Konferencija apie kraštietį, toli pralenkusį savo laikmetį (video) (2)

Publikuota: 2020-10-19 Kategorija: Kultūra
Konferencija apie kraštietį, toli pralenkusį savo laikmetį (video)
G. Kujelio nuotr. / Koplystulpio Römerių giminei atminti atidengimo šventės Bagdoniškyje dalyviai.

Spalio 15-ąją istorijai neabejingi rajono žmonės buvo pakviesti į konferenciją „Rokiškio krašto atminties kultūriniai akiračiai: Mykolas Römeris ir Römerių giminė“, skirtą Mykolo Pijaus Paskalio Römerio 140-osioms gimimo metinėms. Vargu, ar įmanoma pervertinti šią unikalią asmenybę: jo įžvalgos įkvėpė Jeržy Giedrojco bei Česlavo Milošo kūrybą, o kai kurias įžvalgas, tarsi „netyčia“ vis dar nusirašinėja jo veiklą tyrinėjantys mokslininkai.

Koplystulpis – praeities ir nūdienos jungtis
Prieš konferenciją, surengtą Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje, nemažai jos dalyvių išskubėjo į Bagdoniškį – Römerių giminės lizdą, išauginusį kelias jos kartas. Mačiusį ir pakilimus, ir nuosmūkius. Dvarą, kurio paveldėtoju turėjo tapti M. Römeris. Tačiau jo noras matyti platesnius akiračius, nei aplinkinių kaimų peizažas, o protas siekė gerokai toliau ir plačiau, nei begęstančių dvarų valdytojų žūtbūtinės pastangos išlikti besikeičiančiame pasaulyje, skaičiuojant vištas, žąsis bei paršelius... Todėl ir testamento tėvas nepaliko, taip suskaldęs valdą visai gausiai šeimynai. O iš gimtojo dvaro M. Römeriui tereikėjo tik mažo kambarėlio antrajame aukšte, kuriame galėtų kurti. Vėliau, jau tapęs teisės garsenybe, jis grįždavo į gimtinę, čia jį lankydavo studentai...
Simboliška, kad praeities ir dabarties jungtimi tapo Rimanto ir Stanislovo Zinkevičių sukurtas koplytstulpis. Jis – senojo koplytstulpio, kitados dabinusio Bagdoniškio dvarą, kopija. Ją medžio drožėjai atkūrė iš išlikusių piešinių ir nuotraukų. Tik jis gerokai aukštesnis, nei pirmtakas, saugojęs ir globojęs giminės lizdą. O sovietmečiu per daug badęs akis, todėl nupjautas ir išvežtas į kaimo kapinaites. Kuriose gamtos sąlygų veikiamas, sunyko. Dabar gi jo didesnė ir aukštesnė kopija vėl grįžo į Bagdoniškio dvarvietę. Koplytstulpį pašventino Rokiškio dekanato dekanas Eimantas Novikas. Apie šeimos istoriją, tampriai susietą su Bagdoniškiu, jautriai kalbėjo Mykolo Römerio dukra Jadvyga Vitkauskienė, kuri su vyru Vytautu ir atidengė šį koplystulpį.

Konferencijoje – apie dienoraščių leidimo svarbą
Profesorius Rimantas Miknys (Lietuvos istorijos institutas) kalbėjo apie unikalų istorinį šaltinį – M. Römerio dienoraščius. Jie unikalūs tuo, kad pildyti su ypatingu kruopštumu ir sąžiningumu. Juose – viename lape kasvakar užrašomi ir dienos įvykiai, ir mintys, ir įžvalgos, ir analizės. Kartais vieno puslapio minčiai būdavo ankšta: dienoraščiai ne tik prirašyti smulkučiu raštu, bet ir paraštės pilnos pastabų bei intarpų.
Juose tokios unikalios, toli savąjį laiką pralenkusios įžvalgos, kad tol, kol dienoraščiai tebuvo archyvuose saugomi rankraščiai, kai kurie mokslininkai netgi susigundė jas „pasiskolinti“ ir pateikti kaip savo. Todėl, pasak R. Miknio, svarbu ir būtina leisti M. Römerio dienoraštį: kad mokslininkai galėtų laisvai cituoti pirminį šaltinį, kad būtų galima palyginti, kam priklauso tos unikalios mintys.
Kurios įkvėpė kultūros grandus, tokius, kaip Jeržis Giedrojcas, Česlavas Milošas. Kurie sprendė lietuvio ir lenko tapatybių sąsajas ir skirtumus. Nors daug kas šiuo klausimu labai įžvalgiai ir jautriai buvo įrašyta M. Römerio dienoraščiuose.
Dienoraščiai svarbūs ir kaip istoriniai šaltiniai didžiulį akiratį, aštrų protą ir išmintį turinčio žmogaus, atsidūrusio didžiulių politinių, ekonominių ir sociokultūrinių pokyčių sūkuryje. Pasak R. Miknio, M. Römeris nebuvo tik pasyvus šių įvykių stebėtojas, abejingas metraštininkas. Jo dienoraščiai savo laikmetį pralenkė toli toli vien dėl to, kad netgi dabar vis populiarėjančiame memuarų žanre labai trūksta to, kas M. Römeriui buvo savaime aišku ir suprantama: įvykių, procesų analizės.
Ir ta analizė buvo labai įvairialypė. Nuo politikos, karo, žmogaus ir tautos teisių, iki jautrių sociokultūrinių praeities, dabarties ir ateities tendendencijų žvelgiant į savo šeimos – seserų sudėtingų santuokų peripetijų, tiesiogiai atspindėjusių į praeitį nueinančios dvarų ir bajorijos politikos bei ekonomikos sudėtingą situaciją.
Galbūt todėl jis ir netapo savo tėvo viltimi, bandančio bekintančioje visuomenėje išlaikyti tų senųjų laikų salelę – Bagdoniškio dvarą. Galbūt todėl, nusivylęs sūnaus siekiais ir tikslais, toli pralenkusiais savo laikmetį, savo visuomenę, tėvas taip ir nepaliko testamento, tad dvarą teko dalintis gausiai šeimynai. Sudėtingos seserų santuokos, Bagdoniškio dvaras, klegantis nesuskaičiuojamais naminių paukščių pulkais... Iš viso to jam tereikėjo tik mažo kambario antrajame aukšte, kasmet tik vienos žąsies ir vienos kiaulės pragyvenimui.
Ir sesers vaikus M. Römeris tempė už ausų iš to tolimo Lietuvos kaimo. Kantriai kentė sūnėno, tikro jaunosios bajorų kartos atspindžio, eibes ir kvailystes, tikėdamas, kad šis tapsiąs žinomu dalininku. Ir iš dvarelio atidalintoje žemėje pats pasistatė pagal sūnėno brėžinius lietuviško kaimo idilę, su jaukiu nameliu, tvenkiniais, tilteliu, parku...
Apie M. Römerio šeimos kilmę, jos galios augimą, jos problemas ir rūpesčius jautriai pasakojo dr. Jolanta Širkaitė (Lietuvos kultūros tyrimų institutas). Ji pasakojo apie tai, kaip iš tolimosios Estijos atkeliavusi vokiečių giminė iš Trakų pusės pamažu plėtėsi ir pasiekė mūsų kraštą. Negausiomis išlikusiomis nuotraukomis iliustravo intriguojantį pasakojimą ir apie praloštus dvarus, ir apie nepavykusias santuokas, ir apie užstatytus ir bandomus išpirkti dvarus, ir apie paveldėjimus, ir apie ekonominius dvarų iššūkius pasikeitusioje visuomenėje.

Apie nelabai skalsią teisininko duoną
Teisininko duona ir tuomet, tarpukariu, ir dabar atrodo labai skalsi. Tokias nuostatas paneigė doc. dr. Gintaras Šapoka (Mykolo Römerio universitetas). Jis detaliai iliustravo, ko trūko besikuriančiai Lietuvos teisinei sistemai. Kai dėl didžiulio teisininkų trūkumo, teisėju galėjo tapti bet kas, turintis vos kelių gimnazijos klasių išsilavinimą. Kai Utenoje vieną dieną tas pats asmuo vykdė notaro, kitą dieną – advokato pareigas, kas šiandien yra sveiku protu nesuvokiama. Kaip ir teisėjų kolegijos formavimo principai: tiesiog koridoriuje už alkūnės pagriebti pro šalį bėgantį kolegą, tikintis, kad tas neišsprūs.
Ir apie išvažiuojamuosius teismo posėdžius, į kuriuos sostinės teisėjai vykdavo III klasės vagonais, kad bent taip sutaupytų lėšų prisidurti prie menkos algos.
Kaip mažuose miestuose visa inteligentija jų atvykimo laukdavo tarsi didžiausios šventės: kviesdavo pasisvečiuoti, vakarienės, pietų... Kaip nesupainioti interesų, kai vaišingasis Utenos notaras kitą dieną pasirodė kitame amplua: vienos iš šalių advokatu? M. Römeris į teisininko reputaciją žvelgė labai atsakingai ir jautriai.
Dienoraščiuose kalbama ir apie asmenines dilemas. Štai buvo teisiama grupė Kriaunų apylinkių valstiečių už komunistinės grupelės sukūrimą. Kai kuriuos M. Römeris pažinojo asmeniškai. Štai į grupelės veiklą įsipainiojęs viršaitis kitados su savo teisėju elgėsi labai nemandagiai: kalbėjo pakeltu balsu, nė nepasiūlė atsisėti. Tačiau M. Römerio elgesys demonstravo didžiulę vidinę kultūrą: jis tame žmoguje matė galbūt šiurkštų ir griežtą, tačiau sąžiningą žmogų, kuris elgėsi pagal savo įsitikinimus. Dėl komunizmo teisininkas neturėjo jokių iliuzijų: kiaurai permatė jo esmę ir nė neslėpė antipatijos, tačiau toje grupelėje matė ne teisiamuosius, o žmones. Vieni atėjo su lūkesčiais plėšti svetimą turtą, o tas viršaitis ir dar vienas asmuo – išties tikėdami jo idėjomis.
Kita jautri detalė: apmąstymai apie arklio vagyste (tarpukariu tai buvo labai rimtas nusikaltimas) įtariamo senio suėmimą. M. Römeris gailėjo seno žmogaus, jo sprendimu uždaryto į daboklę.
M. Römerio darbas buvo ir priimti pačius sunkiausius sprendimus: mirties bausmės nuosprendžius. Tos dvejonės, sunki sprendimų našta atsispindėjo dienoraščiuose.
Kaip ir teisinės sistemos formavimasis, jos iššūkiai, problemos.

Kodėl M. Römerio nėra tarp Vasario 16-osios akto signatarų?
Į šį klausimą atsakė Tadas Valančius (Mykolo Römerio universitetas). Jis kalbėjo apie tai, kad tuo metu M. Römeris buvo fiziškai toli nuo Lietuvos. Jis kovėsi už Lenkijos laisvę I Pasaulinio karo sūkuryje. Tuomet M. Römeris visai kitaip matė Lietuvos ateitį: kaip ir daugelis to meto bajorijos, jis tą ateitį matė bendroje valstybėje su Lenkija. Tačiau kai ši idėja tapo neįmanoma, keitėsi ir M. Römerio pažiūros. Juk jos toli pralenkė savajį laikmetį. Todėl tų metų dienoraščiai ypatingai įdomūs kaip lenkų kilmės Lietuvos piliečio savimonės, pažiūrų, tapatybės formavimosi klausimas. Todėl šie dienoraščiai vis įdomesni ir Lenkijos mokslininkams bei skaitytojams.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video