Liongino Šepkos premija paskirta vienbalsiai. O laureatas dvejojo, ar važiuoti į Rokiškį... (foto+video) (1)

Publikuota: 2019-10-28 Kategorija: Kultūra
Liongino Šepkos premija paskirta vienbalsiai. O laureatas dvejojo, ar važiuoti į Rokiškį... (foto+video)
D. Baltakio nuotr. / Į parodos uždarymą atvykę drožėjai įsiamžino su komisija ir Rokiškio krašto muziejaus kolektyvu.

Šeštadienį, spalio 26-ąją iškilmingai paskelbti jubiliejinės XX Liongino Šepkos konkursinės parodos rezultatai. Paroda gausi – dėl pagrindinio prizo varžėsi net 34 drožėjai. Įdomu tai, kad parodos laureatas pasvalietis Vytautas Jackūnas dvejojo, ar važiuoti į jos uždarymą. O jo sveikintojai dvejojo, kurią ranką drožėjui spausti...

Kultūrinis reiškinys
Respublikinė medžio drožėjų darbų konkursinė paroda Liongino Šepkos premijai laimėti yra tapusi reiškiniu ne tik Lietuvos etnokultūros, tautodailės, bet ir dailės pasaulyje. Liūdna, kad šioje šventėje nebuvo L. Šepkos našlės. Ji atsiuntė sveikinimą, kuriame liūdnai konstatuojama, kad senatvė visgi yra talpus žodis...
Paroda, kaip sakė garbūs autoritetingos komisijos nariai, yra tarsi kompasas pasitikrinti, kuria kryptimi šalyje vystosi medžio drožyba. Kaip joje,paisant, tradicijų diegiamos naujovės. Paroda yra ta vieta, kurioje matoma, kokiomis tendencijomis kvėpuoja šiandieninis drožybos menas, ir kokia jo ateitis.
Drožėjus vertino autoritetinga komisija: Jonas Rudzinkas – Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas, dailininkas Arūnas Augutis, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Rokiškio skyriaus pirmininkė Birutė Dapkienė, rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Janina Komkienė, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkė Ramutė Kraujalienė, Utenos savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Zita Macekvičienė, Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja Marijona Mieliauskienė. Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato parapijos klebonas Eimantas Novikas, menotyrininkė Alė Počiulpaitė ir skulptorius, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Gediminas Žuklys.
Komisijos vadovas J. Rudzinskas sakė, kad darbas yra nelengvas. Pirmiausia, nors patirtį ir laipsnius turėdami, komisijos nariai vis pasitikrindavo konkurso nuostatus. Nes kiekvieno asmens perspektyvos sprendžiamos ne pagal pažintis, pagal patinka-nepatinka. Klausimas, ar augimas yra į tradicijų, Aukštaitijos, L. Šepkos tradicijų kryptis. Jis prisiminė, kad pirmosios ekspozicijos muziejuje buvo stiklinėse vitrinose, kur vertindami darbus, komisijos nariai bandė įžvelgti juos pro vitrinų atspindžius. J. Rudzinskas teigė, kad per ilgus metus pasiekta tai, ko norėjo: konkurso vardas, jo prasmė. „Pagyrimas visiems, kurie viešai į teismą išstato savo kūrybąׅ“, – sveikinimo kalbą baigė pirmininkas.
Menotyrininkė Alė Pačiulpaitė analizavo L. Šepkos konkursų raidą Lietuvos dailei. Ji sakė, kad ji turėjo įtaką dabartinei liaudies skulptūros raidai, ir atskirų talentų augimui. Kiekvienas konkursas, nepaisant pabangavimų, buvo einama į priekį. Paroda vertinga, nes čia renkasi drožėjų elitas, ir kiekvienam tai puiki proga įsivertinti save bendrame kontekste. Konkursas neišsikvėpė, o jis bręsta. Tai ženklas, kad jis reikalingas ir meistrams, ir kultūrai. Ji palygino su kitais, pavyzdžiui, tapybos konkursais, kurie ilgainiui išsikvėpė ir nebedaro tokios įtakos.
 
Komisijos darbas
pakankamai sudėtingas
Ar medžio drožyba „nueinantis“ menas? Garbūs komisijos nariai kalba, kad parodos dalyvių gretos gausėja. Tačiau augimas ne tik kiekybinis. Ši paroda turi didžiulį autoritetą, tad joje eksponuojami tik brandūs darbai. A. Počiulpaitė akcentavo, kad darbai stiprūs, kad nėra vienvaldžių lyderių, „žvaigždžių“, visada yra diskusijos, ginčai. Kartais ir iki išnaktų. Ir ginčai buvo principiniai, ne tik dėl meistrų lygio, bet ir dėl pačios liaudies kūrybos sampratos, jos tradicijų. „Ir tos diskusijos atsiranda dėl to, kad yra apie ką diskutuoti“, – pabrėžė A. Počiulpaitė.
Skulptorius G. Žuklys teigė, kad esant ginčams, vienodai pasiskirsčius balsams, reiktų atkreipti dėmesį į tai, ar pretendentas jau yra gavęs premiją, ar ne. „Bet juk tas pats, ar esi olimpinis čempionas, ar dukart olimpinis čempionas. Vis tiek olimpinis čempionas“, – sakė jis. Tačiau šio kriterijaus neprireikė.
Parodos lankytojai taip pat yra komisija. Jie irgi balsavo už labiausiai patikusį autorių. Kiekvienas drožėjas gavo nemažai balsų. Patį didžiausią palaikymą pelnė labai išraiškingo didelio darbo autorius radviliškėnas Edmundas Gaubas. Jo darbas skirtas Lietuvos kariuomenės pergalės prieš bermontininkus 100 metų jubiliejui.

Gausi jaunimo
Paroda atvira ir jaunimui. Štai jauniausiam parodos dalyviui Edgarui Budriui – vos 14-ka. Gausiausią jaunų talentų būrį, pristatė, žinoma, Žemaitija. Akivaizdu, kad jaunimui nesvetimos drožybos tradicijos, o juos techninio, kompozicinio, meninio tobulėjimo keliu veda talentingi mokytojai, tokie kaip telšiškis Viktorui Raibužiui. Parodos prizais apdovanoti net du jo auklėtiniai: geriausiu jaunuoju drožėju tapo Aurimas Jurgaitis, o E. Budrys – kaip jauniausias parodos dalyvis. Lietuvos kultūros tarybos įsteigtos premijos atiteko Adolfui Teresiui (už kūrybišką tradicijos interpretavimą). Rokiškio r. savivaldybės įsteigta premija už etninių tradicijų skulptūroje tęstinumą skirta Vytautui Šemeliui.
Gintautas Akstinas apdovanotas dekano E. Noviko prizu už tradicinės krikščioniškos ikonografijos tęstinumą.
„Rotary“ klubo prizas, kurį įteikė Simonas Tuska, atiteko Sauliui Lampickui - už žmogaus ir gamtos poetizavimą skulptūroje. S. Lampickas savo darbus eksponuoja būtent Rokiškio krašto muziejuje. Ir jis pratęsė sutartį su muziejumi iki 2027 m. Tad šio meistro darbais dar ilgai galės grožėtis rokiškėnai.
 Eduardas Titas pagerbtas už debiutą, Vytautas Jaugėla - už žemaitiškos tradicijos tęstinumą,  Kazys Striaupa - už istorinę tematiką skulptūroje, Egidijus Impolis - už debiutą. Vienintelis parodoje dalyvavęs rokiškėnas Juozas Zabulis - už liaudies skulptūros tradicijų tęsimą Rokiškio krašte, Pranas Petronis - už stilistinį vieningumą,
Anelė Araminienė, Janina Listvina ir Redita Narkevičienė – „Už moterišką solidarumą“. Visiems parodos dalyviams įteikti dalyvio diplomai, muziejaus leidiniai „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“, proginiai magnetukai.

Intriga
iki paskutinės sekundės
Kas taps L. Šepkos konkursinės parodos laureate, intriga buvo išlaikyta iki paskutinės minutės. Atmetimo būdu, kai buvo apdovanotas gausus žemaičių būrys, vienas neatvykęs suvalkietis ir du dzūkai, tapo aišku, kad laureatas bus iš didžiausio aukštaičių drožėjų būrio. Vienas po kito jie atsiėmė savuosius diplomus ir prizus. Kol liko vienintelis – Vytautas Jackūnas. Ši paroda jam – dvyliktoji. Nedaug trūko, kad laureatas būtų apdovanotas „už akių”. Mat jis susižalojo ranką, viena ranka sunku vairuoti, tad ilgai svarstė, vykti į Rokiškį, ar ne. Atvykti paskatino mūzos: žmona, dukra ir anūkėlė.
Sveikindami laureatą, vicemeras Tadas Barauskas ir komisijos pirmininkas J. Ragauskas svarstė, kurią ranką geriau spausti: sveikąją kairę ar įtvare dešiniąją. „Didingai karūną nešk. Priklauso. Ačiū, kad esiׅׅ“, – sveikino J. Ragauskas.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą