Kodėl iš uodegos neauga dobiliukai, arba apie žmogiškąjį orumą (13)

Publikuota: 2020-01-20 Kategorija: Kultūra
Kodėl iš uodegos neauga dobiliukai, arba apie žmogiškąjį orumą
„Rokiškio Sirena“ archyvo / Lina Dūdaitė-Kralikienė

Kas skiria bydlo nuo žmogaus? Orumas. Orumas įvairialypis. Jis tylus. Bet kalba: santykyje su savimi, su šeima, su visuomene, su aplinka. Orus žmogus žino, kad jis yra Dievo paveikslas Žemėje. Todėl jis nieko ir niekam neįrodinėja. Jis, kaip teigė senovės graikai, yra vertybė, visų vertybių Žemėje matas. Ir tos vertės nereikia įrodinėti madingais „brandais“, jaunystės kultu, įtaka, galia. Jis neskuba: nes yra savojo laiko ir erdvės valdovas. Orus žmogus neima to, kas jam nepriklauso. Jis tiki, kad turi tiek, kiek reikia. Ir jei reikės, sugebės uždirbti ar pasiekti. Jis myli ir vertina spektaklius, geras knygas, gerą muziką. Jis tiki, kad taip žmogui kalba Amžinybė. Jam Amžinybė telpa akimirkoje. Smėlyje, byrančiame tarp pirštų. Jis nesisavina ir nekaupia. Jis dalinasi, dovanoja. Jis saugo tas Dievo ir žmonių dovanotas akimirkas ne nuotraukų ir vaizdo archyvuose, jis saugo širdyje. Jis yra tas Dievo sukurtas indas, kuris pildomas šviesa, grožiu. Jam nereikia išorinių atributų, nes šviečia vidumi. Kaip mažas banalus stiklainis, prakartėlės papėdėje. Trapus, laikinas, kasdienis dalykas, vienas iš septynių milijardų. Mažas objektas globalių procesų akivaizdoje. Kuris vertas lygiai tiek, kiek į jį įdėta.

Štai siaubingas įvykis: Irano kariai numušė ukrainiečių keleivinį lėktuvą. Praėjo trys dienos. Kad ir kaip nemėgtume tų tamsybės, pykčio viskam, kas vakarietiška, apakintų žmonių, visgi juose liko kažkas tos dieviškos kibirkšties. To didingos persų civilizacijos grožio. Liko orumas. Prisipažinti klydus. Atsiprašyti, prašyti atleidimo. Taip, jie suklydo. Tą baisią klaidą lėmė daug faktorių: įtempta tarptautinė situacija, prasta priešlėktuvinės gynybos būklė (dešimtmečius trunkančios tarptautinės sankcijos daro savo), paprasta žmogiška baimė. Visa tai lėmė, kad  įtampos ir siaubo apakinto žmogaus didžiulis laineris buvo palaikytas mažyte raketa. Tačiau technologinė pažanga ir globalus pasaulis daro savo: nuo nelaimės praėjus vos kelioms valandoms, Vakarų žvalgybos jau žinojo tikruosius nelaimės kaltininkus. Iranas turėjo du kelius: arba viską neigti, arba prisipažinti. Būti bailiais ir niekšais. Arba prisiimti atsakomybę už savo klaidą. Ne tik prieš Ukrainą, ne tik prieš Vakarus, bet, pirmiausia, prieš savo pačių piliečius. Juk iraniečiai sudarė daugumą to nelaimingo reiso keleivių. Kaltieji atsiprašė. Ir pasaulis tą akimirką tapo šiek tiek kitoks. Net didžiausi Irano priešai priėmė tą atsiprašymą. JAV prezidentas Donaldas Trumpas kalbėjo ne apie kerštą, atlygį, o apie klaidą. Ne piktą valią, ne suplanuotą išpuolį, o klaidą. Rezultatas koks: kad ir kaip nekęsdami tos tamsumos, to fanatizmo, ukrainiečiai, Vakarų pasaulio žmonės priėmė Irano vadovų atsiprašymą. Jų akyse tie iš viduramžių netyčia atklydę barzdukai įgijo žmogiškuosius veidus. Iranas ne tik atsiprašė žodžiais, bet ir darbais: įsileido įvairių šalių tyrėjus. Ir nors numuštojo lainerio juodųjų dėžių amerikiečiams neatiduos (to iš Irano ir sunku tikėtis), bet vyksta tarptautinis tyrimas. Ir situacija pasikeitė: nebeliko priepšriešos ir įtampos. Atėjo laikas gedului, nelaimės tyrimui, jos skaudžių pasekmių šalinimui. Tai žuvusiųjų nebesugrąžins, bet jų auka nebėra beprasmė. Orumas nugalėjo saldžią pagundą neigti.

Bydlo tuo skiriasi nuo oraus žmogaus, kad bydlo yra nevertas. Iš principo. Jis mažas ir menkas. Jis savo vertę nustatinėja tik skriausdamas ir naikindamas kitus. Prigraibęs, nusukęs, prikombinavęs blizgučių. Jis žino,  kad iš principo yra nevertas tų gėrybių, kurias turi. O kadangi jos uždirbtos nesąžiningais būdais, yra nemenka tikimybė, kad kažkas atims. Atims ne tik materialines gėrybes, atims pirmiausia jomis išreikštą ir išmatuotą savigarbą.Todėl bydlo demonstruoja statusą ir jėgą. Kad niekas nedrįstų pulti. Bet širdyje bijo. Didesnio bydlo. Nes kaip jis suvalgė mažesnius, taip atsiras didesnis ir piktesnis bydlo, kuri suvirškins jį patį. Todėl reikia slėptis, grąsinti mažiesiems ir lenktis stipresniems. Bydlo yra spalvinga etiketė, be turinio. Bydlo nemoka atsiprašyti. Jis mano, kad pripažinti klaidą – tai sumenkinti ir taip menką, žemiau grindijuostės, jo savigarbą. Taip uoliai puoselėjamą vardiniais laikrodžiais, papuošalais, vilomis, asmeniniais lėktuvais, jauniklių panelių demonstruojama meile diedukams. Bydlo tiki, kad jei neturės kažko, ką turi kitas, tai bus menkesnis, nevertas. Jam reikia, kad minia linkčiotų, skanduotų jo vardą. Bydlo reikia skambių antraščių, televizijų eterio. Tam, kad turėtų neginčijamus savo vertės įrodymus.

Bydlo niekada neprisipažins, ką pridaręs. Prisipažinti, kalėjimo žargonu, reiškia „ožinti“. Tai didžiausia gėda „bachurui“. Kas, kad jį sugavo už rankos. Bydlo pasakys, kad aplinka kalta. Kad lėktuvą galima numušti „Buk‘u“, nusipirktu pramoninių prekių parduotuvėje. Galima nuvaryti teršalų vamzdį į marias, ir nieko čia tokio. Svarbu sutaupyti kelias kapeikas. Kažką apsukti, negrąžinti skolos, nuskriausti. O kapeika čia, kapeika ten, žiū, ir milijonas prikapsėjo. Ir kiek beprikapsėtų, vis tiek bus negana. Nes neišaugs bydlo sieloje Dievo sėkla, žmogiškasis orumas.  Kaip sako vienas poetas, „Niekados niekados niekados, neišaugs iš šiknos dobiliukas. Nes yra ten trąšos, bet nėra ten šviesos. Niekados, niekados, niekados“.

Kad ir kaip banaliai skambėtų, ne pinigai, galia ar įtaka daro žmogų didžiu. Ir joks bydlo neprilygs tiems, mūsų dienų šventiesiems, kurie per Žemę ėjo tiesiog basomis. Atviri kitų skausmui. Baisiausių netekčių ir persekiojimų akivaizdoje liudijo žmogiškąjį orumą. Ne jachtų ir ne lėktuvų vardai įrašomi istorijoje. Ne godumui, kad ir kuriose barikadų pusėse jis skleistųsi, statomi paminklai. Iki šiol grožiu ir didybe jokio diktatoriaus auksinis stabas nepralenkė Termopilų perėjoje pastatyto gražiausio pasaulio paminklo drąsai ir pareigai, didvyriškumui ir pasiaukojimui. Ant kurio iškalti žodžiai jau pustrečio tūkstantmečio gyvi Vakarų pasaulio žmonių širdyse: „Eik, pasakyk spartiečiams, nepažįstamas praeivi, Kad čia, nuolankūs savo įstatymams, mes gulime“.

Todėl bet kuris totalitarinis režimas pirmiausia bando sunaikinti žmogų. Sunaikinti jo drąsą, pasiaukojimą, jo orumą, garbę ir sąžinę. Antai, vieni tiesiog užsimerkė, kai iš gatvių išnyko jų bendrapiliečiai žydai. Kiti kurstė neapykantos laužus, virtusius masinio naikinimo fabrikais. Nes tikėjo, kad menkindami kitus, laikydami juos žemesnės rasės, naikindami ir taip atlaisvindami „gyvybinę erdvę“, taps didingaisiais, dievams prilygstančiais arijais. Dievais jie netapo. Kuo gali tapti žmogus, išduodantis kaimyną ar sutuoktinį, nukreipiantis į dujų kamerą vaiką ar senuką? Gal tą akimirką jis ir jautėsi prilygstąs dievams, lemdamas bejėgio žmogaus likimą. Bet tamsiausią nakties valandą, išpiltas šalto prakaito, kai nebedzingsėjo medaliai ir maršai, suprato, kad buvo ir liko bydlo, menkysta. Kiti tikėjo, kad ant kaulų galima pastatyti supervalstybę. Kad patologinė neapykanta, prievarta, imperializmas gali atnešti sėkmę. Kad NKVD požemiuose, „troikų“ nuosprendžiuose, GULAG‘ų siaube gali sukurti naują mankurtų rasę. Kad gali tankais sutraiškyti žmogaus ir tautos orumą. Nepavyko. Laimėjo ne jie. Laimėjo per žvaigždėtą viduramžių naktį, pasaulinių karų verpetuose išsaugota žmogiškumo kibirkštis. Po juodžiausių katastrofų pražystanti kultūros, mokslo, minties šedevrais. Ji visada randa būdų nešti taiką karų suskaldytam pasauliui. Sutramdyti tironus. Išvalyti žaizdas. Ir po baisiausių kataklizmų, po didžiausių nelaimių, per kaltę ir atgailą atgimdyti sieloje orumą. Tą tikrąją ekologiją. Nuo kurios prasideda meilė ir pagarba savo artimui, savo valstybei, savo Žemei. „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę“ (popiežius Pranciškus, enciklika „Laudate Si“).

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą