Kunigo Antano Saulaičio knyga skirta mažiesiems, bet tinka ir suaugusiesiems (foto +video) (8)

Publikuota: 2019-11-14 Kategorija: Kultūra
Kunigo Antano Saulaičio knyga skirta mažiesiems, bet tinka ir suaugusiesiems (foto +video)
L. Dūdaitė-Kralikienė / Tėvas Antanas Saulaitis dalinosi įžvalgomis apie tikėjimą, pagarbą.

Žodis „Tikėjimas“ dažnai skaidomas į du – TIK ĖJIMAS, taip dar labiau atskleidžiant jo, kaip nuolatinio ir nepabaigiamo proceso esmę. Nors mūsų visuomenėje gaji nuostata, kad žmogaus kelionė Dievo link yra asmeninė, tačiau didžiulę sielovadininko darbo patirtį turintis tėvas Antanas Saulaitis akcentuoja ir tai, kad joje reikalingi vedliai, bendrakeleiviai: šeima, tikinčiųjų bendruomenė. Pristatydamas savo trečiąją knygą „Kaip pradėti tikėti“ jis jautriai paliečia ir tikėjimo padėtį šiuolaikinėje visuomenėje, ir etikos, filosofijos dilemas. Nuoširdūs ir atviri vaikų klausimai bei jautrūs, atrodytų, paprasti, bet gilūs ir esminiai atsakymai į juos liudija tai, ką susitikime su kamajiškiais pabrėžė tėvas A. Saulaitis – žodžio reikšmę ir atsakomybę už jį...



Nedidelėje knygoje –
 esminiai klausimai...
Pasirodžiusi trečioji kunigo A. Saulaičio knyga „Kaip pradėti tikėti“, atrodytų, skirta mažiesiems. Gausiai iliustruota, parašyta klausimų-atsakymų formatu. Lengvai skaitoma, kibirkščiuojanti jautriu, subtiliu humoru. Nė iš tolo neprimenanti griežtų pamokymų ir taisyklių. Greičiau paprastą, nuoširdų pokalbį su tuo, kuris tikėjimo kelyje žengia pirmuosius žingsnius. Ir klausimai juos žengiančiam, nepriklausomai nuo jo amžiaus, paprastai būna tokie patys. Kodėl Dievas leidžia įvykti blogiui? Kodėl kyla karai? Kaip sugyventi su migrantais, kitų tikėjimų žmonėmis, ar jie nesunaikins mūsų tikėjimo? Ar galima ginčytis su kunigu? Ar veikia prakeiksmas? Kodėl turime laikytis tikėjimo tiesų ir taisyklių? Juk šiuos klausimus užduoda ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Prisipažinkime, juk ir suaugusiam rūpi, kur po mirties atsiduria jo mylimas gyvūnas. Ir vaiko nuoširdus klausimas: „jeigu Dievas gelbsti visus, kodėl neišgelbsti ukrainiečių“ atliepia ir suaugusiųjų viltis ir klausimus.

... ir esminiai atsakymai
Kiekvienas šių klausimų, išnagrinėtas etine, filosofine, teologine prasme, užimtų mažų mažiausiai daktaro disertaciją. Tačiau kaip tai paaiškinti vaikui? Keliomis eilutėmis, taip, kad paprastume nedingtų esmė? Tėvas A. Saulaitis prisipažino, kad atsakymo į vieną klausimą parengimas užtrunka apie... tris dienas. Jis pabrėžė, kokia didžiulė atsakomybė tenka už kiekvieną žodį. Ir ragino suaugusiuosius dažniau pasverti tai, ką kalba vaikų akivaizdoje. Nes pastariesiems suaugusieji yra autoritetai, iš kurių mokomasi. Ir ne visuomet teisingų dalykų...
Tad kaip tėvas A. Saulaitis atsako į Veronikos iš Vilniaus klausimą, kodėl Dievas neišgelbsti ukrainiečių? „Dievui nėra negalimų dalykų, Veronika, bet Viešpats žmonėms paveda daryti gera ir nugalėti blogį. Vienas bendradarbis Kalėdų atostogų važiavo į Ukrainą, automobiliuką prikrovęs drabužių, maisto, žaislų, reikmenų nuo karo ir vargų nukentėjusiems.
Lietuva stengiasi Ukrainą palaikyti: matome mėlynų ir geltonų spalvų vėliavas eisenose ar demonstracijose. Pasaulio galiūnai kartais žaidžia kitomis valstybėmis ir tautomis. Jiems ne visada svarbūs paprasti žmonės, šeimos, vaikai.
Taika ir santarvė atsiranda tik tada, kai valdžioje veikia padorūs žmonės, priima teisingus ir taikingus sprendimus. Ir kai mes stengiamės vieni kitus suprasti, padėti, gerbti, atleisti ir džiaugtis. Yra už ką ir apie ką melstis, Veronika“.
Kiek daug prasmės telpa šiose lakoniškose eilutėse: ir apie krikščionišką atjautą, ir apie palaikymą ir paramą Ukrainos tautai, ir apie tai, kokiomis vertybėmis turi vadovautis tie, kurie valdo pasaulio tautas. Ir tautos, kurios tuos vadovus renkasi...

Sausakimša bendruomenės salė
Į susitikimą su tėvu A. Saulaičiu ir jo naujosios knygos pristatymą susirinko pilnutėlė Kamajų bendruomenės salė. Į jaukų pašnekesį atvyko ne tik kamajiškiai, bet ir gausus rokiškėnų būrys. Nors knygos sudarytoja ir susitikimo vedėja Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė ir ragino susirinkusiuosius drąsiai klausti, visgi klausiantieji įsidrąsino tik susitikimui artėjant į pabaigą.
Tačiau jaukus pašnekesys įtraukė. Mat kalbama buvo apie kasdienes, kiekvienam jautrias, skaudžias temas. Tokias kaip emigracija, vaikų atitolimas, nenoras auginti jaunąją kartą krikščionimis. Ir kaip elgtis tokiais atvejais? Būti užsispyrėliais, reikalauti? O gal, kaip tėvas A. Saulaitis pataria: bendrauti ir skaudžiausiomis, sunkiausiomis temomis taip, kad neprarastų ryšio.
Į ilgamečio Kamajų seniūno Vytauto Vilio klausimą, kaip katalikai turėtų bendrauti su kitų tikėjimų asmenimis, kurių Lietuvoje yra nemažai, dvasininkas atsakė, kad svarbiausia yra bendradarbiauti to miesto žmonių labui.
Jaunojo tikinčiojo klausimas, ar būtina aukoti, antraip gali kliūti nuo kunigo lupti, sukėlė juoko pliūpsnį salėje. Tėvas A. Saulaitis aukojimo prasmę paaiškino paprastai: jei neturi paaukoti pinigėlio, įdėk saldainį. Juk kitose bendruomenėse kaip auka džiaugiamasi ne tik saldainiu, bet ir vaiko piešiniu. O štai pats kun. A. Saulaitis buvo išeivijos parapijose įdiegęs atvirkštinio aukojimo mechanizmą: jo teta Lietuvoje pririnkdavo baltų lito centų. Maišelį smulkių pinigėlių kunigas suberdavo į krepšelį, ir jį nešdavosi į susitikimus su studentais, jaunimo organizacijų atstovais. Iš to krepšelio kiekvienas galėdavo pasiimti monetą su lietuviškuoju Vyčiu, taip liudijant žmonėms iš tolimų šalių apie mūsų kraštą.  
Pasakodamas apie savo, gimusio Kaune ir karo audrų su tėvais nublokšto į Vokietiją, vėliau į JAV istoriją, dvasininkas akcentavo didžiulį lietuvių bendruomenės susitelkimą, bendradarbiavimą, pasitikėjimą ir pagalbą savo tautiečiams. Juk iš pabėgėlių stovyklos Vokietijoje į JAV buvo galima patekti tik su sąlyga, kad ten lauks pragyvenimo šaltinis (darbas) bei gyvenamoji vieta. Išeiviai lietuviai laiduodavo už nepažįstamus žmones. Antai vienas išeivijoje dirbęs lietuvių gydytojas pasirašė beveik pusantro šimto laidavimų tautiečių šeimoms.

Nusidriekė eilė
Po jaukaus, šilto susitikimo kamajiškiai ir rokiškėnai neskubėjo skirstytis. Prie knygų nusidriekė didžiulė eilė norinčiųjų jas įsigyti. Ar sau, ar dovanoms. Ir, žinoma, gauti tėvo A. Saulaičio autografą.
Sėkmė nestebina: ir ankstesnės dvi jo knygos buvo sutiktos labai entuziastingai: prireikė net kelių leidimų. O pirmosios tėvo A. Saulaičio knygos „Kaip atrodo dvasios“ apskritai nebeįmanoma gauti. Būtent tai ir buvo viena paskatų parašyti naują knygą.
Ir garbusis svečias neatvyko be dovanų: jis atvežė knygų rinkinį Kamajų Antano Strazdo gimnazijos bibliotekai.
Apie tai, koks svarbus šis sustikimas kamajiškiams, liudija Kamajų, Salų ir Duokiškio parapijų klebono Andriaus Šukio žodžiai. Vien jau tai, kad tėvas A. Saulaitis šiemet dukart lankėsi Kamajų krašte, jau yra didžiulė sėkmė. Nes šis dvasininkas labai daug davė ne tik pasauliečiams, bet ir dvasininkams. Juk tėvo A. Saulaičio vardas neabejotinai yra drąsos ir vertingų įžvalgų simbolis. Tai vienas žinomiausių ir gerbiamiausių mūsų šalies dvasininkų. Kuris moko, įkvepia, skatna mąstyti.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą