangios Aukščiausio.

Jų skambesį puikų girdžiu.

Tai skamba lietuvių kalba ir jos dainos

Su muzika kaimo puikia.

Iš protėvių tai mums ateina,

Ir patys jas kuriam naujas.

Kalbėsime ja ir dainuosim, kol būsim lietuviai,

Nes puošiasi tuo Lietuva,

Ta žemė kol buvom ir būsim,

Tol jos pasiliks mūmyse.

Nes deimantas spindi, jos – gyvos!

Tai mūsų brangiausia sava savastis,

Kuri mus per visą gyvenimą lydi,

Nors ją tik girdėt, ja kalbėt ir dainuoti gali.

Vaikai tegul jų įsiklauso

Ir taip tegu šneka, dainuoja kaip mes,

O šito mums reikia labiausiai,

Nes taip tik išliks Lietuva.

Ąžuolas

– Esi tu mano kraujo lašas, –

dalelė mylinčios širdies,

ir visada duonelės mums užteko,

net trupinėlio ar riekės.

Kartu ji valgoma skanesnė,

kiek jos turėsime – užteks,

tegul tik santaika negęsta,

nebūna skausmo, netekties,

kurių pas mus jau šitiek buvo,

net išdavystė ir mirtis.

Tai visus likusius vienan subūrė, –

kaip vieno ąžuolo šakas, šaknis.

Priimsime, tegu ateina prisiglausti

prie jo galingųjų šakų

mes tuos, kas mūsų šeimai taps brangiausiais,

kad lig mirties jau likt kartu

su mūsų ąžuolo šakom suaugę,

o ąžuolas dar galingesnis bus,

gal būt net už visus gražiausias,

nes mes jį puošime visi kartu.

Tėvyne,

myliu Tave kol akys mato,

nes tu esi viena man, Lietuva,

brangi gimtoji mano žemė, –

antroji motina. Mama,

kuri išmokė tarti Tavo vardą

ir tiktai mylinčiais Tave gyva.

Nors bandė sunaikint Tave ne kartą, –

tėvai užstojo krūtine

ir savo galvas net padėjo.

Tai jų gyvybėm išgrįstu keliu

iš amžių glūdumos atėjom, –

tik jų širdžių ta meile plakimu,

 todėl, jei reiks, padėsim auką tą didžiausią

Ir mes ant aukuro brangiausios Lietuvos,

kad mūsų atžalos laimingai augtų,

ir jiems netekt vergauti niekados

Tėviškė

Kai keliauju pro šalį,

aš sustoju tenai visada

ir minu vėl takelį

kur vaikystė prabėgo mana,

ir taip liūdna palieka:

nė žymės kad aš čia gyvenau.

Nerandu jau čia nieko

tik mamytę ir tėtį matau

užsimerkęs kalnely.

Jie man sako: – Vaikeli, sūnau,

ar jauti tu vėjelį,

kurs paglostyti plūsteli tau?

Tai kvėpavimas mūsų,

tai lietuvių senolių dvasia,

be kurios tu pražūsi,

ir jei jos nebejaus, – žus tauta.

Tu čia pradžiai medelį

vos sugrįžęs gyvent pasodink,

nes ta žemė – vėl tavo,

ir tik tau čia iš naujo atgimt!

Sausio 13

Nebeateisit pasišildyt

Į savo gryčias pas savus,

kuriuos vis mūsų ašaros dar vilgo,

kankina ilgesys baisus.

Ateiname prie jūsų kapo

nulenkt galvų mes Lietuva.

Per maža pasakyt jums ačiū

už tai, kad kėlėsi jinai, gyva,

kaip nuotaka jaunutė veidą  prausia,

kad netaškytų niekada

jo svetimų atneštas purvas, kraujas.

Mes būsime, kaip jūs, kartu su ja

Ir, jeigu reiks, kaip jūs aukosim

net savo laimę ir save,

nes gerbiam tai, kas iškovota

ir saugosim tai visada!

Palikimas

Surinkim nuo pat pagonybės

kas liko lietuviui brangaus, –

gėles, kur lietuviškai žydi,

ko laikas nespėjo išraut!

Iškelkime drobes iš skrynių,

kad jos nedūlėtų tenai,

o kurti uždegtų jaunimą

ir tuos, kas po jų dar ateis.

Atminkime pasaką tėvo,

močiutės, kaimynės senos,

taip pat lopšines, kur skambėjo

niūniuojamos mūsų mamos

Ir auštantį rytą birželį

dainuotas dainas šienpjovių, –

tą viską, ką žmonės sukūrė, dainavo.

Kad niekas iš to nepražūt,

tai rinkim ir sekim, dainuokim iš naujo,

kad to nepamiršt jau daugiau,

nes viskas tas mūsų gyvybė ir šaknys, ir kraujas,

tik reikia tai rasti ir jaust,

surinkus širdy tai nešioti

maitinant iš savo šaknų,

jau šitiek draskytų, kapotų,

nes esame gimę iš jų,

maitinami jų mes gyvenam!

Ne vien duonute tik sotu, –

dar reikia ir dvasinio peno

ir visko kas buvo ir bus.

Sodink, lietuvi

Sodink, lietuvi, ąžuolyną,

jei ne lauke, tai nors širdy,

nes tai stiprybę sugražina,

kurios atgaut vis negali.

Iš naujo degsime ten ugnį,

O vaidilutė – sesės mūs,

Tekursto ją ir vėl, težiūri

Savajam židiny namų.

O mes jas saugosim ir ginsim,

dabinsim meilės vainiku,

už tai jos laime sugrąžins mums

ir gimto lizdo jaukumu.

Tikiu, tada ir vėl Tėvynė

kaip ryto saulė sužėrės,

kaip ta ugnis mūs ąžuolynuos –

šventa dalelė mūs širdies.

Dainos pasiilgau

Dainos pasiilgau,

Dainos, tos gražios paprastos,

vaikystę kur šildė.

Kodėl man taip liūdna be jos?

Kodėl visad trūksta

to balso ir rankų tavų,

meiliausių, švelnučių,

kaip pilnės pūkelis lengvų?

Tai nunešė vėjas

Kartu su jaunyste svaigia.

Neliko, nebėr jų,

Nebent kak kada tik sapne

laimingas pabūnu,

deja, tik trumpai, neilgai,

vos spėju nubusti,

ir laimės – nebėr!

Beprasmės klajonės

Ant tėvo ir mamytės kapo žemės

aš nuvežiau iš Lietuvos, –

lietuviško smėliuko nors saujytę mažą...

Bet kuris kapas tuos kapuos

kur visą laiką želia

iš naujo viską ryjanti taiga,

ar gamykla, kur kaliniai, iškirtę ją, pastatė?

Ten nieko pamatuos jau nesurast.

Net medžio kryžiai jau supuvo

statyti likusių draugų, –

žymelė paskutinė jų ten...

Supratęs, kad jau nieko rast nebegaliu,

suvilgiau ašara nusivežtąjį smėlį

ir jį išbarstęs drebančia ranka,

atsiklaupiau ir maldavau: – O, Dieve,

daugiau neleisk jau nieko panašaus, gana!

Gražiausių svajų norai

Norėčiau aplankyt visas bažnyčias,

kurias tik turi Lietuva,

ir visose norėčiau išklausyti

ten laikomas šventas mišias,

kur pasimelsčiau už Tėvynę,

kad ji jau niekad laisvės neprarast,

taip pat už Lietuvos jaunimą,

kad jis nemirktų alkoholiniam purve

ir kad lietuviai po pasaulį nebesklistų,

kurių dar vis tiek daug netenka Lietuva.

Kad jie visi greičiau sugrįžtų

Ir nenorėtų emigruot jau niekada.

Dar daug už ką aš pasimelsčiau,

 nes norai tie yra visų žmonių,

o kad iš skurdo, vargo juos prikelti

ir be maldų bus darbo daug, be to – sunku.

Įveiksime, padirbsime, sukursim,

jeigu ne mes, tai baigs vaikai,

aišku tik rankom, širdimi, ne burtais,

nes norime gyvent laisvi, gražiai... 

Parengė Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ pirmininkė Daiva Vilkickienė ir Rokiškio Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos vyr. bibliografė Audronė Tupalskienė