Malonūs rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų atradimai Panemunėlio krašte (foto) (1)

Publikuota: 2020-06-17 Kategorija: Kultūra
Malonūs rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų atradimai Panemunėlio krašte (foto)
J. Augulienės nuotr. / Akimirka iš Rokiškio rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų pažintinės kelionės po Panemunėlio kraštą

Jau tapo tradicija, kad baigiantis mokslo metams rajono lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos organizuoja kokią nors pažintinę kelionę po Lietuvos literatūrines, kultūrines vietas. Ne išimtis ir šis birželis. Tiesa, iš pradžių manėme, kad dėl karantino planų įgyvendinti nepavyks, bet kolegė Nijolė Mikulienė pasiūlė pakeliauti po Panemunėlio apylinkes. Kadangi mokytoja pati kilusi iš šio krašto, tai sutiko parengti kelionės maršrutą ir pabūti mūsų gide.

Išvykusios iš Rokiškio pirmiausia sustojome Šeduikiškyje, kur pastatytas paminklinis akmuo sušaudytoms Olkinų ir Jofių šeimoms atminti. Prisiminėme iš Panemunėlio krašto kilusią poetę Matildą Olkinaitę, kurios talentui taip ir nebuvo lemta iki galo išsiskleisti – kai mergina buvo sušaudyta, jai tebuvo devyniolika... Mokytoja Nijolė pasidalijo mintimis bei paskaitė eilėraščių iš šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatytos Literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) išleistos knygos „Matilda Olkinaitė. Atrakintas dienoraštis“. Jolanta Augulienė (šio straipsnio autorė) pasidžiaugė, kad Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje, kurią baigė poetė, saugomas jos atminimas. Mokyklos muziejuje yra du unikalūs Atminties diplomai, kuriuos 2019 balandžio 2 d. gimnazijos delegacija  parsivežė iš Vilniaus universitete vykusios ceremonijos. Vienas iš jų skirtas Matildai (Matlei) Olkinaitei, kitas – jos broliui Elijui Leibai Olkinui. Atminties diplomais pagerbti 85 buvę Vilniaus Universiteto (VU) studentai ir darbuotojai, kurie dėl sovietų ir nacių veiksmų buvo pašalinti iš universiteto.

Kitas sustojimas – Tindžiulių kaimas, kur gimė Marcelė Kubiliūtė – lietuvybės puoselėtoja ir skleidėja, legendinė Lietuvos žvalgė, kurios dėka 1919 m. buvo sužlugdytas slaptos karinės lenkų organizacijos (POW) planuotas sukilimas nuversti nepriklausomos Lietuvos vyriausybę ir Lietuvą prijungti prie Lenkijos. M. Kubiliūtė – vienintelė Lietuvos moteris, apdovanota svarbiausiais Lietuvos ordinais. Stovėdamos prie koplytstulpio, skirto Marcelės Kubiliūtės atminimui (autorius Vidmantas Zakarka) nulenkėme galvas prieš moterį, kuri visą gyvenimą dirbo tėvynės labui, lenkų okupuotame Vilniuje slaugė ir laidojo Lietuvos karius, o per nacių okupaciją gelbėjo žydus. KGB apkaltinta antitarybine veikla, kentėjo kalėjimuose ir tremtyje, o grįžusi rėmė tremtinius ir politinius kalinius.

Panemunėlyje aplankėme XIX a. pabaigos Lietuvos šviesuolio Jono Katelės kapą. Ant paminklinio kryžiaus yra užrašas: „Jis buvo Dievo ir žmonių mylimas, jojo atmintis  palaiminta.“ Jonas Katelė – kunigas, švietėjas, daraktorius, slaptų lietuviškų mokyklų organizatorius. Sunku patikėti, kad šis žmogus Panemunėlio apylinkę pavertė bene labiausiai apsišvietusia visoje Lietuvoje. XIX a. pabaigoje ši parapija buvo vienintelė Lietuvoje, kur beveik visi suaugusieji – tiek vyrai, tiek moterys – mokėjo rašyti ir skaityti. Kunigas J. Katelė – ne vien tik slaptųjų lietuviškų mokyklų steigėjas. Jis rėmė draugijas, platinančias lietuvišką spaudą, rinko tautosaką, organizavo lietuviškus vaidinimus. Todėl ir pirmasis Lietuvoje slaptas lietuviškas vaidinimas įvyko 1893 m. Panemunėlio apylinkėje, Naujikų kaime, kur buvo vaidinama Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kasti“. Klausėmės mokytojos Nijolės pasakojimo ir buvo sunku patikėti, kad J. Katelė tamsų bažnytkaimį pavertė tikra kultūros sostine Rytų Aukštaitijoje. Panemunėlio klebonijoje lankėsi nemažai Lietuvos šviesuolių: J. Basanavičius, A. Smetona, J. Jablonskis, P. Matulionis, M. Riomeris, A. Jakštas-Dambrauskas, Maironis, A. Vienažindys, J. Tumas-Vaižgantas.

Prisiminėme praeitį, pasidžiaugėme ir dabarties Panemunėlio šviesuoliais. Smagu, kad daug prasmingų darbų, puoselėjant krašto kultūrą, nuveikė kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas, įkurtas 2011 m. (vadovas Leonardas Šablinskas). Labai malonus susitikimas mūsų laukė su šiuo metu Panemunėlyje gyvenančiu ir kuriančiu tautodailininku Vidmantu Zakarka. Apžiūrėjome šalia bažnyčios stovinčias menininko sukurtas skulptūras pirmajam slaptam lietuviškam spektakliui, J. Katelei, 1872–1914 m. Panemunėlyje apsilankiusiems garsiems Lietuvos žmonėms, grožėjomės originalia menininko šaukštų kolekcija. Nors ir skubėjome į kitą susitikimą, tačiau negalėjome atsispirti svetingosios menininko žmonos Daivos kvietimui paskanauti kvapnios žolelių arbatos. Burnoje tirpo pačios šeimininkės kepta duona, užtepta medumi...

Palikę svetinguosius šeimininkus vykome į Panemunėlio geležinkelio stotį. Trumpam sustojome prie išskirtinio objekto – Struvės geodezinio lanko, įtraukto į UNESCO saugomų objektų sąrašą. Panemunėlio geležinkelio stotyje apžiūrėjome jau minėto tautodailininko V. Zakarkos išdrožtą stogastulpį, skirtą M. Olkinaitės atminimui (jis pastatytas netoli buvusių Olkinų namų). Sustojome prie informacinio stendo, skirto Liudvikai Didžiulienei-Žmonai, gimusiai Roblių kaime. Tai, anot J. Tumo-Vaižganto, ,,didi Lietuvos mylėtoja“, aktyvi tautinio atgimimo veikėja, pirmoji moteris beletristė lietuvių literatūroje.  Įdomu paminėti, kad ji pirmoji iš lietuvių šviesuomenės pasiuvo dukroms tautinius drabužius. Pažintis su L. Didžiuliene tęsėsi ir toliau nuvykus į universalų daugiafunkcį centrą – maloniai nustebino meninė programa – spektaklis, skirtas šiai moteriai (vadovė Audronė Šakalienė).

Paskutinis kelionės taškas – Panemunėlio pagrindinė mokykla, kur mūsų jau laukė kolegės Birutė Stašienė bei Zita Lasinskienė. Apžiūrėjome muziejų, mokytoja Birutė pristatė įvairią kraštotyrinę medžiagą, mokytoja  Zita pasidžiaugė vienu savo atradimu – pasirodo, pirmoji Lietuvos moteris teisėja, viena pirmųjų teisėjų Europoje Elena Jackevičaitė yra kilusi iš Panemunėlio krašto.

Namo grįžome pilnos įspūdžių, malonių atradimų. Džiaugėmės ir didžiavomės, kad mūsų kraštas gausus iškilių, darbščių  asmenybių. Ko gero, ne viena pagalvojome: ,,Kaip dažnai mes veržiamės į tolimus, svetimus kraštus, ieškodami įžymybių, o savo krašto gerai nepažįstame...“ Bet ieškoti ir atrasti niekada ne vėlu.

 

Jolanta Augulienė,

Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytoja,

Rokiškio rajono lietuvių kalbos mokytojų metodinio ratelio pirmininkė

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video