Lietuvos kariuomenė tada ir šiandien... (7)

Publikuota: 2018-11-26 Kategorija: Kultūra
Lietuvos kariuomenė tada ir šiandien...
Rokiškio krašto muziejaus nuotr. /

„Rokiškio Sirena“  tęsia rašinių, skirtų atkurtosios Lietuvos kariuomenės šimtmečiui, ciklą. Dabar Lietuva gynybai skiria 2 proc. bendrojo vidaus produkto. O tarpukariu, istoriko Zenono Norkaus teigimu, net 7,5 proc. Apie tai, kokia buvo tarpukario Lietuvos kariuomenė, koks buvo požiūris į ją, lyginant su šiandienine kariuomene, galime palyginti pasinaudoję Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-ojoje kuopoje saugomu unikaliu radiniu –1939-jų metų žurnalo „Karys“ komplektu. Kurį kariai trumpam paskolino mūsų redakcijai.  Žurnalas „Karys“  tuometinės Lietuvos kariuomenės aktualijų ir kasdienybės atspindys.
Kaip ir dabar, taip ir anksčiau kariai buvo pilietiškai aktyvūs ir visuomeniški, tarnaujantys visuomenei gerais darbais. Kaip ir dabar, taip ir tada kariai nepraeidavo pro šalį, jei žmogų ištikdavo nelaimė.
Kaip ir tada, taip ir dabar aktualus visuomenės pilietinis švietimas. Kaip ir tuomet, taip ir šiandien aktualus visuomenės, valdžios institucijų ir kariuomenės bendardarbiavimas. Tik tuomet, kai valstybės įstaigų, institucijų, visuomeninių organizacijų branduolį sudarė karta, kuri ne iš vadovėlių žinojo apie Pirmąjį pasaulinį karą, savo akimis matė Laisvės kovas, daugelis jose ir dalyvavo, požiūris į šalies gynybą buvo kitoks. Šiandien dar reikia įtikinėti visuomenę, kad tas, kuris gaili lėšų savo kariuomenei, greitai maitins svetimą. Jie tą matė ir patyrė savo kailiu. Todėl ir įtikinėti tarpukario visuomenės nereikėjo...

Iškalbingiau nei žodžiai

Tuometinės savivaldos požiūris į karius: Žurnalo „Karys“ numeryje nuotrauka – Šiaulių apskrities savivaldybė padovanojo kulkosvaidį.

Apie tėvynės meilę – be  patoso

Kiek skambių žodžių šiandien išgirstama per įvairias šventes! Kiek klišių, tų pačių, metai iš metų kartojamų eilių... O ko mokė tarpukario kariai?
Pilietiškumo tema ir tuomet, ir dabar aktuali. Tam tarpukariu buvo skirtas netgi ištisas žurnalo „Karys“ skyrius „Mūsų mokyklos ir būsimieji tėvynės gynėjai“. Kai kurie šio skyriaus patarimai aktualūs ir šiandien. Ir ne tik patriotiškai ugdant vaikus.
„Kalbos aiškumui reikia vengti ilgų sakinių ir posakių, kitaip tariant – patoso. Paprasčiau ir populiariau pasakyta mintis vaikams greičiau ir tikriau įstringa prote ir širdyje. Ilgi sakiniai vargina, sukoncentruoja nereikalingai dėmesį, vaikas dažnai neįstengia surišti sakinio pradžios su pabaiga.  Vaizdinga kalba vaikams yra ne tik įdomi, bet drauge palieka ilgai neužmirštamų įspūdžių, kitaip sakant – ilgiau atsimenama. Nevaizdinga kalba vaiko atmintyje netrukus nublanksta be jokio pėdsako“.
„Seneka yra pasakęs: „Pamokymų kelias – ilgas ir sunkus, pavyzdžių kelias – trumpas ir lengvas. Vadinasi, keliais ar keliolika pamokymų galime ir nepasiekti to, ką pasieksime vienu geru pavyzdžiu. Tai yra aksiominė pedagogikos mintis“.

Trumpai, bet iš esmės

„Šiemet (1939 m.) per kariuomenės ir visuomenės dieną buvo renkamos aukos Ginklų Fondui. Visi gausiai aukojo. Prie aukų rinkėjų būrelio priėjo senutė“, – rašoma apie Ginklų Fondo aukų rinkimą. Kadangi senutė neturėjo pinigų, ji paaukojo savo vestuvinį žiedą. Maža to, ji į kariuomenės šventę atvyko net trisdešimt kilometrų (neužmirškime, koks tais laikais buvo susisiekimas).
Kariai surado tą senutę, paaiškėjo, kad jos kaimo žmonės labai aktyviai rėmė karius Laisvės kovose.
Toks visuomenės požiūris nestebino. Nors Lietuvos kariuomenei buvo skiriama nemažai lėšų, ji buvo moderniai ginkluota, tačiau visuomenė noriai prisidėjo prie jos ginkluotės pirkimo. Aukos buvo renkamos įvairių renginių metu, taip pat rinkliavas organizuodavo įvairios valstybinės institucijos, organizacijos.

Ir Rokiškis paminėtas

„Kario“ žurnale minėtas ir Rokiškio vardas. Iš jo puslapių sužinojome, kad Kupiškio įgulos kariai ne tik padėjo gesinti miško gaisrą, bet ir futbolo rungtynėse įveikė Rokiškio „Hapoel“ komandą 1:0. Įvartį kupiškėnai pelnė antrajame kėlinyje.

Apie persvarą

Klausimas, ar sugebėtų pasipriešinti Lietuvos kariuomenė galingesnių valstybių pajėgoms, buvo aktualus ir anuomet. Ką tuomet atsakydavo mūsų kariai?
XII amžiuje atsirado arbaletas (saidokas), kurio vylyčia galėjo iš 30 žingsnių nukauti tų laikų tvirtovę – šarvuotą riterį. Buvo manyta, kad šis baisus ginklas sunaikinsiąs žmoniją. 1139 metais Laterano bažnytinis susirinkimas uždraudė arbaletą naudoti karuose (žinoma, uždraudimo niekas neklausė, kaip dabar neklauso uždraudimo vartoti karo chemines medžiagas.
Panašios baimės buvo įvarę žmonijai pirmieji parako panaudojimai kare.
Išmintingi kariai naujų ginklų nebijo. Jie žino, kad karo cheminės medžiagos pažabojamos dujokaukėmis, tankai – prieštankiniais pabūklais, lėktuvai-bombonešiai – naikintuvais bei zenitine artilerija. Kiekvienas ginklas pagimdo priešginklą. Kai atsiras mirties spinduliai – jie bus nugalėti gyvybės spinduliais. Greta puolimo technikos, žingsnis į žingsnį auga gynimosi technika.
Klysta tie, kurie galvoja, kad didžiosios valstybės turi išradusios kažin kokius stebuklingai veikiančius ginklus. Argi turėdamos kokias nors „mirties rasas“, jos verstų savo piliečius nevalgyti sviesto, kad tik pasigamintų patrankų?...
Nauji ginklai pavojingi tik tiems, kurie nesirūpina sekti ginklavimosi pažangos. Kol esame laisvi ir turime galimumo sekti kitų valstybių ginklavimąsi – perdaug nuogąstauti neturime pagrindo. Jei ir bus išrastas koks naujas ginklas – kol juo nebus masiniai apginkluota ir apmokyta naudotis ištisa kariuomenė – tol jo reikšmė karo lauke bus menka. O masinė gamyba ir kariuomenės apmokymas slaptai nevykdomi.

„Kuprinės pabiros“ arba
apie kario gyvenimą linksmai

– Kodėl šio vyro niekaip nebuvo galima prisišaukti, nors jis, rodos, aiškiausiai galėjo šauksmą girdėti?
– Na, mat, jis yra centrinės budėtojas.
***
Mįslės: Vietoje sėdėdamas, plačius laukus apsėja. (Kulkosvaidis).
Trenkia kaip perkūnas, lekia kaip siaubūnas. (Patrankos sviedinys).
Tu žygyje mane nešioji, o aš tau parengiu priedangą nuo pavojų. (Kastuvėlis).
Už žirnį mažesnis, už priešą tvirtesnis. (Šratas).
Vienas bėga, o du ant nugaros sėdi. (Žirgas, raitininkas ir balnas).
***
Naujokas:
– Pasakyk, man, tamsta, kodėl menininkai karą dažniausiai atvaizduoja kaip moterį?
Atsarginis:
– O bičiuli, kai susituoksi, tai pats suprasi!
***
– Gražina, tamsta tokia išblyškusi! – sako eil. Kruopa.
– Tai kodėl gi tu nesakai nieko, dėl ko reikėtų rausti?
***
Cirke:
– Žiūrėk, tas šposininkas kardą prarijo!
– Tai aiškiai matyti, kad šiandien jis nevalgęs.
***
– Tėte, kas yra trajektorija?
– Nežinau, nes tokių pabūklų japonų kare dar nevartojo.
***
– Kas tai yra žolė? – klausia mokytojas.
– Žolė tai yra toks daiktas, kuriuo yra uždrausta vaikščioti ir vedžioti šunis, – atsako mokiniai.
***
– Kokios dešros pirkai pulko krautuvėje?
– Arbatinės, kalibras 37 mm.
***
– Eime, Stasy, pasižiūrėti liūtų.
– Man bezdžionės labiau patinka.
– Ach, tu visuomet galvoji tik apie save.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Rekomenduojami video